2022 01 26

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Holmsas, Basanavičius ir Mozė, arba Apie asmenį ir jo vardą

Simonas Baliukonis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Nomen est omen – vardas yra (lemties) ženklas. Šiandien šis romėnų posakis mums atrodo svetimas. Tiesa, atidžiai renkame savo vaikams vardus, tikriname jų reikšmes, tačiau iš esmės nebelaikome vardo tokiu svariu, lemtingu. Ir pagrįstai. Tačiau tai neturėtų mūsų klaidinti. Vardai yra reikšmingi. Ne todėl, jog savaime lemia žmogaus gyvenimą, bet todėl, kad juos vartodami gyvenimą galime nulemti mes.

Vardas ir jo sinonimai

Vardas nuo kitų žodžių skiriasi tuo, kad jį visų pirma vartojame ne kaip apibrėžiantį, o kaip nurodantį. Kai tėvai Joną pakrikštijo Jonu, šis vardas buvo susietas su unikaliu asmeniu. Sužinoję iš tėvų, koks vaiko vardas, giminės ir aplinkiniai taip pat susiejo jį su konkrečiu asmeniu. Ar Jonas elgėsi blogai, ar gerai, jis vis tiek buvo ir liko Jonu. Vėliau Jonas užaugo, tapo gydytoju, būdamas 66-erių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tačiau galėjo ir nepasirašyti. Tiesą sakant, Jonas galėjo mirti kūdikystėje ir jo tokio, kokį mes žinome, tiesiog nebūtų buvę. Tai visai nesunku įsivaizduoti žinant, kad Jonas ir jo brolis buvo vieninteliai išgyvenę šeimos vaikai. Tačiau net ir tokiu atveju jis būtų buvęs tas Jonas.

Jonas Basanavičius. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Tokia vardo vartosena dera su krikščioniška perspektyva – asmuo yra asmuo ne dėl to, kad kažką padarė ar nusipelnė. Asmuo yra asmuo ne todėl, kad ką nors sugeba ar nesugeba, kaip pabrėžia popiežius Pranciškus. Priešingai nei daiktų ar fikcinių asmenybių atveju, asmeniui unikalumą suteikia buvimas juo pačiu, o ne konkrečios turimos savybės. Esminė savybė, žmogaus identitetas yra ne kas kita, kaip buvimas savimi pačiu. Būtent šia prasme vardas yra identiteto, tapatybės ženklas.

Pabandykite įsivaizduoti Šerloką Holmsą, kuris nekenčia detektyvų ir yra kvailas. Jis jau nebebūtų Šerlokas Holmsas. O kaip su Jonu Basanavičiumi? Atsivertę enciklopediją, žinoma, rasime gausų aprašymą, kas Jonas yra – tautinio judėjimo veikėjas, profesorius, gydytojas. Tačiau tai nėra tai, kuo Jonas privalo būti. Kitaip tariant, tai nėra žodžio „Jonas“ apibrėžimas, jo sinonimai. Dėl to biografinis enciklopedijos straipsnis nėra tas pat, kas žodyno straipsnis.

Daktaras Vatsonas ir Šerlokas Holmsas. Strand Magazine iliustracija. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Tačiau yra ir kitas – prasmės – sluoksnis, kurio vardų vartosenoje neišvengiame. Tarkime, Mozė būtų buvęs Moze, net jei nebūtų išvedęs žydų iš Egipto. Tačiau kai kalbame apie Mozę labai dažnai vardą vartojame ne kaip tikrinį vardą, o kaip apibrėžimą. Daugelyje tekstų žodį „Mozė“ galėtume pakeisti fraze „izraelitų išvaduotojas iš Egipto vergovės“ ir tekstų prasmė išliktų ta pati. Juo labiau kasdienėje kalboje sakydami „Mozė“ turime omenyje ne Mozę kaip asmenį, bet Mozę kaip tą, kuris atliko konkrečius darbus. Mozė kaip asmuo mums neįdomu, mums įdomus Mozė kaip herojus, konkrečių žygdarbių įgyvendintojas.

Panašiai yra su daugeliu žymių, ypač istorinių asmenybių. Jei paaiškėtų, kad Aristotelis nebuvo Platono mokinys, „Politikos“, „Poetikos“ ir kitų veikalų autorius, veikiausiai apie jį iš vis nebekalbėtume, kalbėtume tik apie pseudo-Aristotelį – neidentifikuotą, bet tikrąjį žinomų minėtų veikalų autorių. Toks vardo vartojimas, rodos, visiškai priešingas tam, kaip jį vartojo jo davėjai – tėvai. Juk Aristotelio tėvai negalėjo žinoti, kad Aristotelis bus „filosofas, Platono mokinys“. Tačiau tai nebūtinai blogai. Kad ir šiuo atveju. Pavyzdžiui, Tomui Akviniečiui Aristotelis yra savotiškas žodžio „filosofas“ sinonimas.

Panašiai būna ir su aplinkiniais. Kai sakom, kad važiuosim pas draugą ar brolį ir pavadiname jį vardu, jau numatome, kokį žmogų pamatysime, kaip su juo bendrausime, žinome, kada jis juoksis, o kada – ne. Vardas čia tampa savotišku savybių rinkinio trumpiniu. Tačiau net ir tokiais atvejais varde visąlaik budi tikroji jo prigimtis. Visada esame pasirengę pripažinti žmogaus unikalumą, kurio ženklu yra vardas. Tai įrodo tokios situacijos, kai žmogus elgiasi ar atrodo kardinaliai kitaip.

