Haruki Murakami. Apie kūrybą, nusileidusią į delnus iš debesų

Iš tiesų mano dabartinė būsena gali pasirodyti nerealistiška. Žvalgydamasis aplink jaučiu esantis pasaulyje, kuriame būti neturėčiau. Ir kai rašau apsakymus, man regis, gyvenu ne tuo gyvenimu, kokiu galėčiau gyventi. Gali būti, tai naudinga psichinei sveikatai, savigydai. Persikelti į kitą kontekstą per istoriją gali tik rašytojas. Tačiau netgi jei ir atsiduri kitoje situacijoje, žinoma, yra dalykų, kurie nesikeičia jokiomis aplinkybėmis. Esu gana kantrus žmogus, nevengiu vienatvės, myliu kates ir muziką. (Haruki Murakami)

Dvitomis „Komandoro nužudymas“ – 14-as magiškojo realizmo atstovo H. Murakami romanas, melancholiškas, lėtai įsisukančio ritmo, apgaulingo paprastumo ir su tuo, žinote, melodingu vėjo šnaresiu tarp eilučių, detektyvas su „Didžiojo Getsbio“ ir „Alisos stebuklų šalyje“ poskoniu. H. Murakami taip pat sėkmingai, kaip ir jau porą dešimtmečių, įteikia skaitytojams rytietiškas išmintis, įsuktas į europietišką vyniojamąjį popierių. Per tuos dešimtmečius seniai išmokta, ko tikėtis iš H. Murakami, vis dėlto pasirodžius naujai jo knygai pažintis su rašytoju kaskart prasitęsia. Kaip ir kaskart atsiranda nauja murakamiška asmenybė – tylenis atsiskyrėlis, kuriam knygų skaitymas, plokštelių klausymas ar kasdienio maisto ruoša tampa kone vienuolišku ritualu. Kuris, mėgdamas anglišką roką ir rusų literatūrą, gyvena sapniškai supamas japoniškų dvasių ir visuomet atsiduria ties tragiška vakarietiškų idėjų ir rytietiškų įsitikimų sankirta.

Pačiam rašytojui ši Rytų ir Vakarų kryžkelė tapo beždžionių tiltu, ant kurio ne visuomet pavyksta išlaikyti balansą. Jo romanai – kaip vertimas iš japonų kalbos į Vakarų kultūros kalbą. Juos taip lengva eksportuoti, taip lengva praryti, jie taip kokakoliškai slysta gerkle, kaip interviu apie „Komandoro nužudymą II“ yra grakščiai apibūdinusi romano vertėja G. Enciūtė, kad, tiesą sakant, Japonijoje (ir ne tik) vertinami ne pernelyg rimtai, kartais net išvadinami grafomaniškais (pasitaiko, nutrenkiami į tą pačią „šiukšlių dėžę“ šalia Paulo Coelho). Vis dėlto, matyt, tas murakamiškas lengvumas ir juslingumas, ypatingas supančios realybės suvokimas – ar būtų rašoma apie muzikos, kūno, maisto grožį, ir yra pats žaviausias.

Kodėl vis dar be Nobelio? (tikrasis atsakymas teksto pabaigoje)

Kokia ta H. Murakami tylios magiškojo realizmo beprotybės, kaip yra apibūdinęs dienraštis „The Washington Post“, paslaptis, kuo ypatingas jo romanų misticizmas?

Jo kūriniai pilni nuorodų į Europos civilizacijos kultūros paminklus, autorius apie juos kalba aiškiai, remiasi antikinių mitų siužetais, taip pat europietiškąja filosofija ir literatūra, vis dėlto nuorodas į nacionalinius mitus ir simbolius, sukuriančius žaismą prasmėmis ir dviejų kultūrų dialogą, skaitytojui tenka šifruotis. Galbūt rašytojui iš tiesų visų pirma svarbu kalbėti vakarietiškajai auditorijai, mat jo kūriniuose atpažįstami prekių ženklai, muzika, literatūra ir kinas, kitaip tariant, jo romanų erdvė išoriškai nesiskiria nuo europietiškos, vis dėlto jų struktūroje randasi visiškai kitokia, europiečio sąmonei svetima logika ir pasakojimas. Taip H. Murakami stengiasi kurti dviejų kultūrų harmoningą sintezę.

