Henry Kissingerio šimtmetis: prieštaringumai, valstybininkystė ir mąstymo tradicija

1938 m. Kissingerių šeima, bėgdama nuo nacių persekiojimų, pasitraukė į Jungtines Valstijas. Už Atlanto Heinzas Kissingeris tapo Henry Kissingeriu, tarnavo kariuomenėje, dalyvavo Antrojo pasaulinio karo veiksmuose ties Ardėnais, kur vyko paskutinė rimta Vermachto ofenzyva. Po karo studijavo Harvardo universitete, čia apsigynė disertaciją, dirbo įvairų akademinį ir analitinį darbą, 1969 m. jis tapo Richardo Nixono nacionalinio saugumo patarėju, o vėliau – valstybės sekretoriumi Geraldo Fordo administracijoje.

Sunkiai įmanoma, o ir neverta šiame trumpo teksto žanre aptarti visos H. Kissingerio biografijos, jo sprendimų, jo vertinimo visuomenėje. Banalu pasakyti, kad H. Kissingerio asmuo ir veikla yra vertinami nevienareikšmiškai. Yra prirašyta knygų apie jį kaip velnio įsikūnijimą žemėje, kiti jį laiko nenuteistu karo nusikaltėliu. Tokiu H. Kissingeris laikomas dėl kelių esminių priežasčių. Pirma, dėl Vietnamo karo kontekste JAV vykdytų Kambodžos ir Laoso bombardavimo kampanijų. Antra, dėl kišimosi į Čilės politinius procesus ir JAV vaidmens perversme, kuriuo 1973 m. į valdžią atėjo Pinocheto režimas. Paradoksas, žinoma, kad tais pačiais 1973-iaisiais H. Kissingeris buvo apdovanotas Nobelio taikos premija už sėkmingas derybas dėl paliaubų Vietname. Faktas, daugiau pasakantis ne apie politiką, o apie Nobelio taikos premiją. Iš tiesų šiandien skaitant apie JAV vykdytas R. Nixono ar H. Kissingerio inicijuotas slaptas karines operacijas ar provokacijas, visa tai atrodo gana kraupiai. Net ir nepaisant to, kad šie metodai buvo pasitelkiami turint galutinį tikslą sustabdyti komunizmo plėtrą, tai vis tiek sunkiai dera su demokratinės šalies užsienio politika.

Įdomiausia, kad, nepaisant viso šio neigiamo, poliarizuojančio H. Kissingerio paveldo, jis be perstojo yra kalbinamas solidžiausių Vakarų žiniasklaidos priemonių, yra kviečiamas į svarbiausius pasaulio politikos forumus. Yra žinoma, kad su juo asmeniškai konsultavosi kiekvienas JAV prezidentas nuo 1977-ųjų, kai politikas baigė darbą Vašingtone. Tad ir prasminga paklausti – kodėl taip yra? Kodėl H. Kissingeris vis dar laikomas vienu svarbiausių, įtakingiausių ir išmintingiausių tarptautinių santykių praktikų ir mąstytojų?

Pirmiausia – neeilinis išsilavinimas ir akademinis pasiruošimas. Prieš pradėdamas dirbti JAV vyriausybinėse struktūrose, H. Kissingeris daug laiko praleido akademijoje. Jis rašė disertaciją apie Vienos kongresą ir Europos koncertą, apie Austrijos užsienio reikalų ministro Klemenso von Metternicho ir britų užsienio reikalų ministro lordo Castlereagho pastangas po Napoleono karų rasti tvarią taiką Europoje. Disertacijos pagrindu 1957 m. išėjo knyga (A World Restored: Metternich, Castlereagh and the Problems of Peace, 1812–22), vis dar esanti viena esminių Vienos kongreso literatūroje. Akivaizdu, kad jis ne tik studijavo, bet ir tarsi mokėsi iš Metternicho ir Castlereagho diplomatijos, kurioje, kaip knygoje sako H. Kissingeris, galios balansas derėjo su moraline pusiausvyra, o Europos stabilumą po Napoleono karų garantavo bet kokiai valstybių sistemai esminis komponentas – bendras legitimumo suvokimas. Tai yra – pripažinimas, kad kita valstybė turi interesus, kuriuos, norint išlaikyti taiką, privalu gerbti.

H. Kissingeris iki šios dienos publikavo keliolika diplomatijos istorijos, JAV užsienio politikos ir tarptautinių santykių studijų, išleido stambius memuarų tomus. Iš šios solidžios H. Kissingerio bibliotekos atskiro paminėjimo vertos kelios knygos.