Tarkime, bičiulis Justas nuolat šypsosi. „Šypsena – mano antras vardas“ – pats apie save yra pasakęs jis. Tačiau štai jau savaitė, kai jis paniuręs. Akivaizdu, kad „Justo“ vardą siejome su šypsena ir gera nuotaika, tačiau net ir netekęs šios savybės jis lieka Justu. Nes kitu atveju negalėtume pasakyti „Justas nesišypso“. Mat, jei kokia nors savybė išties būtų vardo sinonimu, turėtume galėti juo pakeisti vardą. Bet šiuo atveju taip nėra – negalime vietoje „Justas nesišypso“ sakyti „tas, kuris visada šypsosi, nesišypso“.

Vardai ir Goebbelso mokykla

Svarstymai apie skirtingus būdus vartoti vardą iš dalies galioja ne tik vardams griežtąja šio žodžio prasme. Tarkime, „lietuvis“ irgi yra savotiškas vardas. Žinoma, yra tam tikros esminės savybės, su kuriomis vardas siejamas. Pavyzdžiui, pastarojo šimtmečio kontekste vargu ar vardu „lietuvis“ pavadintume žmogų, kuris nė kiek nemoka lietuviškai. Tačiau lietuvis, savotiškai „pakrikštytas“ lietuviu, nešios šį vardą visai nesvarbu, ar elgsis blogai, ar gerai, ar gyvens Lietuvoje, ar užsienyje, net ir nepriklausomai nuo to, ar turės Lietuvos pilietybę, ar ne. Kitaip tariant, daugelis „lietuvio“ savybių nėra esminės ta prasme, kad sakydami „lietuvis“ galime neturėti jų omenyje. Nomen non est omen.

Tačiau kaip ir įprastų vardų atveju, tautybių „vardus“ kartais vartojame ne kaip nurodančius, o kaip apibrėžiančius. Taip, tarsi konkrečios tautybės žmogus būtų fikcinė asmenybė. Nelyginant Šerlokas Holmsas, kuris negali nebūti detektyvu. Neutralieji tokios vartosenos pavyzdžiai – įprasti kultūriniai stereotipai – italas negali prastai gaminti, vokietis negali vėluoti ir t. t. Dažnai šie stereotipai, viena vertus, nebūna laužti iš piršto, kita vertus, neturi didelių pasekmių. Vargu ar krepšinio nemėgstantis lietuvis įsižeis, jei jam pasiūlys pamėtyti į krepšį ar nueiti į rungtynes vien todėl, kad jis lietuvis. Bet turbūt jau nujaučiate, kur lenkiu.

Būtų baisu, jei vardus vartotume tik kaip išskirtinai blogų savybių rinkinius. Jei kas nors tartų jūsų vardą tik kaip „niekšo, menkystos, apgaviko“ sinonimą. Baisu visų pirma todėl, kad tokia vardo vartosena užkerta bet kokį kelią būti kitokiam. Jei Šerlokas Holmsas nebūtų detektyvas, niekas nesakytų, kad Šerlokas Holmsas nėra detektyvas. Visi sakytų, kad Šerlokas Holmsas tik apsimeta nesantis detektyvas. Arba kaži kaip būtų žiūrėjęs į sutiktą jėzuitą žmogus, perskaitęs ir nuoširdžiai priėmęs tokį žodžio „jėzuitas“ paaiškinimą sovietiniame tarptautinių žodžių žodyne: „Veidmainys, klastingas ir dviveidis žmogus, galįs besiekdamas savo tikslo, pavartoti bet kurią klastą, padaryti bet kurią niekšybę.“

Joseph Goebbels. Heinrich Hoffmann / Deutsches Bundesarchiv / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Didžiosios pasaulio tragedijos, susijusios su žmonių žiaurumu, dažnai yra lydimos to, kad vardus vartojame ne kaip vardus, o kaip paprastus bendrinius žodžius. Blogis gimsta, kai vardas virsta savybių rinkiniu be galimybės vėl tapti tik vardu kaip unikalios asmenybės ar asmenybių grupės ženklu. Juk būtent taip nutiko su vardu „žydas“. „Žydas“ – tai „vagies, ne žmogaus, pabaisos“ sinonimas. Vien tik apibrėžiantis vardo vartojimas tapo Goebbelso propagandos mašinos kuru. Ne be reikalo propagandiniuose filmuose „žydas“ priminė fikcinį veikėją – nes fikcinio veikėjo vardas yra jo savybių rinkinio sinonimas, o ne asmens ženklas. Lemties, o ne asmens ženklas.

Tai visų pirma – praeities žinutė mums. Kaip šiandien vartojame vardus? Apibrėžiamoji ir nurodomoji vardų vartosena neišvengiamai persidengia ir kasdien mus lydi. Tiek atskiri žmonės, tiek tautos ar kitos grupės turi nors ir neesminių, bet būdingų savybių, į kurias referuodami dėl patogumo jas apibendriname vardu. Tačiau svarbu visada prisiminti, kokia yra vardo prigimtis.

Svarbu visada palikti vietos asmeniui būti juo pačiu, nepriklausomai nuo jo savybių. Atitinkamai ir su tautybėmis, ir kitais „vardais“. Nes tik tikroji vardo vartosena leidžia matyti asmenį kaip asmenį, o ne asmenį kaip tikrų ar fikcinių savybių rinkinį. Tik tikroji vardo vartosena palieka galimybę oponentui išsakyti nuomonę, kuriai jūs pritariate, priešui nebūti blogų savybių rinkiniu, linksmam draugui liūdėti, galingam suklupti. Ne dėl to, jog kitu atveju taip negalėtų būti, bet dėl to, kad mes negalėtume to pastebėti. Tik tikroji vardo vartosena parodo, kad mums kitas rūpi ne dėl to, ką atliko, o dėl to, kad yra savimi pačiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien