HIMARS’ų ugnis – vakarietiškumo ir draugystės simbolis

Nauja žvaigždė

Nuo birželio 23-iosios, kai Ukraina paskelbė gavusi M142 HIMARS, ši „Didelio mobilumo artilerijos raketų sistema“ (High Mobility Artillery Rocket System) tapo nauja karo žvaigžde. Pačioje XX a. pabaigoje sukurta sistema iš pažiūros primena sovietinius GRAD‘us ar kitas raketų paleidimo sistemas, tačiau kelios svarbios savybės HIMARS‘us paverčia iš esmės kitokiu ginklu.

HIMARS have arrived to Ukraine.
Thank you to my 🇺🇲 colleague and friend @SecDef Lloyd J. Austin III for these powerful tools!
Summer will be hot for russian occupiers. And the last one for some of them. pic.twitter.com/BTmwadthpp

— Oleksii Reznikov (@oleksiireznikov) June 23, 2022

Pirma, priešingai nei sovietiniai atitikmenys, HIMARS‘ai yra tikslus ginklas. Šios sistemos raketos, skriejančios pagal GPS‘o signalą konkrečių koordinačių link, į taikinį pataiko 3 metrų taiklumu. Taiklumas leidžia sumažinti amunicijos poreikį ir išvengti atsitiktinių aukų. Pastaroji savybė, žinant, kad rusai savo amunicijos sandėlius ir vadavietes dažnai įkuria netoli gyvenamųjų namų, yra itin svarbi. Antra, tai – mobilus ginklas. Sąlyginai nedidelė šešių raketų kapsulė paverčia visą ant sunkvežimio sumontuotą sistemą lengvesne ir greitesne, nepaisant storesnių, įgulą saugančių šarvų. Ši savybė leidžia sunkvežimiui greičiau judėti ir išvengti priešo smūgių į tą vietą, iš kur buvo paleistos raketos. Kita vertus, HIMARS‘ai užtaisomi daug greičiau ir paprasčiau, tad vos 6 (o ne 12 ar 24) raketų kapsulė netampa trūkumu.

Galiausiai, HIMARS‘ų didelis veikimo nuotolis leidžia pataikyti į toli priešo užnugaryje esančius taikinius, patiems kariams ir sistemos esant atitrauktoms sąlyginai saugiu atstumu. Šiuo metu Ukrainoje esantys 12 HIMARS‘ų apginkluoti raketomis, nuskriejančiomis iki 80 km. Tačiau šios sistemos pajėgios paleisti ir MGM-140 ATACMS – raketą, nuskriejančią iki 300 km. Gavę tokio tipo amunicijos ukrainiečiai gebėtų visą Ukrainos teritoriją paversti nesaugia rusams.

Baimės ir ugnies galia

Tačiau HIMARS‘ai išgarsėjo ne savo techniniais parametrais „ant popieriaus“, o nuveiktais darbais. Jei internete plintantys rusų amunicijos sandėlių sprogimų vaizdai gali pasirodyti nepatikimas informacijos šaltinis, verta atkreipti dėmesį į JAV Gynybos departamento vertinimą arba JAV Karo tyrimų instituto (ISW) pranešimus. Štai jau liepos 4-ąją institutas pranešė, kad ukrainiečiai, naudodami HIMARS‘us, vis dažniau pataiko į Rusijos infrastruktūros objektus, esančius okupuotose teritorijose, pavyzdžiui, Šnižnėje, nutolusioje nuo fronto linijos maždaug 75 km. Praeitos savaitės pabaigoje ISW jau pranešė, kad per pastarąsias savaites ukrainiečių suduoti smūgiai rusų amunicijos sandėliams, vadavietėms ir logistikos mazgams akivaizdžiai sumažino jų artilerijos aktyvumą fronte.

🔥More footage from Nova Kakhovka pic.twitter.com/0pV5eY0sHc

— ТРУХА⚡️English (@TpyxaNews) July 11, 2022

Šiuo metu JAV Ukrainai yra perdavusi 12 HIMARS‘ų. Kiek iš viso jų reikia Ukrainai, nesutariama, tačiau akivaizdu, kad dar bent kelių tuzinų, o galbūt net šimto (iš viso pasaulyje jų yra kiek daugiau nei 540). Tiesa, neseniai į Ukrainą atvyko senesnės kartos, ne tokios mobilios, tačiau 12, o ne 6 raketas gabenančios ir ant šiek tiek pravažesnės vikšrinės platformos sumontuotos MLRS M270 sistemos („Multiple Launch Rocket System“), bet raketų sistemų kiekis vis dar nepakankamas perlaužti karo eigą. Juo labiau, kad, Australijos kariuomenės generolo, Modernaus karo instituto mokslininko Micko Ryano žodžiais, būtų naivu manyti, jog HIMARS‘ai ar bet kurio kito tipo ginklas, net ir tiekiamas pakankamais kiekiais, pats vienas gali iš esmės perlaužti karo eigą.

