Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 04 02

Arminas Bartulis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Huko artumas

Pexels.com nuotrauka

Šis Armino Bartulio tekstas buvo atrinktas į trumpąjį sąrašą „Bernardinai.lt“ tekstų konkurse 2022 dalyvių be magistro laipsnio grupėje.

Esu kompaktiškas. Uždarykite į stiklainį ir išsiųskite į kitą šalį. Kai atskrisime, pabelskite į skardinį dangtelį ir garsiai (stiklas stabdo garsą) paklauskite, ar prisimenu tuos, kurie liko gimtinėje. Nustebintas tokio klausimo padarysiu pauzę, tada palinksėsiu.

Išsiųskite į kitą žemyną, pageidautina, kur šilta: Pietų Ameriką arba Australiją. Išleiskite pasivaikščioti smėlėtu paplūdimiu ir, kai pavargęs nuo karščio ropščiuosi atgal į stiklainį, paklauskite: „Ar pameni juos?“ „Pamenu ir net pasiilgau“, – atsakysiu.

Tvirtai užsukite kamštį, tarpelius užvarvinkite vašku, kad vakuumas neišsiurbtų oro, ir siųskite Mėnulin. Lydėti negalėsite, žinau. Bet net ten prisiminsiu ir jus, ir juos, ir jį – ten likusį savo žmogų.

Norite, siųskite toliau: į kitos žvaigždės sistemą, per kirmgraužą į kitą galaktiką, kitą visatą. Siųskite, kur norite, kur vaizduotė leidžia. Pažadu jus prisiminti. Kol laikau save žmogumi, kol mano biologinė struktūra panaši į Dievo paveikslą, kol neuronai, sulipę dešimtimis tūkstančių jungčių, siunčia ir priima vienas kito žinias, kol egzistuoja atmintis, pažadu – prisiminsiu jus.

Gali būti, kad pakeliui mane įsiurbs juodoji skylė arba pateksiu į kitą realybę… tada nieko žadėti negaliu.

Venecija, žiema. Sėdžiu oro uosto kavinėje ir mėgaujuosi jos tuštumu. Iki skrydžio keturios valandos. Plūduriuoju lūkuriavimo tvenkinyje, kartkartėm kažką užsirašydamas ant botanikos sodo bukleto. Kitokio popieriaus neturiu. Žaidžiu su savo paties vaizduote, bandau išsiaiškinti, koks meilės tamprumas.

Kiek toli žmogus gali nukeliauti ir vis dar mylėti kitą? Arba būti jam artimas. Kol kas neturime kitokių įrankių tam ištirti kaip tiktai vaizduotę ir logiką. Jas ir naudosiu. Visų pirma stebiuosi savo ribotumu. Nepajėgiu sugalvoti tolimesnės vietos už kitas visatas. Antra (ir svarbiausia), prieinu prie išvados, kad neegzistuoja toks atstumas, kurio nenukeliautų meilė, artumas, bet kuris kitas žmogiškasis ryšys. Palyginimui: telefono ryšys nutrūksta, garsas priklausomas nuo materijos, magnetiniai laukai – trumpi ir laikini, elektra? – atimk iš elektrono laidininką ir jis bejėgis… baigtumo karavanas.

Žmogiškasis ryšys panašiausias į šviesą. Ir tai ne metafora.

Tolimiausia žmogui matoma žvaigždė – Ikaras (MACS J1149 + 2223) – nuo žemės nutolusi 9 milijardus šviesmečių. Tai reiškia, kad Ikaro šviesa iki mūsų skrieja 9 milijardus metų. Iš tiesų jaunėlės Žemės (4,5 mlrd. metų) dar nė nebuvo, kai pirmasis jai skirtas spindulys pradėjo savo kelionę. Kaip atvirutė kūdikiui, kurio nė tėvai dar negimę…

Šypteliu ir atsikandu šventvagiškai brangios picos. Skani.

Tolimiausia mums matoma galaktika dar toliau. EGS-zs8-1. 13 milijardų šviesmečių.

