Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Hibernatio educationis

Paulius Subačius. Bernardinai.lt nuotrauka

Šis tekstas publikuotas „Naujojo Židinio-Aidų“ 2021 m. nr. 5.

Jau kalnai tekstų prirašyta apie švietimo nuostolius, patirtus per dvejus karantino metus. Nors yra tiesos verkšlenimus užtildančiame „Kas norėjo, tas mokėsi“, – tačiau ne mažiau autentiška po baigiamųjų darbų gynimų absolventės tarstelėta liūdna pastaba: „Beveik ir nebuvo tos magistrantūros, kai ne universitete“.

Tie negausūs savanoriški ar politiškai įpareigoti optimistai, kurie pustuštę stiklinę regi puspilne, kartoja esą pandemija vis dėlto suteikė vieną pozityvų impulsą ugdymo bendruomenėms. Kad ir skirtingai suformuluota, tai siejama su visų švietimo dalyvių kompiuterinio raštingumo augimu, mokomosios ir studijų medžiagos skaitmenizavimu bei atvira prieiga, ugdomųjų ir vadybinių elektroninių platformų bei įrankių plėtra, kitose šalyse ir kitomis kalbomis sukurtų priemonių pasiekiamumu bei pasitelkimu. Jei šiomis teigiamybėmis suabejojama, tai tik bendro pandeminio diskurso ribose, t. y. bėdojama, kad tūnojimas prie ekranų daro neigiamą poveikį fizinei ir psichinei sveikatai, trūkinėja socialiniai ryšiai. Lietuvoje nemačiau svarstant, o ir užsienyje be galo mažai polemikos apie visai kitokias skaitmeninio švietimo g­rėsmes. Būtent joms skirtas šis rašinys.

Unsplash.com nuotrauka

Nors išmokom paskui Marshallą McLuhaną kartoti: „medija yra pranešimas“, nors aš pats įvadinėse literatūros teorijos paskaitose aiškinu, kad raiška suponuoja reikšmę, vis dėlto šios (post)modernios sampratos yra greičiau radikali reakcija į būtąją lygiai ultimatyvią formos ir turinio perskyrą. Gyvenime ne kartą esame patyrę ir išbandę, kaip artimą (nors ir ne identišką) turinį galima perteikti skirtingais būdais ir medijomis. Kanoniniai priesakai mokytojams bei dėstytojams „ieškoti naujų formų“ ir „nuolat atnaujinti turinį“ byloja, kad tai dvi sesutės, bet per kalnelį nesueina – padarius víena, nebūtinai smarkiai pasikeis kìta. Maža to, kiek­vienas naujas automobilio prietaisų skydelis, televizoriaus pultelis, telefonas, ką ir kalbėti apie sudėtingesnę įrangą bei neįprastas medijas, dažno dėmesį (gal sutrikimą, gal susidomėjimą) pirmiausia nukreipia į jas pačias, o ne funkcinę paskirtį ar perteikiamą pranešimą. Dėl pastarojo suklūstama tik kai naujoji medija tampa tokiu „žmogaus tęsiniu“, kurio jis nė nebepastebi, naudojasi automatiškai, visiškai intuityviai.

Taigi darau prielaidą, kad neišvengiamas susitelkimas į nuotolinę edukaciją įgalinančias aplikacijas, į suskaitmenintos medžiagos sankaupų formatus visiškai išstūmė iš ugdytojų ir švietimo ideologų akiračio klausimus apie turinį. Tiesa, pastarieji gal net lengviau atsiduso, nes mokyklinio turinio persvarstymas, jo adek­vatumo verifikacija jau trečias dešimtmetis yra Gordijo mazgas, kurį ligšioliniai edukologijos keliavedžiai mėgino įveikti ne kalaviju, bet senyvos mezgėjos metodais. Tad motyvas, leidžiantis atidėti rimtesnę gimnazinių programų reviziją iki kadencijos pabaigos, tapo politikų graliu. (Universitetai su sparčiai besikeičiančiu profesijų ir jas grindžiančių gebėjimų žemėlapiu ligi šiol dorojosi sėkmingiau, sritis po srities aktualizavo studijų dalykus, bet čia aptarsima problema palietė ir juos. Maža to, kaskart vis labiau neaišku, kaip dozuoti ir diferencijuoti bazines žinias drastiškai skirtingo pasirengimo įstojusiesiems.)

