„Heimat yra erdvė laike“ – filmas apie nežinomą ateitį, iškylančią iš dabarties

Rež. Thomas Heise filmo „Heimat yra erdvė laike“ ("Heimat is a Space in Time", 2019 m., Vokietija, Austrija, 3 val. 38 min.) kadras

Heimat vokiškai reiškia tėvynę. Kokia ši tėvynė buvo žmonėms, gyvenusiems joje daugiau nei prieš šimtą metų? Tiems, kuriems teko pergyventi Pirmąjį pasaulinį karą, monarchijos žlugimą, Veimaro respubliką, Hitlerį, o vėliau – valstybės padalinimą ir Berlyno sienos griuvimą? Kaip šie įvykiai keitė vokiečių likimus, tarpusavio santykius, šalies peizažą, politinį ir psichologinį klimatą?

Didžiausią kainą moka paprasti gyventojai, o ne politikai, apie kuriuos rašoma istorijos vadovėliuose, teigia vokiečių kino režisierius Thomas Heise. Dokumentinio kino sagoje „Heimat yra erdvė laike“, rodomoje šių metų „Kino pavasario“ festivalyje (šis filmas 2019 m. laimėjo pagrindinį prizą Tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje Nione, Šveicarijoje), jis atskleidžia skaudžiausius XX a. įvykius, atsispindinčius jo šeimos bei giminaičių laiškuose, dienoraščiuose, prisiminimuose.

Nespalvotame ekrane lėtai keičiasi vaizdai, už kadro skambant paties Thomo Heise‘es balsui. Pradiniuose kadruose – jauno vaikino, režisieriaus senelio, nuotraukos, mintys apie karo beprasmybę laiškuose, vėliau – močiutės, kilusios iš neturtingų Vienos žydų šeimos, gyvenimo istorijos fragmentai. Jų klausantis filmavimo kamera fiksuoja lietaus smelkiamus savo įprastu maršrutu važiuojančio Vienos tramvajaus langus. Prisiminimus trumpam nutraukia balsas, pranešantis stotelių pavadinimus ir raginantis užleisti sėdimas vietas tiems, kuriems jų labiausiai reikia. Tai stipriai surezonuos vėlesniame filmo epizode, kuomet viename savo laiškų filmo autoriaus močiutės sesuo rašys, kad nacių valdymo laikais Vienoje žydai neturėjo teisės užimti sėdimųjų vietų tramvajuose…

„Ši ateitis, iškylanti iš dabarties, yra tokia mums visiems nežinoma…“ (citata iš filmo). Nežinoma ji ir režisieriaus seneliui, nacistinėje Vokietijoje netekusiam darbo dėl santuokos su žyde. Nežinoma ji giminaičiams žydams Vienoje, su siaubu laukiantiems išvežimo iš gimtųjų namų į Lenkiją, jau nebeegzistuojančią kaip valstybė. Autoriui skaitant jų nerimu persmelktus laiškus, ekrane lėtai slenka žmonių sąrašai – vardai ir pavardės su keistais numeriais. Žvelgiant į šiuos sąrašus širdį nusmelkia siaubas – tie žmonės niekada nebegrįš į savąją Heimat...

Po laiškų – ekrane jau tik kažkokių nuolaužų krūvos. Kamera lėtai slenka, fiksuodama griuvėsius, namus vaiduoklius, nužmoginantį urbanistinį peizažą. Ir traukinius – nesustabdomai riedančius, prasilenkiančius vienas su kitu – kaip neišvengiamybės ir išsiskyrimo metaforą. Po karo naująjį gyvenimą kuria išgyvenusioji karta, patyrusi bombardavimus, prievartą, pralaimėjimo ir pasidavimo kartėlį. Padalinta šalis, priešiškos Šaltojo karo ideologijos, išskirti likimai. Dviejų jaunų įsimylėjėlių susirašinėjimas, persmelktas ginčų ir nuojautos, kad bendros ateities nebus.

Rež. Thomas Heise filmo „Heimat yra erdvė laike“ („Heimat is a Space in Time”, 2019 m., Vokietija, Austrija, 3 val. 38 min.) kadras

Pasak filmo režisieriaus, papasakojus apie Holokaustą buvo labai sunku atrasti būdą, kaip tęsti filmą toliau. Ir čia pravertė jaunos merginos Rosie, būsimosios jo mamos, susirašinėjimas su mylimuoju Udo, likusiu už geležinės dvi Vokietijas perskyrusios uždangos, bei jos dienoraščio, kupino meilės nuotykių aprašymų, fragmentai, tarp kurių – ir epizodas apie pažintį su būsimuoju vyru Wolfgangu Heise, su kuriuo ji vėliau susilauks dviejų sūnų.

„Karta, gimusi tarp 1925 ir 1929-ųjų, tie labai jauni žmonės, sulaukę karo pabaigos, beveik nieko nepasakojo apie savo gyvenimą, – teigia režisierius. – Apie savo tėvo patirtį stovykloje, baigiantis karui, sužinojau tik iš jo laiškų, kuriuos netyčia atradau vienoje dėžėje. Ir tuomet pradėjau „kasti“ kaip archeologas…“

Ne vienai pokario kartai – tiek Rytų, tiek Vakarų Vokietijoje – buvo įskiepytas kaltės jausmas dėl sukeltų dviejų pasaulinių karų. Kalbėti apie tai, ką teko patirti patiems vokiečiams, buvo nepriimtina. Turėjo prabėgti nemažai laiko, kad galų gale būtų prabilta apie siaubingus Rytprūsių moterų prievartavimus, sąjungininkų bombardavimų nušluotus ištisus miestus, kol galų gale ši patirtis buvo pradėta reflektuoti knygose, mene, filmuose. Beje, „Kino pavasaryje“ rodomame filme „Valchenzė amžiams“ (rež. Janna Ji Wonders, 2020 m., Vokietija) taip pat pasakojama apie vienos vokiečių šeimos istoriją, apimančią penkių moterų likimus.

Thomas Heise, „Heimat yra erdvė laike“ autorius, yra minėjęs, jog iš pradžių savo kone keturias valandas trunkančią kino epopėją norėjęs pavadinti „Išnykstanti“, tačiau vėliau apsigalvojęs. Pasak jo, šis filmas – apie laiką, keičiantį mus supantį pasaulį. Ir neišvengiamai – mus pačius.

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7612-heimat-yra-erdve-laike

Filmą galite žiūrėti:

https://filmai.kinopavasaris.lt/film/heimat-yra-erdve-laike/

https://zmonescinema.lt/filmas/heimat-yra-erdve-laike-heimat-ist-ein-raum-aus-zeit-2019-thomas-heise

https://www.teliaplay.lt/store/video/lt.telia.title.vod.3335892