Mokslas to iki galo neišsiaiškino, bet panašu, kad šviesos pluoštas nelėtėdamas ir nestodamas gali keliauti neribotą atstumą. Vakuumu šviesa gali veržtis amžinybę. Tol, kol būna sugeriama, kol tampa kitokio tipo energija. O kitokio tipo energija, žinom, išnyksta labai greitai.

Taip ir žmogaus artumas žmogui: driekiasi nepamatuojamus atstumus, įveikia visas kliūtis, kol būna sugeriamas paskutinės, Neįveikiamos. Nors ką gali žinoti… yra sakančių, kad ir iš Ten kartais nuaidi ryšio šiltumai. Žmogiškasis ryšys yra šviesa, praktiškai paneigianti distancijos sąvoką.

EGS-zs8-1 galaktikos vizualizacija. „Wikimedia Commons“ iliustracija

Artimas yra tas, kuris net toli būdamas tolimu netampa.

Dar vienas gurkšnis vandens, dar vienas kąsnis picos. Žvilgteliu į ekraną: liko pusketvirtos valandos. O ko tikėjausi? Kad ilgai rašiau?

Tad, jeigu atstumas nedaro įtakos artumo kaipo tokio validumui, jeigu distancija nesąlygoja ryšio egzistencijos, kas sąlygoja?

Žiežirba?

Kad šviesa sklistų, ji turi įsižiebti. Reikia šaltinio. Kad sklistų ryšys, jis turi susikurti. Reikia šaltinių. Dviejų žmonių kaktomušos, kontakto, įsirėžiančio atmintyje ir paleidžiančio ryšio šviesą per tamsos amžinybę. Du individai turi pajusti ryšį: per šypsnį, akies suspindėjimą saulėje, palytėjimą, bučinį, kito alsavimą, šiltumą, laišką…

Laišką?

Ar būtinas gyvas kontaktas? Gal pakanka ženklų, liudijančių kito buvimą? Esu paklydęs tarp dviejų šio klausimo narstymo būdų. Tikėjimo ir teorijos. Tikėjimo perspektyvoje liudijimas nereikalingas. Jėzus pasirodė ne tam, kad įrodytų Dievo buvimą. Dar iki jo žmonija tikėjo Dievu ir be jokių įrodymų sugebėjo pasitikėti ir jausti su juo ryšį. Tada taip – galima teigti, kad laiško pakaktų. Pakaktų paveikslo, eilėraščio ar knygos. O įdomiausia, kad kūrėjas neprivalo žinoti apie savo sekėją, kad pastarasis jaustų ryšį.

Čia pagalaitį į ratus kyšteli psichologijos mokslas. Tegul, mūsų stipinai tvirti. Psichologija tai įvardintų kaip projekciją – autoriteto projektavimą į tam tikrą savybių rinkinį turintį subjektą. Knygos rašytoją, aktorių, mokslininką, menininką, verslininką, – bet ką, ką laikome sektinu pavyzdžiu, psichika pasirenka kaip vedlį, traukiantį savo galia, gal net bauginantį. Nesigilinsiu į destruktyvių autoritetų veikimą. Nesigilinsiu ir į reakcijas į juos. Tą jau padarė G. Gudaitė ir D. Gailienė. Be to, išeičiau iš paraščių. Man svarbus tik vienas šio santykio aspektas – galimybė jį kurti ne tik per atstumą, bet ir be atsako. Nelyg stebuklas atrodo faktas, kad galime kurti ryšį su figūra, kuri nežino apie mūsų egzistenciją. Galbūt net yra mirusi.

Trečiosios Vienos psichoterapijos krypties tėvo V. E. Franklio priverstinė kelionė į Aušvicą iliustruoja ir įrodo, kad ši santykio išlaikymo savybė būdinga ne tik autoritetui. V. E. Frankliui dirbant sunkiuosius darbus į jo sąmonę išplaukia ryškus ir palaikantis žmonos paveikslas. „Dabar man visiškai nereikia žinoti, gyvas mylimas žmogus ar ne: mano meilės, mano mylinčios atminties, mano mylinčio regėjimo tai negali paveikti <…> o mūsų dvasinis pokalbis <…> toks pats ryškus ir gaivinantis.“ Ką belieka pridurti…

Aušvicas. EPA nuotrauka

Artimas gali būti ir tolimas, ir nematomas. Kontaktas su juo padeda, bet nebūtinas.