Anksčiau jau aptarta disertacijos pagrindu parengta Vienos kongreso Metternicho ir Castlereagho studija yra pirmoji H. Kissingerio knyga, bet akademiškai solidžiausia, vis dar esanti vienu iš temos vadovėlių.

Baigęs darbą Vašingtone H. Kissingeris grįžo prie rašymo, o 1994 m. paskelbė beveik tūkstančio puslapių Vakarų diplomatijos ir tarptautinių santykių istorijos studiją nuo 1648-ųjų Vestfalijos taikos iki Sovietų Sąjungos žlugimo (knyga lietuviškai išleista 2003 m., Henry Kissinger, „Diplomatija“, vertė Arvydas Sabonis, Vilnius: „Pradai“). Nors knygoje gausu konkrečių įvykių istorijos interpretavimo problemų, tačiau čia labai aiškiai atsiskleidžia H. Kissingerio tarptautinių santykių istorijos prieiga, kurios centre yra žmogus, t. y. sprendimų priėmėjas, o jo užduotis – kuo geriau perprasti aplinką (esamą tarptautinę sistemą), suprasti priešų ir sąjungininkų baimes bei lūkesčius ir veikti taip, kad išlaikytum savo valstybės nacionalinį interesą ir nepažeistum kitos valstybės gyvybinių interesų. H. Kissingeris šių kategorijų pagrindu analizuoja Liudviko XIV, minėtų Metternicho ir Castlereagho bei Bismarcko diplomatiją, aptaria esmines XX a. tarptautinių santykių revoliucijas – tai Woodrow Wilsono deklaruotą tautų apsisprendimo teisę ir po 1945 m. atsiradusį branduolinio ginklo faktorių.

Pačioje XXI a. pradžioje išleistoje knygoje (Does America Need a Foreign Policy?, 2001) H. Kissingeris konceptualiai nagrinėja tuo metu karščiausią – kovos su terorizmu – klausimą. Kalbant apie Baltijos šalis XXI a. pradžioje, H. Kissingeris sako, kad jeigu JAV ir Europos Sąjunga Baltijos šalims nepasiūlys politinio ir karinio bendradarbiavimo susitarimų, greičiausiai į šį regioną sugrįš Rusijos imperializmas, o tai JAV interesams padarys nepriimtinus pokyčius Europos galios balansui.

2014 m. išėjo bene garsiausia H. Kissingerio pastarojo laikotarpio knyga – World Order, kalbanti apie atskirus iššūkius tarptautiniam stabilumui: islamizmą, Iraną, Šiaurės Korėją, Rusiją, Kinijos ir JAV susidūrimą, naujausių technologijų atnešamus pokyčius ir kaip šiame sudėtingame paveiksle bandyti siekti bendros pasaulio tvarkos ar paskirų regioninių tvarkų.

Šiuose ir kituose H. Kissingerio raštuose atsiskleidžiantis intelektualinis pajėgumas jį neabejotinai išskiria iš kitų analitikų. Vis labiau vadybininkėjančioje šiandienėje analitinėje kalboje jis sugeba kalbėti kitaip. Paradoksalu turbūt ir tai, kad šis politikas išsiskiria gana senamadišku požiūriu į tai, kaip reikia studijuoti valstybių tarpusavio sąveiką. Anot H. Kissingerio, norint suprasti tarptautinius santykius – kaip tarpusavyje veikia valstybės ir žmonės, esantys sprendimų priėmimo priešakyje – reikia tirti žmonių istoriją ir idėjų istoriją, t. y. žmonių praktikos ir žmonių mąstymo istoriją. Ši istorija jokiu būdu negali duoti ir neduos akivaizdžių atsakymų į šiandienius klausimus, tačiau tik geriau pažindami civilizacijos patirtį mes geriau pažinsime esamą būklę ir jos išskirtinumą. O tai jau nebloga pradžia.

H. Kissingerio mąstymo apie tarptautinę politiką raida yra nuolatinės adaptacijos istorija. Jis mato pasaulyje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoja. Didžiausia klaida, anot politiko, kurią gali padaryti sprendimų priėmėjas – tai įtikėti viena ideologine ar teorine mokykla ir ja aklai sekti. 