Kita vertus, tas murakamiškas lengvumas – ko gero, viena iš kliūčių rašytojui pagaliau pelnyti Nobelį, kurio tikėtinų laureatų sąrašo pirmajame dešimtuke jis figūruoja nebe pirmus metus. Tiesa, 72-ejų rašytoją Nobelis visai nejaudina – ne kartą interviu jis yra teigęs, kad ši premija jam reikštų karjeros pabaigą. Vis dėlto pastaba apie jo „europietiškumą“ kaip tam tikrą kliūtį rašytojui rūpi. Pastaraisiais dešimtmečiais į japonų kalbą jis išvertė du svarbiausius romanus, suformavusius jį kaip rašytoją tuomet, kai mokėsi JAV: Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir F. Scotto Fitzgeraldo „Didįjį Getsbį“. Ir jo istorijos, kur iki šiol skamba klasikinė europietiška muzika ir narpliojamas Dostojevskis, pamažėl iš Vakarų krypsta į Rytus: ekscentriški įsimylėję milijonieriai čia įvažiuoja jaguarais lyg iš „Getsbio“, kad atsidurtų visai kitokiame pasakojime.

H. Murakami, perpratęs ir Rytų, ir Vakarų kultūras, dirba tarytum vertėjas – aiškindamas japonams jausmą, būdingą vakariečiams, kad gyvenimą tvarko ne likimas, o pats žmogus, kad kiekvienas įvykis turi racionalų paaiškinimą, savas priežastis ir padarinius. O vakariečiui skaitytojui – japonų vienuolišką nuolankumą savo pačių lemčiai ir iracionalumą, ne logikos principais paremtus subtilius ir sudėtingus žmogaus ir gamtos, žmogaus ir visuomenės santykius. Rašytojas ieško to taško, kur šios dvi kultūros galėtų susitikti. Ieško jo ir „Komandoro nužudyme“, kur klajonėse tarp Rytų ir Vakarų randasi trečias pasaulis, kuriame Mozarto operos „Don Žuanas“ personažai atgyja kitoniškame japoniškų dvasių pasaulyje ir virsta kažkuo visai kitu.

Pagrindinis čia herojus – dailininkas portretistas, kuriam kiek daugiau nei trisdešimt, seniai meną iškeitęs į amatą ir tapantis iš fotografijų iškilmingus portretus verslininkams. Išsiskyręs su žmona jis atsiduria garsaus menininko Tomohiko Amados namuose. Pastarasis kadaise europietišku stiliumi tapė ištaigingus paveikslus, tačiau, patyręs tragediją nacistinėje Vienoje 1939-aisiais, vėl atsigręžė į tradicinę japonų dailę. T. Amada buvo garsus, tačiau taip ir netapo didis, ir kol romano herojus atokume ir vienumoje mėgaujasi nuo namo prieangio atsiveriančiais gražiais peizažais, kadaise žinomas dailininkas paskutines savo dienas leidžia senjorų prieglaudoje. Tačiau netikėtai į dienos šviesą ištraukiamas jo šedevras, kuriame VI amžiaus tapybos stiliumi pavaizduota Komandoro iš „Don Žuano“ nužudymo scena. Romano herojus klausosi Mozarto operos, o jos personažai išnyra iš nihongos stiliumi nutapyto paveikslo, kad virstų japoniškomis dvasiomis, vedančiomis dailininką šamaniškais keliais naujo gyvenimo link. Prisiminimo, kas yra tikroji kūryba, link.