Long Hand Family of #UAarmy has been enlarged: the first MLRS M270 have arrived!
They will be good company for #HIMARS on the battlefield.
Thank you to our partners .
No mercy for the enemy.

*Photo by @SkyNews pic.twitter.com/F8rJ7LNPEX

— Oleksii Reznikov (@oleksiireznikov) July 15, 2022

Ir vis dėlto HIMARS‘ai neabejotinai bus vienas esminių faktorių, siekiant sustabdyti Rusiją. Pagrindinę priežastį galima nusakyti vienu žodžiu – logistika. Šiame kare jau matėme badaujančius rusų karius, pasibaigus kurui sustojusius rusų tankus ir savo pačių sudarytose spūstyse įstrigusias rusų tiekimo kolonas. Vienintelis Rusijos išsigelbėjimas – geležinkeliai. Štai čia į sceną ir žengė HIMARS‘ai. Pagrindinis Rusijos pranašumas iki šiol buvo neįtikėtinas artilerijos kiekis. Greitai išnaudojusi bene visas taiklias raketas ir nusileisdama pėstininkų pajėgumu, Rusija ištisus mėnesius naikino ir toliau naikina Ukrainą gausia ugnimi. Tačiau tam reikalingi milžiniški kiekiai amunicijos, atkeliaujantys geležininkeliais ir saugomi šalia jų esančiuose sandėliuose. Pasitelkus žvalgybininkus, žvalgybinius dronus bei Vakarų teikiamą palydovų informaciją, šių sandėlių koordinatės nesunkiai atsiduria HIMARS‘ų kompiuteriuose.

Taigi taiklios didelio nuotolio raketos gali ne skaičiumi, bet pavojingumu atsverti Rusijos artilerijos pranašumą, kuris iki šiol išlieka dešimteriopas. Žinoma, visos rusų amunicijos ir artilerijos sistemų sunaikinti neįmanoma. Kaip vaizdingai sakė Ukrainoje gimęs Izraelio gynybos ekspertas Igalis Levinas, Sovietų Sąjungoje buvo pagaminta ginklų ir amunicijos, kurių pakaktų tūkstantmečiui karui. Tačiau HIMARS‘ų keliamas pavojus privers rusus atlikti vieną iš dviejų veiksmų – arba išskaidyti amuniciją po daugelį mažų sandėlių, kaip tai daroma Ukrainos pusėje, arba atitraukti pagrindinius sandėlius kur kas toliau nuo fronto linijos ir iš jų skirstyti amuniciją pasitelkiant sunkvežimius. Pirmasis veiksmas sunkiai įmanomas, nes Rusija jau dabar stokoja transporto priemonių, o antrasis gali sulėtinti amunicijos tiekimą į frontą bene dvigubai. Galime tik įsivaizduoti, kokį efektą turėtų Ukrainai perduotas tinkamas kiekis galingiausių HIMARS‘ais (ar MLRS‘ais) paleidžiamų raketų, kurios potencialiai gebėtų sunaikinti kiekvieną Ukrainos teritorijoje esantį Rusijos sandėlį, logistikos centrą ar karinę vadavietę.

HIMARS‘ų Rusijos armijai keliamus iššūkius įrodo ir tai, kad apie jų žalą kalba patys rusai ar Rusijos remiami separatistai. Maža to, žala yra ne tik fizinė, bet ir psichologinė. Tuzinas didelių sprogimų ir jų vaizdai internete pavertė karinio sandėlio darbuotojų poziciją nemėgstamiausia visoje armijoje. Veikiausiai dėl to pasirodė ir Rusijos gynybos ministerijos pranešimai, esą keletas Ukrainos HIMARS‘ų jau sunaikinta. Galbūt tai tiesa, tačiau įtarios šypsenos negali nekelti tai, kad pranešime skelbiama ir apie „užtaisymo transporto“ sunaikinimą. Mat tokio transporto HIMARS‘ų komplektacijoje nėra –  jie užtaisomi naudojant ant pačios platformos sumontuotą techniką.

