Homoseksualūs žmonės turi teisę į šeimą

Vienas iš argumentų už vienos lyties asmenų partnerystę, skambančių viešojoje erdvėje – homoseksualūs asmenys turi teisę į šeimą, taip pat kaip ir heteroseksualūs asmenys. Neseniai tam buvo panaudoti iš konteksto ištraukti popiežiaus Pranciškaus žodžiai. Todėl, sakoma, reikalinga partnerystė, kuri šiems asmenims garantuos tai, kas jiems, kaip žmonėms, pagal orumą priklauso.

Partnerystės reikalavimas dažnai remiamas idėja, kad gėjumi ar lesbiete gimstama, o ne tampama. Juk jei žmogus gimė gėjumi, žiauru iš jo reikalauti, kad jis kurtų heteroseksualią šeimą. Lygiai taip pat žiauru reikalauti, kad jis nepraktikuotų savo homoseksualaus polinkio ir susilaikytų nuo homoseksualių santykių, kaip ragina Katalikų Bažnyčia. Gailestingumas tarsi reikalautų leisti kiekvienam turėti savo šeimą. Ir savo būdu. Maždaug taip pasakė visai neseniai vienas kataliku save laikantis politikas. Būtent taip mąsto gerai žinomas katalikų kunigas Jamesas Martinas, SJ, svajojantis, kad Katalikų Bažnyčios katekizme atsirastų teiginys, jog homoseksualūs santykiai yra „kitaip tvarkingi“. Būtent šis argumentas ir lėmė, kad JAV teismas įteisino homoseksualių asmenų santuoką. Juk negalima vilkui duoti ėsti žolės.

Tačiau žmogus – ne vilkas. Žmogus turi laisvą valią. Ir nors ta valia, kaip rodo žmonijos patirtis, ribojama žmogaus prigimties (dabar sakytume – genetinio paveldimumo), socialiai sąlygojama (ypač dabar), bet niekas nenuneigs antropologinės tiesos apie žmogų, kad jis gali rinktis ir pasirinkęs keistis. Ir ši tiesa yra Vakarų visuomenės pasididžiavimas, žmogaus laisvės sąlyga ir garantas. Nes neigti laisvą valią, vadinasi, neigti laisvę. Be laisvos valios pripažinimo žmogus – viso labo instinkto vergas. Arba, jei norite, sraigtelis matricoje.

Katalikų Bažnyčia nuo savęs prideda, kad žmogaus laisva valia yra temdoma gimtosios nuodėmės, tačiau malonės stiprinamas žmogus gali ir turi keistis. Būtent laisvos valios argumentu ir yra paremtas Katalikų Bažnyčios mokyme esantis atskyrimas tarp asmens ir jo veiksmų, įskaitant ir atskyrimą tarp homoseksualumo ir homoseksualių veiksmų. Šie du reikalavimai – priimti homoseksualų polinkį turinčius asmenis ir nepritarti homoseksualiems santykiams – neturėtų jokios prasmės, jei žmogus negalėtų keistis.

Ragindama susilaikyti nuo homoseksualių santykių, Bažnyčia siūlo ne stagnaciją, bet kaitą. Dažnai girdimas pasakymas, kad žmogų reikia priimti tokį, koks jis yra – tik pusė tiesos. Visa tiesa apie žmogų reikalauja pasakyti ir tai, kad jis (nors kartais tai ir be galo sunku) yra pašauktas, net privalo keistis į gerąją pusę.

LGBT ideologinės propagandos argumentas, kad homoseksualumas yra įgimtas yra ne kas kita, kaip klasikinis deterministinis argumentas, iš esmės neigiantis laisvą valią. Ir per tai – pačią laisvę. Kokiu būdu?

Dėl to, ar yra kitimas, ar ne, buvo ginčijamasi jau daugiau kaip prieš du tūkstančius metų, antikos laikais, tarp kinetikų ir statikų, kuriems atstovavo Heralikeitas ir Parmenidas. Homoseksualumo terapijos kontekste šis ginčas vyksta ir iki šiol. Deterministinė įgimto homoseksualumo logika reikalauja neigti faktą, kad homoseksualumo polinkį galima keisti. Jei gėjumi gimstama, tai gėjus keistis negali. Todėl jo keitimas yra prievarta ir žala asmeniui. O ar šis „keitimas“ vyksta laisva žmogaus valia, ar prieš ją – čia neturi jokios reikšmės.

Todėl homoseksualių santykių praktikos priėmimą visuomenėje lydi homoseksualumo terapijos neigimas ir bandymas ją uždrausti. Šį raginimą jau girdime Europoje: spalio mėnesį per 60 Europos Parlamento narių pasirašė laišką, kad ES būtų uždrausta homoseksualaus polinkio terapija. Girdime jį ir Lietuvoje. Pagal gautą skundą, Lietuvos bioetikos komisija ketina įvertinti šalies psichoterapeutus, kurie siūlo terapijos būdu padėti įveikti homoseksualius polinkius.

Tačiau mokslas ne tik kad neįrodė, jog gėjumi gimstama, jis taip pat pateikia faktų, kad homoseksualus elgesys pasiduoda terapinei korekcijai. Tačiau 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacijai dėl politinių priežasčių išbraukus homoseksualų potraukį iš psichinių ligų sąrašo, o kitų šalių psichiatrų asociacijoms pasekus ja, joms priklausantys psichiatrai pradėjo susidurti su organizacijos spaudimu neteikti šios rūšies paslaugos, motyvuojant, kad gydymas daro klientui žalą.

Atsakydama į klausimą, ar pastangos keisti seksualinę orientaciją gali būti žalingos pacientui, 2009 m. Amerikos psichologijos asociacijos tam tikslui sudaryta speciali tyrimų grupė savo išvadose įvardijo, kad pacientų psichinę būklę neigiamai veikė vadinamieji pasibjaurėjimą keliantys metodai, kurie buvo kartais naudojami iki XX a. vidurio (tokie metodai naudojami priklausomybėms gydyti – pvz., sukeliant pasibjaurėjimą alkoholiu). Apie ne su pasibjaurėjimu susijusius psichoterapijos metodus (pvz., psichoanalizę, psichodinaminės krypties psichoterapiją ir kt.) APA tyrimo grupė teigė, jog šiuo metu „trūksta patikimų mokslinių tyrimų, tiriančių pastangas pakeisti lytinę orientaciją… Taigi, mes negalime padaryti išvados, kad šios pastangos bus žalingos“. Bet svarbiausia, kad žmonės terapijos nori ir ji jiems padeda. Vienas terapiją lankęs asmuo pasakė: „Ironiška, kad visuomenė, kuri savo pagrindu laiko individo laisvę, nori primesti savo pažiūras kitiems.“

Tokiu būdu neteisinga žmogaus samprata gimdo neteisingą laisvės ribojimą. Viena yra riboti alkoholio ir narkotikų prieinamumą, kurie žmogui objektyviai kenkia, visai kita – riboti galimybę žmogui gauti psichoterapinę pagalbą, tai paremiant ideologiniais, bet ne moksliniais argumentais.

Galiausiai, jei įgimto homoseksualumo teorija moksliškai nepagrįsta ir jei priimsime tiek statistiškai, tiek ir individualiai ne kartą patvirtintą faktą, kad homoseksualus polinkis gali būti koreguojamas, mes turėsime iškelti baisiai nepatogią mintį: taip, homoseksualūs asmenys turi teisę į šeimą. Tą pačią, kokią turi kiekvienas suaugęs asmuo. Teisę į vyro ir moters santuokos pagrindu kuriamą šeimą. Imkite, prašome. Tikrai negaila.