2020 12 02

Holger Lahayne

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Homo deus? Dvasinių mašinų amžius

Holgeris Lahayne. Martino Kaminsko nuotrauka

Žymūs mokslinės fantastikos filmai, tokie kaip „Matrica“ (1999), „Aš esu legenda“ (2007), „Avataras“ (2009), „Elijaus knyga“ (2010), „Įkalinti laike“ (2011), „Eliziejus“ (2013) arba kultinis „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (1982, antroji dalis 2017) piešia niūrų ateities vaizdą. Vietoj gražių utopijų išvystame postapokaliptinius arba distopinius pasaulius.

Su šiuo Holivudo pesimizmu smarkiai kontrastuoja daugelio mokslininkų, tyrėjų ir inžinierių optimizmas. Vokiečių savaitraštis „Der Spiegel“ prieš trejus metus savo velykiniame numeryje (16/2017), tradiciškai vėl pasisakiusiame religine tematika, pastebi, kad amžinojo gyvenimo „svajonė – tokia pat sena kaip pati žmonija: nugalėti mirtį ir pasiekti nemirtingumą“. Religijų ir bažnyčių atstovų balso pagrindiniame straipsnyje beveik negirdime, užtat žodis suteikiamas svarbiems gamtos mokslų ir inžinerijos tyrėjams. Anot jų, ilgo laboratorinio proceso tikslai beveik pasiekti, ir dabar stovime „prie klinikinių tyrimų įgyvendinimo slenksčio“. Užvis labiausiai „siekiama nugalėti pačią mirtį. Po to turėtų prasidėti pirmasis klinikinis tyrimas, kurio tikslas yra pailginti žmogaus gyvenimą“.

Straipsnyje taip pat aptariamas Ray‘aus Kurzweilo, Google „vystymo direktoriaus“, darbas. Kurzweilas laikomas „dirbtinio intelekto“ (Artificial Intelligence, AI) srities tyrimų pionieriumi. Pagal jo skaičiavimus, smegenų perkėlimo į kompiuterį technologija turėtų būti išvystyta jau 2045-aisiais. Kurzweilas tada galėtų „pats atgyti kompiuteryje“. Dar prieš dvidešimt metų didysis kompiuterių specialistas savo besteleryje „The Age of Spiritual Machines“ (Dvasinių mašinų amžius) pranašavo:

„Jeigu bandymai toliau taip tęsis, mes greitai galėsime sukurti aparatų, kurie prilygsta žmogiškam intelektui ir netgi jį pranoksta… Net jei ir kol kas esama tam tikro neužtikrintumo, kada tai įvyks, vargu ar koks nors tyrėjas, rimtai užsiimantis šia tema, užginčytų šią pažangą. Kalbant apie intelektą, žmonija tada bus nugalėjusi evoliuciją: nes tada ji bus per keletą tūkstantmečių pasiekusi tai, kam evoliucijai reikėjo milijardų metų…“

Tad Kurzweilo prognozė skelbia: „Ateinančiam [XXI] šimtmečiui dar nepasibaigus, žmonija bus praradusi savo statusą kaip protingiausia ir galingiausia būtybė žemėje.“ Jis jaučiasi visiškai įsitikinęs, kad „žingsnis po žingsnio tobulinsime savo smegenis, kol mūsų mąstymo branduolys vieną dieną visiškai pereis į daug galingesnę ir patikimesnę mašiną“.

Ray’us Kurzweilas, 2006 m. „null0“ / „Wikipedia Commons“ nuotrauka

Kai Homo sapiens išnyks

Prieš dvejus metus pasirodė Yuvalio Noah Harario knygos „Homo deus“ lietuviškas leidinys. Prie knygos pasisekimo galėjo prisidėti ir tai, kad autorius nėra pabrėžtinai optimistiškas (kaip Kurzweilas) ar pesimistiškas (kaip Holivudas).

Bet visuomet, kaip ir interviu savaitraščiui „Der Spiegel“ (12/2017), Harario prognozės skamba labai gundomai: „Mes būsime Dievai.“ Tą patį pažada ir „Homo deus“ pavadinimas – dieviškasis žmogus. „Kada tai įvyks?“ Hararis atsako: „Kalbame labiau apie dešimtmečius negu apie šimtmečius.“ Sąvoką „homo deus“ jis supranta pažodžiui. Turėdamas omeny žmogų, kuris įgijo gebėjimų, tradicinėse religijose paprastai priskiriamus dievams. Daugelį šių dalykų mes jau seniai pasiekėme, todėl ir dabartinis žmogus savo protėviams primintų Dievą. Didžiąją dalį istorijos žmonės iš savo Dievų tikėjosi praktinių problemų sprendimų. Kai sirgdavai, melsdavaisi Dievui. Kuomet nelydavo ir derliui iškildavo pavojus, melsdavaisi Dievui. Dabar mūsų mokslo ir technologijų pažanga leido mums rasti sprendimų šioms problemoms, ir žymiai geriau negu nepatikimos dievybės. Tai, ką mes vis dar asocijuojame su religija, neskaitant moralės, yra tiesiog dieviškumo likučiai.“

