2021 07 28

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Hic sunt leones – čia esama liūtų

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Hic sunt leones – taip kadaise Viduramžių Europos žemėlapiuose jų sudarytojai pažymėdavo toliau nuo žemyno metropolijų ir žinomų traukos centrų esančias teritorijas, apie kurias mažai buvo žinoma. Čia galimai esama liūtų, o gal ir kitų pabaisų.

Europos žemyne yra vienas miestas, kurio pats vardas yra siejamas su liūtais, o jo audringa istorija yra unikali ir išsiskirianti net ir visko mačiusios Vidurio Europos kontekste. Apie Lvovą arba Lvivą (toliau straipsnyje pagal kontekstą bus vartojami abu pavadinimo variantai), jo turtingą istoriją ir įspūdingą architektūrą bei ypatingą genius loci – vietos dvasią – iki šiol nedaugelis tesusimąsto. Miestas Ukrainoje – turbūt tik tiek daugelis galėtų atsakyti, paklausti, ką žino apie šį miestą.

Liūtų miestas

Liūtų šiame mieste iš tiesų galima rasti nemažai – tiesa, dažniausiai akmeninių. Viena jų pora stovi sargyboje prie miesto rotušės, letenose jie laiko skydus su miesto herbu, kurį puošia… be abejo, auksinis liūtas, stovintis vartuose tarp miesto mūrų, žydrame fone. Kiti du liūtai ramiai miega prie Parako bokšto, vienintelio išlikusio iš kadaise galingų gynybinės sienų įtvirtinimų, juosiančių viduramžių miestą. Dar kitas – sparnuotas – liūtas yra pavaizduotas virš arkos viename iš puošnių renesansinių namų Rinkos aikštėje. Jis byloja, kad čia kadaise buvo Venecijos Respublikos konsulatas.

Iš kur toks liūtų populiarumas šiame mieste? Surasti atsakymą padės viduramžių laikotarpis, kai liūtas tapo vienu populiariausiu gyvūnų Europos heraldikoje bei pirmojo miesto valdovo – kunigaikščio Levo (arba Leono) – vardas. Beje, miestą pavadintą savo vardu Leonas gavo dovanų iš tėvo.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Karališkasis miestas

Nusileidus šio miesto oro uoste, keleivius pasitinka sveikinimas: „Sveiki atvykę į Karaliaus Danieliaus Haliciečio oro uostą“. Šio viduramžių valdovo biustas stovi ir išvykimo salėje. Ar daug žinote Europoje oro uostų, pavadintų karalių vardais? Įdomu, kad Danielius buvo karūnuotas tais pačiais metais, kaip ir Mindaugas – 1253 m.. Taip pat ir karūną bei palaiminimą jis gavo iš to paties popiežiaus – Inocento IV. Danielius, kaip ir Mindaugas, buvo pirmasis ir de facto vienintelis savo krašto karalius, priėmęs titulą Rex Ruthenorum – Rusios karalius.

Haličo Rusia XIII–XIV a. iš tiesų buvo gan galinga valstybė, kuri su Lietuva varžėsi dėl įtakos jas skiriančioje Voluinės žemėje, su Vengrija pietvakariuose – dėl Užkarpatės, o pietrytinės jos sienos siekė Moldovą. Danielius įkūrė miestą prie Poltvos upės ir pavadino jį savo sūnaus garbei Levo miestu – lotyniškai Leopolis – ir padovanojo sūnui jo vestuvių su vengrų karalaite Konstancija proga. Kiek vėliau į miestą kunigaikščio kvietimu atvykę vokiečių pirkliai, tapę pirmaisiais tikrais miestiečiais, pradėjo vadinti miestą Lembergu, vietos rusėnai savo ruožtu vadino jį Lvivu, o lenkai – Lwówu.