Viena yra H. Kissingerio intelektualiniai pajėgumai, o visai kita – jo per beveik dešimtmetį susikrauta praktinė užsienio politikos vykdymo patirtis. JAV atsivėrimas Kinijai šiandien, ko gero, yra geriausiai žinomas H. Kissingerio diplomatijos pasiekimas. Čia verta sustoti ir trumpai papasakoti, kaip tai įvyko ir kokia to reikšmė.

H. Kissingeriui pradėjus darbą R. Nixono administracijoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje JAV buvo keblioje padėtyje. Branduolinis pranašumas prieš SSRS jau buvo išnykęs, o santykiai su Sovietų Sąjunga prasti. JAV ekonominei viršenybei iššūkį metė po karo visiškai atsigaunanti Europa ir Japonija. Vietnamo karas lėmė poliarizaciją Amerikos vidaus politikoje, didelę finansinę naštą, pakrikusius santykius su sąjungininkais.

Šiame kontekste 1969 m. SSRS ties siena su Kinija sutelkė 40 divizijų, apie pusę milijono karių. 1969-ųjų pavasarį buvo net apsišaudymų ties Usūrio upe Sibire, o Maskva neoficialiai pradėjo Vašingtonui pasakoti detalią savo įvykių versiją ir paeiliui klausti, kokia būtų JAV pozicija, jeigu prasidėtų karas tarp SSRS ir Kinijos. Vėliau H. Kissingeris teigė, kad SSRS rimtai ruošėsi karui su Kinija, o Vašingtone buvo rimtai svarstoma galimybė, kas būtų, jeigu Maskvai pavyktų agresyvia diplomatija palenkti Kiniją ir susidarytų vieningas SSRS–Kinijos blokas.

JAV neoficialiais kanalais pradėjo komunikuoti su Kinija, o 1971 m. liepą įvyko H. Kissingerio slaptas vizitas į Kiniją. Politikas sėkmingai įtikino Pekiną, kad didesnis Kinijos priešas yra SSRS, o ne JAV. 1972 m. vasarį įvyko tai, kas žinoma Nixon goes to China vardu – tai absoliučiai netikėtas diplomatinis manevras, įsitvirtinęs į JAV diplomatinį folklorą. Logika buvo tokia, kad JAV atsivėrimas Kinijai užkardys SSRS agresyvią diplomatiją Kinijos atžvilgiu, o sykiu SSRS privalės daryti nuolaidų. Kaip vėliau rašė H. Kissingeris, atsivėrimas Kinijai davė papildomus langelius JAV diplomatiniams manevrams, tuo tarpu SSRS langeliai užsidarė.

Gana greitai prasidėjo JAV ir SSRS santykių atšilimas, pasirašytas Strateginės ginkluotės apribojimo susitarimas (SALT I). Viena vertus, tai leido bent kuriam laikui sumažinti branduolinio karo galimybę, kita vertus, užbaigti JAV strategine prasme tragišką Vietnamo karą.

Ši JAV atsivėrimo Kinijai istorija ir dėl to atšilę santykiai su SSRS gerai įkūnija keletą H. Kissingerio doktrinos punktų. Pirma, potencialiam galios balanso pokyčiui privalu priešintis prieš jam įvykstant, nes labai greitai priešintis gali būti per vėlu. Tik šia prasme, suartėjus su Kinija, JAV H. Kissingerio dėka potencialų neigiamą galios balanso pokytį apvertė aukštyn kojomis, išėjo kaip laimėtoja ir į keblią padėtį pastatė SSRS. Antra, moralinis ar ideologinis grynumas neturi tapti užsienio politikos dogma. Geopolitiniai interesai neretai nusveria ideologinį grynumą, kai to reikalauja taikos siekis, ypač suprantant kontekstą – brandaus Šaltojo karo laikotarpį, kai branduolinio karo galimybė buvo labai reali.

Apie pastarąjį punktą verta pasakyti kiek daugiau. H. Kissingeris dažnai laikomas šaltakrauju realistu, kuriam visai nesvarbu morali politika, o svarbiausia tik valstybių interesai ir galia, kuria valstybės disponuoja. Kiekvienas, atidžiau stebintis H. Kissingerio veiklą, turėtų matyti, kad tokia tezė yra paprasčiausiai neteisinga. Bene aiškiausiai santykį tarp moralios ir pragmatiškos politikos H. Kissingeris suformulavo 1975 m. pokalbyje su konservatyvaus žurnalo National Review įkūrėju Williamu F. Buckley Jr. Politikas tąkart teigė: „Manau, kad moralinis tikslas turi būti susijęs su tam tikrais praktiniais veiksmais, kurių reikia imtis. Praktiniai žingsniai be moralinio tikslo tampa atsitiktiniai. O be moralinio tikslo joks lyderis neturės užtikrintumo, būdamas situacijoje, kai pasirinkimo galimybės neaiškios, o veiksmų laukas gana platus. Todėl aš nepripažįstu moralinio tikslo ir pragmatizmo antitezės. Manau, kad be tvirto moralinio tikslo negali būti veiksmingos užsienio politikos.“