Ligas, alkį ir karą, pasak Harario, žmonija jau suvaldė. Dabar mes turime naujų tikslų, tokių kaip nemirtingumas, neribota laimė ir dieviškumas. Hararis nurodo tris būdus, kaip žmogus gali save patobulinti iki Homo deus: pirmiausia tai biologinė inžinerija – sujungdamas biologiją ir neurologiją, žmogus praplečia savo gebėjimus; antra yra kiborgų inžinerija – kuomet žmogiškasis organizmas patobulinamas neorganinių komponentų; ir trečia – neorganinių būtybių inžinerija, visų pirma „AI“ – kompiuterio patobulintas intelektas. Be to, čia dar galima pridėti ankstesnį intelekto perkėlimą į kitas laikmenas bei erdves.

Viso to tikslas yra vadinamasis „transhumanizmas“ – technologija varomas, radikalus žmogaus prigimties pakeitimas. Hararis yra tikras: „Kai technologijos įgalins mus perkonstruoti žmogaus protą, Homo sapiens išnyks, žmonijos istorija pasieks pabaigą ir prasidės visiškai naujas procesas… Nors detalės yra miglotos, bendra istorijos kryptis nekelia abejonių. XXI a. trečias didysis žmonijos projektas bus pastangos įgyti dieviškų kūrimo ir naikinimo galių Homo sapiens paversti Homo deus“ (p. 47). Ateityje sukursime Homo deus – daug pranašesnį žmogaus modelį“ (p. 314).

Yuvalis Noah Hararis. EPA nuotrauka

Galaktikos viešpačiai

Knygą „Homo deus“ rašė ateistas, todėl nestebina sakiniai kaip šis: „Dievas išties mirė, tačiau jo kūnui išgabenti prireikia šiek tiek laiko“ (p. 243). Dievas kaip Kūrėjas XXI amžiuje tapo nebereikalingas. Žmogus užėmė Jo vietą ir netgi pats tapo kūrėju geresnio pasaulio, kuriame nebėra ligų. Dievui čia vietos neliko. O jeigu jis vis dėlto dar kur nors glaudžiasi, tai tik kaip niekam nereikalingas bedarbis.

Numarinus biblinį Viešpatį, Jo vietą „technologinio humanizmo“ pasaulėžiūroje užima sudievinti žmonės: „Galbūt keleto papildomų pokyčių mūsų genome ir naujų jungčių smegenyse pakaktų pradėti antrajai kognityvinei revoliucijai. Mentalinės pirmosios kognityvinės revoliucijos pataisos atvėrė Homo sapiens intersubjektyviają plotmę ir padarė iš jų planetos valdovus; antroji kognityvinė revoliucija gali atverti Homo deus neįsivaizduojamas naujas plotmes ir padaryti juos galaktikos viešpačiais“ (p. 307).

Žmonės taps dievais. Bet tai yra tiktai viena pusė. Anot Harario, žmogus visada buvo ir bus be sielos: „Nėra visiškai jokių mokslinių įrodymų, kad žmonės, skirtingai nei kiaulės, sielą turi“ (p. 96). Ir dar kandžiau: „Iš esmės mes, žmonės, ne tiek daug skiriamės nuo žiurkių, šunų, delfinų ar šimpanzių. Kaip ir jie mes neturime sielos“ (p. 119).