Armėnai, italai, graikai ir vengrai

Jau XIV a. viduryje dėl dinastinių vingrybių Haličo Rusia tapo Lenkijos karalystės dalimi, o Lvivas laikui bėgant tapo vienu ryškiausių prekybinių miestų jos pietryčiuose. Miestas išsiskyrė savita dvasia, atvirumu ir ypatinga etnine gyventojų sudėtimi – be lenkų ir rusėnų (vėliau pradėtų vadinti ukrainiečiais) čia buvo gausu vokiečių, atskiras stiprias bendruomenes sudarė žydai ir armėnai, nemažai buvo ir atvykėlių iš tolimesnių kraštų – vengrų, graikų bei italų. Visi jie paliko ryškių pėdsakų miesto architektūroje, pvz., vienas iš aukščiausių senamiesčio pastatų – renesanso stiliaus varpinė, stovinti šalia Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų (Užmigimo) cerkvės ir Trijų Karalių koplyčios – yra siejamas su graiko, atvykusio čia iš Korinto ir praturtėjusio dėl vyno prekybos, Konstantino Korniakto vardu.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Istorinis armėnų kvartalas, besitęsiantis palei Armėnų gatvę – tai viena vaizdingiausių miesto vietų. Kvartalo centre – Armėnų katedra, kurios architektūra subtiliai jungia Europos renesanso bei tradicinės armėnų sakralinės architektūros bruožus. Šalia esantys jaukūs kiemai slepia daugelį paslaptingų istorijų, pvz., susijusių su pirmuoju miesto banku „Mons Pius“ (lot. – gailestingumo kalnas), įkurtu turtingų armėnų pirklių ir veikusiu čia iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Kadaise, pirklių miesto klestėjimo laikais, armėnai Lvove kontroliavo prekybą su Rytais ir buvo priskiriami turtingiausių ir garbingiausių miestiečių luomui. Pastate ir šalia esančiame itin vaizdingai atrodančiame kieme dabar veikia restoranas senuoju „Mons Pius“ pavadinimu. Banko istoriją jame rūpestingai atkūrė vietinis armėnų kilmės restauratorius Vado Arzumanianas, kuris didžiuojasi galimybe prisidėti prie miesto bendruomenės istoriją menančių darbų.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Augant miestiečių turtams ir miesto statusui, XVII a. pradžioje vienas italas vardu Roberto Bandinelli įkūrė čia pirmąjį paštą, sujungusį miestą su Krokuva, Viena ir Venecija. Netoli Rotušės, centrinėje Rinkos aikštėje iki šiol yra išlikęs puikus palazzo su delfinais fasade, kuriame ir veikė šis istorinis paštas.

Kitas puikus XVI a. pab.–XVII pr. architektūros pavyzdys – Boimų koplyčia, esanti šalia Lotyniškosios katedros. Ji siejama su iš Vengrijos kilusios Boimų šeimos vardu. Koplyčios viduje galima išvysti daugybę bareljefų, įskaitant ypač vaizdingą Kristaus maldos sceną Getsemanės sode, o virš altoriaus esantys reljefai vaizduoja paskutinės vakarienės scenas, Kristaus kojų plovimą, nukryžiavimą ir Kristaus kūno guldymą į kapą, prisikėlimą, Paskutinįjį Teismą, Dievo rūstybę, Dievo Avinėlį, šv. Jurgį. Panašiai, kaip ir Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios atveju, Boimų koplyčią puošia tiesiog milžiniškas papildomų detalių skaičius. Tai paaiškinama tuo, kad, pagal fundatoriaus Jurgio Boimo sumanymą, kartu su išoriniu fasadu ši šeimos koplyčia buvo traktuojama kaip savotiška Biblija vargingiausiems neraštingiems miestelėnams.

Koplyčios kupolą iš išorės puošia gan neįprasta kompozicija – Kristus, sėdintis prie kryžiaus, kiek netikėtai primenantis liaudies menui įprastą Rūpintojėlį.

Prie Kristaus kojų matyti lotyniškasis užrašas: „O vos omnes qui transitis per viam attendite et videte si est dolor sicut dolor meus“ (O, jūs visi, kurie einate keliu, pažvelkite ir supraskite, ar yra skausmas, panašus į mano skausmą).

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Rytietiški akcentai Serbų gatvėje

Kai birželio viduryje vaikščiojau Lvivo senamiesčio gatvėmis, akimirkai sustojęs judrioje Halicka gatvėje ir iš arti žiūrėdamas į Boimo koplyčios sieną bei ant jos pavaizduotus Boimų portretus, pagalvojau apie neįprastą šio miesto istoriją ir dabartį. Senamiestis alsavo gyvybe – daug kavinių, restoranų ir barų, visi sausakimši, tarp senovinių siaurų gatvių sienų aidėjo triukšmingų svečių šūksniai, sklido turkų vyriškų kompanijų rūkomų aromatinių nargilų dūmai, o tarp praeivių savo būdinga apranga išsiskyrė svečiai iš Artimųjų Rytų ir Persų įlankos kraštų – vyrai su burnusu vadinamais ilgais, pėdas siekiančiais marškiniais ir moterys uždengtais veidais.

Lvivas jau seniai yra tapęs Ukrainos vidaus turizmo traukos centru. Pasinerti į nuostabaus grožio architektūra pasižyminčio miesto aurą čia savaitgaliais ir laisvalaikiu noriai atvyksta žmonės iš visos šalies. Tačiau šis regėtas – ir kiek neįprastas – vaizdas man netikėtai priminė Sarajevo atmosferą, kur irgi stebėjau išraiškingą kontrastą tarp Austrijos laikus menančios architektūros ir atvykėlių iš Rytų papročių. Įdomu, kad abiem atvejais priežastys iš tiesų yra gan panašios.