H. Kissingerio mąstymo apie tarptautinę politiką raida yra nuolatinės adaptacijos istorija. Jis mato pasaulyje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoja. Didžiausia klaida, anot politiko, kurią gali padaryti sprendimų priėmėjas – tai įtikėti viena ideologine ar teorine mokykla ir ja aklai sekti. Yra amžini dalykai – žmogaus aistros, baimės, lūkesčiai. Tačiau kitos esminės žmogiškojo pasaulio charakteristikos yra įvairovė ir pokytis. Šią įvairovę ir pokytį mums, mąstant apie valstybių tarpusavio santykius, ir svarbu užčiuopti.

H. Kissingerio mąstymo adaptyvumą (kiti galbūt sakytų, kad tai tiesiog nenuoseklumas) iliustruoja kalbėjimas apie Rusijos karą prieš Ukrainą. Jis ilgą laiką kategoriškai nepritarė Ukrainos narystės NATO galimybei. Pirmoje karo fazėje, Ukrainai atrėmus Rusijos puolimą, H. Kissingeris siūlė Ukrainai derėtis dėl sugrįžimo į 2022 m. vasario 24 d. status quo ante, šių metų sausį jau teigė, jog Ukrainos neutralumas nebeįmanomas ir Ukrainos narystė NATO galėtų būti tinkamas variantas, o naujausiame interviu The Economist sakė, kad siekiant Europos saugumo NATO turėtų priimti Ukrainą.

Šis tekstas neturi būti hagiografinis, tad reikia pasakyti, kas akivaizdu. H. Kissingeris yra pridaręs daugybę klaidų priimdamas sprendimus, aiškindamas ar interpretuodamas esamus įvykius ar prognozuodamas ateitį. Jam reiškiami kaltinimai dėl JAV veiksmų Vietnamo karo metu yra pagrįsti. Jis nenumatė Sovietų Sąjungos griūties, nuosaikiai palaikė JAV intervenciją į Iraką, neprognozavo Rusijos karo prieš Ukrainą, savo knygose jis neretai argumentacijai gana paviršutiniškai pasitelkia istorinius atvejus ir iš to daro rimtas išvadas. Klaida yra kasdienė bet kokio žmogiško veikimo ar mąstymo sudedamoji dalis, o jau mūsų pasirinkimas, į ką labiau kreipti dėmesį ar kaip tas klaidas vertinti.

Galiausiai, ko gero, jeigu H. Kissingeris būtų buvęs vien akademikas arba vien užsienio politikos vykdytojas, šiandien, minint jo šimtąjį gimtadienį, apie jį nekalbėtume. H. Kissingeris kaip reiškinys yra puiki sintezė tarp akademinio žinojimo ir praktinio veikimo. Taip, kaip neužtenka vien akademinio žinojimo, taip neužtenka ir vien praktinio veikimo. Idealiu atveju reikėtų pažinti abu laukus.

Ir visai pabaigai – H. Kissingerį reikėtų vertinti ir kaip paskutinę labai ilgos epochos figūrą. Jis yra paskutinis iš plejados, nepabijojęs patetiškų žodžių, minties gigantų. Tai – Hannah Arendt, Leo Straussas, Hansas Morgenthau, Ericas Voegelinas. Šie žmonės prieš Antrąjį pasaulinį karą pabėgo iš nacių Vokietijos, atsidūrė Jungtinėse Valstijose, čia gavo sąlygas dirbti ir sukūrė atskiras mąstymo tradicijas.

Susiję:

Avvenire.it

3 min

Popiežiaus susitikimas su V. Zelenskiu ir „slaptoji“ Vatikano diplomatija

Inga Vidugirytė

5 min

Kultūros diplomatija ateities Rusijoje

Teodoras Žukas

6 min

Kinijos imperinė ekonominė diplomatija Europoje

Teodoras Žukas

4 min

Kodėl Rusija pradėjo karą?