Kokio velnio grįžtu į Lietuvą? Iki skrydžio 3 valandos.

Rašydamas kartais purtau galvą – iš nepritarimo sau pačiam. Stambus vyras kitame kavinės gale keistai dėbteli. Ir žiūrėk sau, aš rimtais dalykais čia užsiimu. Ir siurbčiok savo vandenį, skanaus. Tikiuosi lėktuve sėdėsiu ne prie tavęs – garantuotai bėgiosi į tupyklą.

Jeigu artimas gali būti bet kur ir su juo nebūtina susidurti, ar artimas gali būti bet kas? Pirmiausia į galvą šauna – „ne!“ O tie, kur įskaudina ir sužaloja? Paliekantys randus?

Įskaudinusieji mums tampa vienais artimiausių. Vien jau dėl to, kad jų pėdsakas paliekamas labai giliai psichikoje. Ypač sodrūs patyrimai – trauminės patirtys ar stačiai traumos – įsisega be galo giliai. Tarytum erkės, ištroškusios gyvasties. Tik šįkart tos giliausios, esminės. Taip formuojasi atsikartojančios reakcijos, kompleksai. Iš vienos pusės tai evoliucijos dovana – geniali apsaugos sistema, neleidžianti nuo to paties nukentėti dukart. Iš kitos – asmenybės augimo trukdymas. Žmogus vengia skausmo, todėl vengia ir situacijos, kuri tą skausmą primena. Kompleksai negali būti „išgydyti”, jie neišnyksta – Jungas gerų žinių neturi. Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Nešios psichika. O vilties vis tiek yra: kurdami santykį su kompleksu, galime iš lėto jį atplėšti ir nutolinti nuo savasties – Jungas šypsosi iš anapusybės.

Nesame pasmerkti amžinai kentėti dėl to, ką kitas mums padarė. Esame apdovanoti galia prisiminti šią pamoką ir, kai ateis laikas, atleisti. O iki tol nešiotis gabalėlį savo skriaudėjo savyje ir žinoti…

Mano skriaudėjas yra mano artimas.

Skrydžiai man kelia daug streso. Per daug. Prisigeriu nuskausminamųjų vaistų, vandens, persivalgau. Kraujyje pakyla cukraus kiekis. Smegenys stimuliuojamos ir slopinamos vienu metu. Prieš akis iškyla teatro scena.

Spektaklio pabaiga. Stoviu salės gale ir kartu su visais ploju pavargusiems, bet laimingiems aktoriams. Kažkuriuo metu plojimai ima persidengti, vis daugiau žmonių suploja kartu ir galiausiai visa salė, nerepetavus ir niekieno nediriguojama ploja tuo pačiu ritmu. Kiekvienas iš šimto delnų juda vienodai. Taip nutinka ne visada ir tik po gero spektaklio. O geras spektaklis yra tas, kuris leidžia salei ir aktoriams pajusti vienas kitą ir tampriame santykyje sukuria klausymo ir atliepimo stebuklą.

Šis stebuklas įmanomas dėl to, kad egzistuoja kolektyvinė pasąmonė.

Didysis žmonijos bendrysčių bankas. Ją man labiausiai patinka įsivaizduoti kaip debesį, prie kurio siūleliais pririšti visų žmonių pakaušiai. Siūleliu atbėga ir kyla energija: idėjos, baimės, svajonės, vertybės, empatijos konstravimui būtini komponentai. Amžinoji apykaita, daranti įtaką ištisoms epochoms, vėliau istorijos dumble nugulančiomis apibendrinančiais pavadinimais.