Green Chameleon / Unsplash.com nuotrauka

Būtų galima tik liūdnai šyptelti, jei turinio reikalų moratoriumas sutaptų su pandeminiu laikotarpiu – dar vienas stabtelėjimas nuolat stringančią ugdymo gairių rekonceptualizaciją mažai tepaveiktų. Tačiau labai tikėtina, kad pauzė taps ilgos trukmės sąstingiu, kad toks ugdymo turinys, koks šiandien yra vadovėliuose ir pratybų sąsiuviniuose, jau siunčiamas į švietimo ateities galaktiką įmantrioje skaitmeninių medijų hibernacijos kameroje. Pamėginsiu paaiškinti, kodėl taip niūriai prognozuoju. Trumpai nusikelkime į Azerbaidžaną, kurio rašto istorijos analogija iš pažiūros tolima, bet itin pavaizdi.

Iki ketvirto XX a. dešimtmečio azerai rašė persų alfabetu, paskui buvo trumpalaikis bandymas dalinai pe­reiti prie lotyniškų raidžių, tačiau 1938 m. stalinistai sovietinei respublikai primetė kiriliką. 1991 m. paskelbus šalies nepriklausomybę ir siekiant kultūriškai atsiriboti nuo Rusijos, oficialiai įvestas lotyniškas raštas, tačiau pirmą dešimtmetį perėjimas prie jo vyko vangiai, todėl prezidentas Heidaras Alijevas 2001 m. įsaku nurodė baigti procesą neatidėliojant, faktiškai uždraudė kirilikos vartojimą. Kaip viena iš kultūrinių priemonių tuo pat laiku finansuota programa, pagal kurią valstybės užsakymu lotyniška abėcėle perleisti kone visi kirilika egzistavę savos bei užsienio literatūros veikalai, ir tokiu būdu radikaliai atnaujinti bibliotekų fondai. Iš pažiūros tarsi logiškas veiksmas postkolonijinės kritikos aptariamas nurodant paradoksalius padarinius: nors siekta desovietizuoti, iš tiesų resovietizuota, rekolonizuota, nes šiais leidimais perimta ir įtvirtinta Kremliaus metropolijos andai nulemta kanono samprata, „progresyvių“ rašytojų prioritetizavimas, dargi kupiūruoti ar kitaip sudarkyti tekstai, versti iš Maskvos leidyklos Raduga knygų Vakarų kalbomis. Prireiks ilgų dešimtmečių, kol į kitą mediją masiškai perkeltą seną ydingą turinį išstums nauji vertimai, kitoniška autorių ir kūrinių atranka.

Šis tas panašaus, tiesa, kur kas mažesnio masto, įvyko su Visuotinės lietuvių enciklopedijos leidimo (pradėta, beje, tais pačiais 2001 m.) užmoju. Nors siekta pakeisti Lietuviškąją tarybinę enciklopediją, tačiau iš pastarosios „paveldėta“ didelė dalis autorių, kurie neabejotinai stengėsi perrašyti ankstesnius straipsnius, tačiau daugeliu atvejų liko įkalinti okupacijos laikais susiformavusio mąstymo ir, savo ruožtu, užkonservavo ne vieną sovietinę koncepciją tarp šviežių auksuotų viršelių. Kai dalis šių neva naujausią žinojimo būklę perteikiančių straipsnių nukeliavo į Wikipediją ar analogiškoje platformoje išeivių inicijuotą skaitmeninę Enciklopediją Lietuvai ir pasauliui, sovietinis pelėsis persimetė į terpę, kurioje regeneruosis nenuspėjama progresija. Esu kita proga pasidalinęs nuogąstavimu, kad skaitmenizavus prastą (pasenusią, sudarkytą, etc.) literatūros veikalo redakciją, ji paplinta ir tampa visuotiniu, pirmiausia – švietimo bend­ru labu („Skaitmeninė rekolonizacija“, in: Knygų aidai, 2013, nr. 4, p. 34–37).

Vakarų knygos istorikai yra aptarę dvi priešingas ankstyvojo spaudos periodo tendencijas: viena vertus, tarsi akivaizdu, kad spaustuvininkų akiratyje atsidūrė kanoniniai veikalai, pirmiausia Biblija, kita vertus, labai skirtingos vertės ir pobūdžio tekstai, kurie dėl pačių įvairiausių aplinkybių buvo tiražuoti Gutenbergo technologija, turėjo nepalyginamai didesnius šansus kultūriškai įsišaknyti, tapo švietimo veiksniu. Taip nutiko, nors daugumos inkunabulų tiražai tesiekė šimtą kitą egzempliorių, tad koks gali būti medijos pokyčio efektas turiniui įsitvirtinti, kai skaitmeninio tiražavimo mastą nusako iš gimnazijos (gal dar atpažįstama?) formulė: x → ∞. Jei neakivaizdus XV a. pavyzdys, priminsiu dar banalesnį – XX a. pradžios perversmininkai gerai suvokė naujausios medijos kontrolės svarbą: ragino užimti telegrafą, o Leninas paskelbė kiną „svarbiausiu menu“.