Anot Harario, tik religingesniems žmonėms rūpi sielos reikalai. Bet kartu į kampą įspaudžiama ir visa liberalizmo bei humanizmo tradicija, nepaliekant jokių abejonių, kad asmens esybė, laisvasis „aš“, viso labo tėra tik iliuzija, ir kad dėl naujųjų technologijų žmonės galiausiai degraduos, tapdami marionetėmis. Hararis kategoriškai įsitikinęs, kad organizmai yra ne kas kitas, kaip tik vien algoritmai. Todėl „tikrovė taps biocheminių ir elektroninių algoritmų tinklu, kuriame nebus aiškių ribų ir individualybės centrų“ (p. 307). Todėl daro išvadą: „Liberalizmo istorija – gryna mitologija.“ Nes „vienatinis autentiškasis ‘aš’ yra toks pat tikras, kaip ir amžinoji siela, Kalėdų Senelis ir Velykų Bobutė. Jeigu tik pažvelgčiau į savo vidų pakankamai giliai, tariama vienovė, kurią priimu už gryną pinigą, išsisklaidytų į prieštaringų balsų kakofoniją, ir nė vienas iš tų balsų nebūtų mano ‘tikrasis aš’. Žmonės nėra individualūs“ (p. 261). „Aš“ – tai fikcija, „visai kaip nacijos, dievai ir pinigai“ (p. 271).

Unsplash.com nuotrauka

Kitaip nei Kurzweilas, Hararis kiek blaiviau vertina nemirtingumo reikalus. Tačiau ir jo nuomone, tai tikrai yra vienas iš pagrindinių šio šimtmečio projektų. Tapimas dievu yra netgi pagrindinis tikslas, kadangi laimė ir nemirtingumas galų gale yra tapimo dievu dalis. Bet jeigu nėra individų, tai iš tikrųjų nėra ir negali būti atskirų sudievintų žmonių. Paskutiniame skyriuje „Duomenų religija“ Hararis tvirtina, kad „deitaizmas“ (nuo angl. data – duomenys) pripažįsta tik vieną dievą: „Žmonės tėra įrankiai, kuriais kuriamas visų dalykų internetas, ilgainiui peržengsiantis žemės planetos ribas ir prasislinksiantis po visą galaktiką ir netgi visatą. Ši kosminė duomenų apdorojimo sistema taptų savotišku dievu. Ji būtų visur ir kontroliuotų viską, o žmonėms yra lemta įsilieti į ją“ (p. 341).

Deus cum homine

Homo deus yra neabejotinai įdomi knyga, kuri, be kita ko, gerai parašyta. Ne be reikalo visi Harario leidiniai tapo bestseleriais. Knygą ypač įdomią padaro istorinės srities ir beveik visų gamtos mokslų informacijos gausa. Visa tai Hararis apjungė į vieną, didelį naratyvą. Vis dėlto iš knygos kyla keli kritikuotini teiginiai, į kuriuos reikėtų reaguoti: pavyzdžiui, ar tikrai jau taip aišku, kad žmogus neturi sielos? Harario ateistinės pažiūros šioje knygoje reiškiasi gana dažnai ir išprovokuoja kritiką.

Sugrįžkime prie pagrindinės šio autoriaus tezės, įtvirtintos knygos pavadinime. Krikščionys neturėtų būti šokiruoti nei Harario prognozių, nei jo požiūrio – kas gi čia tokio nepaprasto ponuopuoliniame pasaulyje! Puolęs žmogus siekia dieviškumo, ir čia nėra nieko naujo. Dar Martinas Lutheris savo „Disputo prieš scholastinę teologiją“ tezėse (1517) yra pastebėjęs: „Iš prigimties [puolęs] žmogus negali norėti, kad Dievas būtų. Jis kaip tik nori, kad pats būtų Dievas, o Dievas nebūtų Dievas.“ Juk ir pirmoji žmonių pora buvo gundoma pažadu „būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Kiekvienas nuodėmingas žmogus galų gale nori būti dievas, tikisi ir siekia dieviškumo, o dabartinės technologijos kuria tik ypač pažangias galimybes tai pasiekti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Laikai keičiasi, technologijos tobulėja, besiskverbdamos vis gilyn į žmogų ir iš jo padarydamos kažką kitą. Kaip elgtis krikščionims, jeigu antropologinė inžinerija mūsų pasaulį vis dėlto galų gale įveiks? Ar yra nors kokių gerų žinių?

Harario bestselerių „Sapiens“ ir „Homo deus“ pagrindinė tema, kaip ir jų pavadinimai nurodo, yra žmogus. Nors jis kol kas yra visko centre, tačiau, nepaisant naujųjų pranašumų ir gebėjimų, palaipsniui nyksta „visų dalykų internete“. Tad krikščionio pirmoji užduotis būtų peržiūrėti Gerosios Naujienos skelbimą ir sklaidą, iškeliant pagrindiniu tikslu tikrojo žmogiškumo atkūrimą.