Viduramžiai, Barokas, Renesansas… žmonija ir anuomet gyveno kas sau, su savo problemomis ir sopuliais. Ir vis dėlto visada išliko bendrystė. Viduramžiai savęs nekentė ir užsiėmė destrukcija, Barokas atsiklaupė ir bijojo Dievo, Renesansas atsistojo ir garbino save. Milijonai gyvybių, šimtmečiais keitusių viena kita, nugulė po vienu epochos pavadinimu. Ar jie tarėsi?: dabar statysim daugiau, nei griausim, dabar griausim daugiau, nei statysim, dabar grožis bus tai, o dabar šitai. Abejoju.

Kažkokiu būdu jie jautė, kaip turi gyventi. Ir jautė panašiai. Už tai kaltinu tą patį kolektyvinės pasąmonės debesėlį. Kaip ir už tai, kad menininkai – žmonės, ypač jautriai juntantys debesėlio signalus, – vienu metu generuoja panašias idėjas. Tai galėjome stebėti Lietuvos teatro 2020–2021 metų sezone. Skirtingi teatrai ir režisieriai užgavo tos pačios natos stygą – mokslinę fantastiką, vizionierišką bauginančią fikciją.

Toks gyvenimo ir kūrybos bendroje temoje efektas gali būti stebimas ir per trumpesnį laiko tarpą: valandą ar dieną. Sutapo mintys, sutikai žmogų, apie kurį ką tik pagalvojai, pašnekovas pats pradėjo kalbėti apie tai, ko dar tik svarstei klausti, – ant visko galėtume klijuoti lipduką „sutapimas” ir siųsti užmaršties konvejeriu tolyn. Arba – dar kartą žvilgtelėti Jungo pusėn.

Tai vadinama sinchroniškumais. Už sinchroniškumus irgi kaltinu kolektyvinę pasąmonę. Ji – poetė, o mes – eilutės. Žmonės rimuojasi, tereikia įsiklausyti. Tai dovana ir prakeiksmas. Prakeiksmas, nes esame pasmerkti bendrumui, neištveriame absoliučios izoliacijos. Dovana, nes niekada neliekame vieni, nes…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mano artimas yra kiekvienas, kas yra žmogus.

Priėjau prie taško, kurio labiausiai bijojau – žodyno tiesos patvirtinimo.

Lietuvių kalbos žodyne žodis „artimas“ aiškinamas kaip „kiekvienas žmogus kito žmogaus atžvilgiu“. Kiekvienas.

Regis, Biblija persismelkė ir į kalbą. Norėčiau nesutikti, o negaliu. Būčiau neteisus.

Kartais atrodo, kad tokia tikėjimo ir meilės prisisunkusi artimo koncepcija sutrupa į utopijos dulkes. Kiekvienam žinomo Šventojo Rašto epizodo (Lk 10, 25–37) veikėjai persikelia ir į mūsų dienas: kažkas bijo susitepti, kažkas… ai, ką čia vardinti. Visa sutelpa po vienu žodžiu – abejingumas. Abejingas padaro nuodėmę pats to nematydamas. Arba pasirinkęs nematyti. Nėra baisesnio pasirinkimo už kito nematymą. Tada nutrūksta siūlelis, tada žmogus nesirimuoja, tada šviesa sugeriama ir miršta.

Mano mąstymas grubus. Toks jau aš – negrabus minčių alchemikas, šventvagiškai kergiantis mokslą, tikėjimą, vaizduotę ir dar velniai žino ką. Į vario (II) sulfatą įmerkiu vinutę ir išvydęs rausvą varį džiaugiuosi nelyg atradęs tirpalą, viską verčiantį auksu. Džiaugiuosi nelyg atradęs pačią tikriausią tiesą.

Į tiesą nepretenduoju.

Sulankstau bukletą ir sugrūdu lauktuvių pilnon kuprinėn. Gal tas, kuris kada nors tai perskaitys pajus ryšį su manimi? Man nebūtina jo sutikti, nebūtina būti šalia, jis gali mane įskaudinti, man net nebūtina jo pažinoti…

Nebūtina, bet norisi.

Todėl parskrendu.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.