Daugiabriaunis simbolis

Kare kalba daug kas – skaudūs vaizdai, paveiki retorika, skaičiai. Tačiau viena universaliausių šio karo kalbų – ginklai. Ukrainos ginklai visą šį laikotarpį pasakojo ne tik apie karo eigą ar prognozes, bet ir apie simbolines skirtis bei jungtis. Kovodama už Vakarus ir prieš Rytus, Ukraina paradoksaliai kovojo naudodamasi sovietiniais ginklais. Tačiau dabar Ukrainos kariuomenėje atsiranda vis daugiau Vakarų – tiek taktikose, tiek ginkluotėje, tiek kitose karinės technologijose.

Tad ir HIMARS’ai yra Vakarų simbolis. Jų veikimo principai apie skirtumus tarp Rytų ir Vakarų pasako ne mažiau nei moralinio kodekso skirtumai Rusijos ir Ukrainos kariuomenėse. Pirma, HIMARS’ai pliką geležį ir kiekybę įveikia aukštosiomis technologijomis ir kokybe. Būtent intelektine persvara Vakarai visada pasižymėdavo karuose su Rusija. Antra, HIMARS’ai skirti naikinti priešo karinę jėgą, minimalizuodami grėsmę aplinkiniams. Visiškai priešingai nei rusų raketos, skriejančios kur papuola ir dargi tikslingai taikomos į ligonines bei darželius.

Galiausiai, HIMARS’ai, kad ir kaip paradoksaliai, galbūt net neetiškai skambėtų, yra skirti saugoti gyvybes – naikinti į civilius skrieti skirtus sprogmenis, juos paleidžiančias sistemas bei juos paleisti įsakančius vadus. Maža to, HIMARS’ai skirti stabdyti priešą, o ne nukauti kuo daugiau karių. Kad ir kaip Rusija stengtųsi užversti frontą patrankų mėsa tampančiais kareivukais, amunicijos sandėlių, vadaviečių ir kitų strateginių taškų naikinimas kerta blogį arčiau šaknų.

Tiek pat, kiek HIMARS’ai skiria Rytus ir Vakarus, jie jungia ir pačius Vakarus. Tai bene daugiausiai ukrainiečių padėkų sulaukę ginklai. Gaudami HIMARS’us ukrainiečiai gali pasijusti esantys ne šiaip Vakarų dalimi, bet ir Vakarų draugais. Tačiau draugystės geopolitikoje, nors ir panašios į draugystes tarp asmenų, nuo jų šiek tiek skiriasi. Geopolitikoje rasime kur kas daugiau išskaičiavimo ir pasitikėjimo, grįsto ne viltimi, o faktais. Tai atsispindi ir JAV (bei šalių) draugystėje su Ukraina.

Aukšto lygio karinės technologijos į Ukrainą keliauja itin mažais žingsneliais, kiekviename iš jų įsitikinant, kad ukrainiečiai deramai jomis naudosis ir „nepridarys nemalonumų“. Todėl Ukrainoje dar nėra ir minėtų ATACMS raketų, kurios paleistos iš HIMARS ar MLRS ne tik nuskrieja 300 km, bet ir savo galia prilygsta laivus skandinančioms raketoms. Mat JAV baiminasi, kad gavę šią amuniciją ukrainiečiai gebės karą perkelti į naują lygį, atakuodami taikinius giliai Rusijos teritorijoje (ar pagrįstai JAV dar rūpinasi Rusijos „neprovokavimu“ – kitas klausimas).

Tad bet kuriuo atveju jau dabar tapę pasitikėjimo ir draugystės simboliu, ginklai, keliaujantys į Ukrainą, ir toliau bus savotišku indikatoriumi, simboliu, kuris leidžia atpažinti draugus ir suprasti, ar jie pasitiki tavimi. Kol kas ši draugystė itin trapi. Tai turi nemažai praktinių pasekmių. Pavyzdžiui, iš Vakarų gauta ginkluotė yra labai įvairi ir gaunama mažais kiekiais, tad apsunkina karo logistiką, nes reikalauja vis naujų apmokymų bei skirtingo technikos aprūpinimo. Tačiau ateis diena, kai ukrainiečiai skraidys vakarietiškais naikintuvais, turės daug vienos rūšies vakarietiškų raketų sistemų bei gaus kur kas daugiau Vakarų žvalgybų informacijos. Ši draugystė tarp Vakarų – pirmiausia JAV – ir Ukrainos, kaip ir tarp bet kurių kitų šalių, nėra įvertinama žodžiais „yra“ arba „nėra“. Ši draugystė – ilgas procesas, o jos kalba – ne tik humanitarinė pagalba, bet ir vakarietiška ugnis.