Evangelija yra Dievo atpirkimo per Jėzų Kristų žinia žmonijai. Pradžioje žmogus buvo sukurtas geras, kaip gerosios Dievo kūrinijos dalis. Tačiau įvyko jo nuopuolis, ir visas gerumas baigėsi. Per žmogų visa kūrinija įpuolė į nuodėmę. Tačiau, metui atėjus, į šią sudarkytą kūriniją per Jėzų Kristų įžengė pats Dievas tokiu pat žmogiškuoju pavidalu, kaip tu ir aš. Jėzus Kristus atsinešė dieviškumą ir žmogiškumą, kurie buvo (ir yra) jame paslaptingai susiję, tačiau nesusimaišę, kaip tikėjimo tėvai Chalkedono susirinkime (451 m.) aiškiai patvirtino. Jėzus buvo ne antžmogis, o visiškai normalus žmogus, kokie kol kas ir mes patys esame.

Holger Lahayne. Lietuvos krikščionių studentų bendrijos feisbuko paskyros nuotrauka

Krikščionys yra Kristaus sekėjai. Kiekvienas krikščionis įsipareigoja sekti Dievo ir Kristaus kaip tobulo Tėvo atvaizdo (Kol 3, 10) pavyzdžiu. Nė vienam nereikia tapti dievu – kiekvienas esame ir amžiams pasiliksime kūriniu. Net kai būsime su Dievu, riba tarp Kūrėjo ir kūrinio niekados nebus ištrinta. Dievas bus Dievas ir Jis bus su žmonėmis, kurie bus ne kas kita, o žmonės (Apr 21, 3). „Deus cum hominibus“ – taip skamba minimos Biblijos eilutės žodžiai lotyniškame Vulgatos vertime; vienaskaitoje: „Deus cum homine“. Štai tokia yra krikščioniška ateities vizija – ne „homo deus“, o „Deus cum homine“!

Jėzaus Kristaus išganytas žmogiškumas turėtų tapti mūsų Evangelijos pristatymo centru. Būtina aiškiai parodyti, kad mokslo ir technologijų sudievintas žmogus nėra geroji žinia. Jeigu aš galiu tapti dievu ar sudievintu žmogumi, t. y. homo deus, tada visa šio proceso įgyvendinimo našta krinta ant mano paties pečių – tai aš pats turiu padaryti save dievu. Jeigu visa tai man nepavyks, tada bus mano kaltė. Tai panašu į žiaurią ir negailestingą darbų religiją, skausmingai verčiančią žmogų atlikti tai, kas po nuopuolio nebėra įmanoma – savęs išganymas ir susidievinimas žmogui yra per didelė našta.

Krikščioniška žinia yra tam visiškai priešinga. Ji skelbia, kad žmogus nėra Dievas, negali juo tapti, o tai taip pat reiškia, kad ir juo tapti nereikia. Dievo, žmogaus ir pasaulio atskyrimas visų pirma išlaisvina kiekvieno žmogaus prigimtį ir asmenybę. Tikintieji yra pašaukti sekti Kristaus pavyzdžiu, tapti panašūs į Jį. Jeigu pats Dievo Sūnus žemėje buvo paklusnus savo Tėvui, tada ir Jo išganytieji kviečiami gyventi Dievo paklusnume.

Tad matome, kad evoliucinis ateities žmogaus ištobulinimas per technologijas yra visiškai kita paradigma. Ji neturi tos pradžios, kurią turi krikščionybė: tobulo sukūrimo ir nuopuolio. Joje nereikia nieko atkurti, nes viskas yra, kaip yra, o tai tik tereikia vystyti, tobulinti. Tačiau ne sukant Dievo link, o išlaisvinant savo paties dieviškąjį potencialą.

Kristus Pantokratorius. Sinajaus šv. Kotrynos vienuolynas (VI a.). Wikipedia.org nuotrauka

Kas tu esi?

Kas yra žmogus? Dogmatikos šaka, kuri tyrinėja šį klausimą, vadinama teologine antropologija. Ateinančiais metais ir dešimtmečiais ji taps vis svarbesnė. Bėda ta, kad daugelyje evangelinių bažnyčių ir teologijos mokyklų rimto užsiėmimo šiuo svarbiu klausimu kol kas beveik nesimato. Naujoji pastorių ir teologų karta nėra ruošiama rimtiems ateities debatams.