Tokia kūrinio užuomazga, regis, gali žadėti ir siaubo istoriją, ir detektyvą, ir filosofinę dramą. Tačiau H. Murakami, kaip jo gerbėjai gerai nutuokia, nesirenka pramintų kelių ir vienpusių žanrų – jam įprasta regzti apgaulingas siužetines kilpas ir paversti visus išankstinius skaitytojo lūkesčius niekais, rašant primygtinai paprastai, nepretenzingai, sentimentaliai ir kartu labai žemiškai. Kita vertus, už tai jis ir mėgstamas (arba nekenčiamas), ir taip rašyti gali tik talentą turintis rašytojas, o ne, sakykim, stiprus rašymo amatininkas.

Kita vertus, ši knyga nepanaši į kitus H. Murakami kūrinius. Rašytojas dar niekada nebuvo toks nuoširdus kalbėdamas apie kūrybą, gimstančią iš nuobodulio – ne amatininkiškai, bet greičiau pasaulėžiūriškai, egzistenciškai.

Viename interviu H. Murakami, kalbėdamas apie įkvėpimą rašant romaną „Komandoro nužudymas“, pasisakė taip: „Viena vertus, mūsų kasdienis gyvenimas gali atrodyti nuobodus, įgrisęs ir nesibaigiantis. Tačiau žvelgiant kitu kampu jis pilnas prieštaravimų, nelogiškumų, iracionalumo. Pasitaiko, kad vieną naktį imame ir susapnuojame sapną, kurio paaiškinti negalime. Mūsų viduje slepiasi įprastai nepamatuojamų dalykų, kurių neįterpsi į įprastus rėmus. Manau, mes gyvename dviejuose pasauliuose vienu metu. Ir šio romano tikslas, kaip man regisi – atkreipti dėmesį į tą kitą kampą ir jį išplėsti. Pozityviąja prasme, jeigu tai įmanoma.“

Kaip Haruki Murakami tapo rašytoju?

Haruki Murakami gimė Japonijoje 1949-aisiais ir savo karjerą pradėjo atidarydamas nuosavą džiazo barą. Kai jam buvo 30-dešimt, t. y. prieš 42 metus, jis nė negalvojo tapti rašytoju – tiesiog rūpinosi savo baro gerove. Kaip aprašo savo autobiografijoje „Rašytojo pašaukimas“ (angl. Novelist as a Vocation, 2020 m.; tikėkimės, neilgai trukus sulauksime ir lietuviškai), tuomet jis, gyvendamas spartietiškomis sąlygomis, klausėsi savo širdies.

Sykį beisbolo rungtynių metu jam į galvą šovė mintis, kad galėtų parašyti knygą. „Tarytum kažkas švelniai nusileido man iš debesų, ir aš tai atsargiai priėmiau į savo glėbį. Kodėl, kokioms aplinkybėms susiklosčius tai atiteko man, nukrito man į delnus – nesuvokiau. Ir dabar nesuvokiu“, – tą akimirką autobiografijoje apibūdina H. Murakami. Taip išleistas pirmasis jo romanas – „Išgirsk vėjo dainą“ (1979 m., lietuviškai išleido leidykla „Baltos lankos“ 2017-aisiais), kuris pateko ir į pirmojo jaunajam japonui rašytojų premijos konkurso trumpąjį sąrašą.

Apie tai jis pasakoja ir savo autobiografijoje – sau būdinga maniera svarsto ne tik apie gyvenimo pasirinkimus, bet ir apie tai, ką jam apskritai reiškia kurti, ką mano apie rašytojo profesiją. H. Murakami nepateikia konkrečių patarimų, kaip įvaldyti meistrystę, anot jo, rašyti prozą – tai pašaukimas. Tai neturi būti varginamas ties kiekvienu puslapiu darbas – toks rašymas neturi prasmės. Rašyti turi būti lengva, o pats procesas – teikti malonumą. Pamažu H. Murakami atveria savo kūrinių ir savo laimės paslaptis.