Bosnijos ir Hercegovinos sostinė jau keletą metų garsėja kaip populiari ir pigi vasaros atostogų kryptis tarp turtingesnių musulmonų kraštų gyventojų: Saudo Arabijos, Kuveito, Bahreino, Kataro, JAE ir kitų. Taip pat dėl daugelio Turkijos vyriausybės šalyje vykdomų investicinių projektų, Sarajeve lankosi nemažai turkų. Dėl šių aplinkybių Sarajevo oro uosto skrydžių geografija iki pandemijos gerokai išsiskirdavo iš kaimyninių – tiesioginiais skrydžiais miestą buvo galima pasiekti iš Dohos, Džedos, Rijado, Kuveito, jau nekalbant apie Stambulą ar Dubajų.

Lvivą jau seniai pamėgo turkai – daugelis jų čia dirbo statybų bendrovėse, statė ir renovavo kelius greta esančiuose Karpatuose. Miestą su Stambulo oro uostais nuolat jungia net 3–4 oro bendrovių siūlomi tiesioginiai skrydžiai. Jais atvykstantys turkai mielai čia ieško pigesnių visokio pobūdžio ir plauko pramogų.

Ukrainai neseniai panaikinus vizų režimą su Saudo Arabija ir vienai pastarosios šalies oro bendrovei pradėjus vykdyti tiesioginius skrydžius iš Rijado ir Džedos į Kijevą ir Lvivą, į miestą pradėjo plūsti svečiai ir iš minėtos Arabų pusiasalio šalies – kaip ir anksčiau į Sarajevą. Vietos kavinėse padaugėjo skelbimų apie laikymąsi halal virtuvės standartų, o gatvėse – aromatinių nargilų dūmų kvapo.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Beje, Lvivas jau seniai garsėja kavinėmis, o miestiečiai didžiuojasi legenda apie savo kraštietį Francą Jurgį Kulčyckį – vieną iš karaliaus Jono III Sobieskio bendražygių, suvaidinusį lemiamą vaidmenį mūšyje prie Vienos, kai 1683 m. karaliaus vadovaujamos jungtinės pajėgos sumušė turkus osmanus. Mainais už nuopelnus, karalius tuomet tariamai leido Kulčyckiui pasiimti iš turkų stovyklos ką tik šis užsigeis. Kilęs iš Lvovo apylinkių, sumanus bajoras, mokėjęs turkų kalbą ir išmanęs papročius, pasiėmė visas ten paliktas kavos – tuomet dar nežinomos Europoje – atsargas, atidarė Vienoje kavinę „Zur blauen Flasche“ pavadinimu ir pats, pasipuošęs turkiška kepure, pradėjo reklamuoti praeiviams šį, jiems dar nežinomą, gėrimą. Kava paplito po visą Europą, taip pat ir Lvove, o Kulčyckio įkurtos įmonės pėdsaką iki šiol matome garsaus Austrijos kavos prekės ženklo „Julius Meinl“ logotipe, kuriame pavaizduotas turkų berniuko su raudonu fezu profilis.

Eidamas populiaria senamiesčio Serbska (Serbų) gatve, atkreipiau dėmesį į eilę, stoviniuojančią prie populiarios šokolado krautuvėlės – vadinamųjų „Lvivo šokolado dirbtuvių“. Didžiąją eilės dalį sudarė moterys su hidžabais. Žiūrėdamas į jas, galvojau apie Sarajevo Baščaršiją ir apie istorinį faktą, kad Antrojo pasaulinio karo metu, naciams okupavus Lvovą ir keičiant gatvių pavadinimus, būtent ši gatvė – viena iš nedaugelio senamiestyje – irgi pakeitė savo vardą. Serbų gatvė tuomet trumpam tapo Kroatenstraßedaugmaž tuo pačiu metu, kai Sarajevas, kaip ir beveik visa Bosnija ir Hercegovina, tapo NDH – ustašių valdomos „nepriklausomos“ Kroatijos valstybės dalimi.

Tačiau ši gan nauja egzotinių svečių lankymosi mieste aplinkybė yra toli gražu ne vienintelė ašis, jungianti Lvivą ir Sarajevą. Kad ir kaip paradoksaliai tai neskambėtų, esminis abu miestus siejantis dėmuo yra… Austrija.

Tačiau apie tai jau kitoje pasakojimo dalyje.