O juk norint net nereiktų nuo nulio pradėti. Teologinės antropologijos tema buvo domimasi dar Reformacijos laikais. Pirmasis Lietuvos evangelikų reformatų leidinys lietuvių kalba, M. Petkevičiaus 1598 m. dvikalbis katekizmas, prasideda klausimu „Kas tu esi?“ Atsakymas: „Esu žmogus – Dievo sutvėrimas, išmintingas nuo Dievo, pagal Jo paveikslą sutvertas.“ Antras klausimas: „Kodėl Viešpats Dievas tave žmogumi sutvėrė? Atsakymas: „Idant Jį pažinčiau, šlovinčiau ir mylėčiau bei meilėje su Juo per amžius būčiau.“ (Panašiai ir Mažojo katekizmo 1653 m. leidinyje Kniga nobažnystės krikščioniškos.)

Laikydamiesi šios reformatoriškos tradicijos, R. Macaulay‘us ir J. Barrsas knygos Būti žmogumi (1978; liet. 2000) pirmame skyriuje rašė: „Šventėjimas (tapimas šventu) iš esmės yra gyvenimo teigimas. Visas krikščioniško gyvenimo tikslas yra pirminio Dievo paveikslo atkūrimas, kitais žodžiais tariant, atkūrimas tokios žmogiškos patirties, kokią Dievas buvo skyręs Adomui ir Ievai iki nuopuolio.“ Autoriai apgailestauja, kad ir evangelinės bažnyčios „iš XIX amžiaus paveldėjo negatyvizmo dvasią, kuri gana ryškiai prieštarauja šių krikščionių šaknims“. Tokiai dvasiai būdingas „proto pasmerkimas ir bet kokios kultūrinės veiklos atsisakymas“. Neigdami tokią tradiciją jie kovoja „už kitokį požiūrį į šventėjimą, kuriuo teigiama bet kokia tikrai žmogiška veikla“. Tam „reikia atskirti žmogų kaip Dievo paveikslą iki nuopuolio ir po jo. Išskirtiniai žmogiški bruožai, žymintys mus kaip asmenis – meilė, moralumas, protavimas, kūrybingumas – rodo, kad ir po nuopuolio vis dar tebesame Dievo paveikslas.“

Tačiau ar neklystame vėl grįždami prie Adomo? „Iš jo gavome blogą palikimą. Juk Biblija mus nukreipia nuo Adomo prie Kristaus, argi ne taip?“ Autoriai remiasi apaštalo Pauliaus Adomo ir Kristaus palyginimu Naujojo Testamento laiškuose (Rom 5, 12–21; 1 Kor 15, 42–54) ir teigia: „Kristus atėjo ne vien atstatyti tai, kas buvo iš pradžių, bet ir atnešti kai ką nauja – gyvenimą, kuris nepavaldus net mirties galimybei. Būtent šia prasme Biblija Kristaus darbą vadina ‘nauju kūriniu’ [pvz., 2 Kor 5, 17].“ Vis dėlto negalime pamesti iš akių žmogiškos patirties tęstinumo: „Patirtis, kuria džiaugsimės ateityje, nebus nežmogiška ar antžmogiška. Tai bus tiesiog žmogiškoji patirtis, pagaliau išlaisvinta iš nuodėmės pančių… Prisikėlimo ir amžino gyvenimo patyrimas, nors Pauliaus pavadintas ‘dangiško kūno’ patyrimu, vis tiek išlieka žmogiškas ir todėl yra nepertraukiamai susietas su Adomo ir Ievos patyrimu prieš nuopuolį bei mūsų pačių dabartine patirtimi.“

Unsplash.com nuotrauka

Žmogus gali nugalėti mirtį ir tikėtis nemirtingumo, kaip ir amžinosios laimės, tačiau tikrai ne siekdamas tapti dievu. Toks tikslas nereikalingas ir apgaulingas, nes juk iš tikrųjų Kurzweilo ir Harario vizija reiškia žmogaus virtimą ne superžmogumi, o mašina. O dar tiksliau – išnykimu arba ištirpimu beasmenėje dievybėje.

Krikščionybės vizija kitokia. Ne žmonės progresuoja, veržiasi ir kyla dievybės bei dieviškumo link – tai Dievas nusižemina ir ateina pas žmones, tapdamas žmogumi, priimdamas jo prigimtį. Todėl dar kartą tenuskamba Macaulay‘aus ir Barrso žodžiai: „Žmonijos išvadavimas iš nuopuolio padarinių Dievui yra toks svarbus, kad antrasis Trejybės asmuo tapo žmogumi. Toks būdamas jis yra mūsų Išganytojas; toks būdamas jis mums yra krikščioniško gyvenimo pavyzdys, ne kaip antžmogis, bet kaip paprastas žmogus.“ Kas tiki į šį Dievą ir paprastą žmogų Jėzų Kristų, amžinybėje patirs visišką žmogiškumą – būdamas bendrystėje su Dievu.