unsplash.com nuotrauka

Kas yra kontroliuojantysis dabartinės situacijos atveju? Toli gražu ne geitsai, zuckerbergai, sorosai ar kiti mitiniai sąmokslo teorijų personažai. Didysis (kolektyvinis) anonimas, kuris per miriadus chaotiškų jungčių ir edukatorių pasirinkimų epideminiu mastu užgrobia į skaitmeną persikeliančią edukaciją, yra vakarykštis (dažnai degraduotas – negrabiai ir fragmentuotai kopipeistintas) turinys. Kartą įsprūdęs į internetą, mokytojų ar dėstytojų, besimokančių ar paruoštukėmis prekiaujančių paverstas elektroninėmis skaidrėmis, užduotimis, konspektais ar tiesiog spaudinių pdf-ais, šis turinys pasisėja neišravimomis dirsėmis – su kiekvienu atsisiuntimu jo gūglinis reitingas tik auga. Ir neįmanu pareikalauti, kad kuri nors Kalifornijoje įsitaisiusi korporacija tokį turinį ištrintų kaip feikinį socialinių tinklų profilį; jo nepavyks ir atšviežinti kaip wiki teksto.

Nieko verta iliuzija, kad skaitmeninis pasaulis, būdamas itin dinamiškas technologiškai, verste priverčia kurti naują turinį, nes senasis prapuola drauge su nebepalaikomomis programomis, kad ir nesaugiu paskelbtu flash formatu. (Praėjusiais mokslo metais tarp suinteresuotų švietimu ir jo lėšomis kilo aršus ginčas, ar verta valstybei finansuoti regeneravimą mokymo priemonių, sukurtų šiuo formatu ir esą plačiai tebenaudojamų.) Dar niekada nebuvo tiek nekokybiškų kopijų ir įvairiausių padirbinių, kiek dabar klajoja interneto glūdumoje. Copy-paste yra skaitmeninio gaminimo ir vartojimo siela, o kartą į šią terpę įleistas padaras reinkarnuojasi vis kitais pavidalais.

Diskusija, kuri dabartinei vyriausybei paskelbus savo programą virte virė edukologiniuose forumuose, sukosi apie alternatyvą: ar verčiau užsakyti daugiau kompiuterių (ir kitų pačiupinėjamų dalykų), ar daugiau skait­meninio turinio. Toks klausimas ypač aštriu viražu nusuka nuo problemos esmės. Juk dėl hardo ir taip aišku, kad tai greitai senstanti, nors šiandien neišvengiama priemonė. O štai skaitmeninis turinys yra sąvoka, kuri skamba patraukliai, tačiau praktiškai reiškia prielaidą, kad turinys, bent jo koncepcija, didele dalimi jau yra, tereikia popieriniu ar kitu pavidalu (pavyzdžiui, vaizdo ir garso įrašais ar tiesiog galvose) egzistuojančią medžiagą (už solidžius pinigus) suskaitmeninti kokybiškai, nemėgėjiškai, laikantis naujausių elektroninių standartų, išnaudojant kuo įvairesnes naujosios medijos galimybes. Pakliūvame į tą patį akligatvį – nors akivaizdu, kad turinys, būtent turinys reikalauja permąstymo ir pertvarkymo – paradigmos kaitos, esamam turiniui profesionaliai suteikus sistemingą skaitmeninę būklę, jo įšaldymas tampa dar gilesnis nei fragmentiškų ir primityvių internetizavimų atveju.

Unsplash.com nuotrauka

Labai švelnų tokio įšaldymo efektą patyrė universitetų bendruomenės ir kiti tyrėjai, kai panašiu metu ministerija pristigo lėšų aktualios mokslinės literatūros (vadinamųjų bazių – skaitmeninių prieigų) prenumeratai, tačiau kai kurios užsienio akademinės bibliotekos, reaguodamos į pandemines studijų sąlygas, atvėrė savo suskaitmenintus fondus. Viena vertus, pastarųjų dėka tapo prieinamos kai kurios retos, Lietuvoje nematytos knygos, kita vertus, mokslininkų dėmesys nori nenori nukrypo nuo naujausių straipsnių ir leidinių prie bent poros ar daugiau dešimtmečių senumo literatūros, nes būtent tokią skaitmenizavo ir paviešino National Emergency Library bei panašios iniciatyvos. Kai kurioms tyrimų šakoms (filosofijai? Antikos studijoms?) grįžimas žingsniu atgal prie laiko patikrintų, bet ligi šiol neskaitytų veikalų gal net buvo naudingas, tačiau kontroversija vis vien akivaizdi.