***

Žurnalo „Gunzo“ redaktorius paskambino man ir pasakė: „Murakami san, darbas, kurį atsiuntėte konkursui, pateko į jaunųjų rašytojų trumpąjį premijos sąrašą.“ Buvo pavasario sekmadienio rytas. Nuo tų įsimintinų rungtynių Dzingu stadione praėjo beveik metai. Man jau sukako trisdešimt. Regis, skambutis nuskambėjo prasidedant dvylikai, tačiau aš vis dar saldžiai miegojau, nes naktį darbavausi ilgiau, nei įprasta. Telefoną pakėliau, tačiau pusiau per miegus niekaip negalėjau suprasti, ką pašnekovas man nori pasakyti. Garbės žodis, iki tos akimirkos jau buvau spėjęs pamiršti, kad išsiunčiau rankraštį „Gunzo“ redakcijai. Baigus rašyti ir kūrinį perleidus į patikimas rankas, man visiškai dingo noras rašyti toliau. Juolab kad nė negalėjau įsivaizduoti, kad parašytas, tiksliau, akimirkos poveikio greitai perrašytas romanas pateks į trumpąjį sąrašą. Prieš išsiųsdamas rankraštį netgi nepasilikau nuorašo. Jeigu ne tas trumpasis sąrašas, jis amžiams būtų dingęs. Ir aš, matyt, daugiau nieko nebūčiau parašęs. Kai susimąstai, gyvenimas pasirodo labai keistas dalykas.

Redaktoriaus žodžiais, į premijos trumpąjį sąrašą pateko penki kūriniai (tarp jų – ir manasis romanas). „Nieko sau“, – pamaniau, tačiau be didelių emocijų, matyt, dėl to, kad jaučiausi mieguistas. Atsikėliau iš lovos, nusiprausiau, persirengiau, ir mudu su žmona išėjome pasivaikščioti. Kai žingsniavome Meiji-dori 12, pro rajono pradinę mokyklą, šešėlyje šalia krūmų išvydau pašto balandį. Jo sparnas buvo sužeistas, paukštis negalėjo skristi. Pasiėmėme jį. Paukščio koja buvo apjuosta metaliniu žiedu. Paėmęs balandį abiem rankomis nutariau jį nunešti į artimiausią policijos nuovadą šalia gyvenamojo komplekso „Aoyama Dojunkai“, esančio Omotesando prospekte (dabar jo vietoje stovi prekybos centras „Omotesando Hills“). Ėjau viena iš vidinių Haradžiuku gatvių ir jaučiau sužeisto paukščio, suspurdančio mano rankose, šilumą. Sekmadienio oras buvo geras, medžiai, namai ir parduotuvių vitrinos nutvieksti pavasario saulės spindulių. Ir būtent tą akimirką man tapo aišku, kad tikrai gausiu literatūrinę premiją ir tapsiu rašytoju. Tikėtina – visai sėkmingu. Nors tokios mintys atrodė įžūlios, tačiau kažkodėl buvau tikras, kad viskas būtent taip ir bus. O kaip kitaip? Jokios logikos, tik kažkokia nuojauta.

Dabar kuo puikiausiai prisimenu jausmą, patirtą prieš daugiau kaip trisdešimt metų Dzingu stadione pavasario popietę sėdint ant vejos už aikštės ribų, – lyg rankose laikyčiau kažką, nusileidusio man iš debesų. Tačiau mano delnai išsaugojo ir prisiminimą apie rusenančią sužeisto balandžio šilumą – balandžio, rasto po metų šalia Sendagajos pradinės mokyklos, irgi po pusiaudienio. Kai susimąstau, ką man reiškia rašyti prozą, prisimenu tuodu epizodus ir anuomet patirtus jausmus. Tie nutikimai man primena apie tikėjimą kažkuo ypatingu, kas mane daro manimi, apie nuolatines pastangas šį tikėjimą stiprinti ir puoselėti. Ir dabar saugau tuos jausmus, ir labai tuo džiaugiuosi!

Pirmąkart parašiau kažką savo malonumui ir tai darydamas buvau puikios nuotaikos. Nuo tada niekas nepasikeitė. Kasdien keliuosi anksti rytą, verduosi kavą, piluosi ją į didelį puodelį, statau šį ant stalo ir sėduosi prie darbų. Iš pradžių įsijungiu kompiuterį (tada kartais pajuntu ilgesį rašyti paprastame popieriuje mėgstamu senu „monblanu“ plačia plunksna). Po to galvoje perkratau įvairias mintis, rinkdamasis, ką čia šiandien parašius. Tikra laimė. Rašymas man niekada nereiškė galynėjimosi su sunkumais, ir (laimė) niekada nebuvau patekęs į tą sunkią padėtį, į kurią patenka prozininkas, negalėdamas nieko doro sugalvoti. Manau, jeigu rašai nejausdamas džiaugsmo, vadinasi, ir nėra prasmės rašyti. Niekada nepritarsiu nuomonei, kad ties romanu reikia dirbti išsijuosus. Mano akimis žvelgiant, proza – tai putojantis šaltinis, ji turi srūti. Tokią ją ir reikia perteikti popieriuje.

Visai nelaikau savęs genijumi ir netgi nesu tikras, kad turiu kokį ypatingą talentą. Tačiau kadangi jau daugiau kaip trisdešimtį metų pragyvenimui užsidirbu iš rašytojo plunksnos, negaliu sakyti, kad neturiu gebėjimų. Matyt, visa tai susiję su individualiomis savybėmis ir polinkiais. Tačiau kokia nauda iš to, kad sėdėsiu ir apie tai mintysiu? Tegul tuo užsiima kas nors kitas, jeigu to išvis kam nors reikia.

Per visus šiuos metus svarbiausia man buvo (ir tebėra) būti visiškai tikram, kad galimybė parašyti romaną, tapti rašytoju man buvo duota iš aukščiau kažkokios nematomos jėgos. Sugebėjau pasinaudoti šia galimybe ir tapti laimingas. Kalbu apie tai jau po visko, spręsdamas iš rezultatų, tačiau išeina, kad teisė tapti rašytoju man buvo dovanota kažkieno, tik nežinau, kieno. Už tai tam kažkam esu nuoširdžiai ir be galo dėkingas. Rūpestingai saugosiu šią teisę – kaip tą sužeistą balandį, teberašydamas romanus ir mėgaudamasis kūrybiniu procesu. O toliau – kaip jau susiklostys.

Neverta visko krauti į vieną krūvą. Tai jums sakau labai rimtai. Todėl ir prašau nekrauti.

P. S. H. Murakami – apie premijas

Labiausiai už viską man norėtųsi pakartoti, kas rašytojui yra svarbiausia – tai jo individualūs gebėjimai. Premija viso labo tėra palaikymas iš šalies, tokia jos esminė funkcija. Ji nėra nei rašytojo darbo rezultatas, nei netgi apdovanojimas už šį darbą. Ir juolab ne tikslas. Jeigu kokia nors konkreti premija padeda rašytojui pasitvirtinti sau pačiam gebėjimus, vadinasi, premija gera būtent tam rašytojui. O jeigu ji tampa našta, sukelia neigiamų jausmų ir krimtimosi, vadinasi, gera jos niekaip nepavadinsi. Taip Algrenas nutrenkia savo medalį kuo toliau, o Chandleris, labai tikėtina, atsisako vykti į Stokholmą – nors, žinoma, negaliu žinoti, kaip viskas buvo iš tiesų.

Premijos vertė vis kitokia skirtingiems žmonėms. Viskas priklauso nuo rašytojo padėties, jo pasaulėžiūros, gyvenimo būdo. Negali visų suguldyti į Prokrusto lovą, atmesdamas skirtybes. Tai svarbiausia, ką noriu jums pasakyti apie literatūros premijas. Neverta visko krauti į vieną krūvą. Tai jums sakau labai rimtai. Todėl ir prašau nekrauti.

Galiu apie tai rašyti kiek tinkamas. Tik, matyt, vargiai kas man ištarus šiuos žodžius pasikeis.