Niekiniu laikyčiau ir džiugesį, kad perėjus į nuotolinį mokymą mokytojų ir dėstytojų dalijimosi know-how intensyvumas – perimant kitų edukatorių sukurtas skaitmenines priemones – padidėjo kelis ar keliolika kartų. Štai patirtis iš man žinomos srities – netrukus po pandemijos pradžios skaitmeninės humanitarikos asai, solidarizuodamiesi su kolegomis, sukūrė internetinę platformą, kurioje sukauptos nuorodos į internete prieinamas šio disciplininio spektro dalykų dėstymui, mokymui tinkamus išteklius (https://digitalpedagogy.hcommons.org). Nors platforma recenzuojama, atskiras skiltis (dedamą medžiagą) prižiūri ekspertai kuratoriai, ištekliai yra anotuojami, o jų suskirstymas ir indeksavimas padarytas su giliu išmanymu, bet racionaliai, prasmingai pasinaudoti šia pagalba įmanu tik sugaišus prie jos bent keletą dienų, atlikus nuoseklų pasiūlos tyrimą. Kiek dėstytojų, ypač virtualių aplinkų staigaus prisijaukinimo aplinkybėmis, galėjo skirti begalę laiko net deramai sutvarkytų išteklių analizei? O juk kokiame nors Lituanistų avilyje ar panašioje tautinėje metodinės medžiagos platformoje ko nors ieškodamas ir velnias koją nusisuktų, nes joje tvyro vadinamoji šiukšlyno ar sbordružina tvarka.

Ir tai nestebina – juk norėdami ką nors specifiško rasti, paimti, turime turėti paieškos įrankius, suvokti klasifikaciją, jei apskritai kokia nors rūšiavimo sistema tiems reikalams yra pritaikyta. Visais laikais, o ypač nuo Apšvietos, veiksmingas, pagrįstas klasifikavimas buvo ir vienas sudėtingiausių mokslinių uždavinių, ir mokymo objektas. Net jei randasi gerai skaitmeninėje tirštumoje nardančių linėjų ar mendelejevų, reikia specialių studijų, idant jų pasiūlytą medį, lentelę ar kokią kitą klasifikacinę metonimiją perprastum. Drąsiai spėčiau, kad labai retas edukuotojas investavo tiek laiko ir jėgų, turėjo gebėjimų susižvejoti interneto vandenyne dideles ir tikrai valgomas žuvis. Absoliučia dauguma atvejų teoriškai nuostabi atsivėrusių išteklių įvairovė ir pasaulinė idėjų apykaita iš tiesų buvo chaotiškos ir menkai reflektuojamos adaptacijos prie skaitmenos metu išnirę atsitiktiniai, neaiškios kilmės ir kokybės pusfab­rikačiai. Kadangi, kaip jau minėta, naujõs klasifikacijos, kuri kyla iš naujo turinio ir jį suponuoja, nebuvo ar bent stigo išmanymo ją perimti, pasirinkta tai, kas išniro pagal pirmą-penktą gūglo rezultatą, o užklausa formuota… laikantis senojo turinio gairių. Savo ruožtu, net sąmoningesnės atrankos atveju tai įšaldė – šįsyk labiau metodiniu aspektu – vakarykščius turininius konceptus. Tad ko stebėtis, jei kritiškesni tėvai, stebėdami nuotolines pamokas, ne tik lingavo galvomis, koks sunkus tas mokytojo darbas, bet ir susidarė įspūdį, kad vaikai drauge su pedagogais klaidžioja po džiungles be žemėlapio. Radosi net kraštutinių nostalginių reakcijų, esą sovietiniuose vadovėliuose ir programose viskas buvę aiškiau ir geriau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Suk nesukęs ratu, grįši į tą pačią vietą – kol nepaaiškės platus ir drąsia ateities samprata grindžiamas susitarimas, ko mokyti, į ką gilintis, visi kiti susitarimai, įskaitant numatomą nacionalinį, tebus prokrastinacija. Be aiškaus tikslo, atsitiktine trajektorija skriejantis edukacinis erdvėlaivis gabena švinktelėjusį turinį, o šimtai socialinių inžinierių – edukologijos daktarų – tebepolemizuoja, kaip patobulinti jo įrangą, kokia spalva perdažyti kajutes. Tai antiutopija, iš kurios slogučio nepavyks lengvai išsivaduoti.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu