Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Humanitarinę siuntą į Vakarų Ukrainą pristatantys Lietuvos pastoriai: karas vienija visas Bažnyčias

Iš kairės: pastoriai Artūras Rulinskas, Gediminas Dailydė ir XFM radijo laidų vedėjas Rokas Simanavičius. XFM radijo nuotrauka

Daugiau nei du tūkstančiai nuvažiuotų kilometrų, kirstos keturių valstybių sienos, judėta trimis ekipažais. Taip skaičių kalba atrodė pastorių Artūro Rulinsko ir Gedimino Dailydės bei bendražygių kelionė į Ukrainą.

„Vietiniai džiugiai pasitiko, greitai padėjo iškrauti, surūšiuoti atvežtas pagalbos priemones. Supažindino su situacija, pasimeldėme ir pavaišino nuostabiu vietiniu maistu. Bendravome, klausėme pasakojimų ir liudijimų, perdavėme surinktus pinigus atsakingiems žmonėms, dar kartą susirinkome maldai ir tą patį vėlų vakarą mus išlydėjo namo. Be daiktų, tačiau su šešiais žmonėmis“, – taip humanitarinę kelionę apibendrino Vilniaus Laisvųjų Krikščionių Bažnyčios pastorius A. Rulinskas.

Ar jūsų kelionė buvo rizikinga?

Artūras: Apie kelionės saugumą daug negalvojome. Kita vertus, žinojome, kad važiuojame ten, kur dar nevyksta karas. Vykome susitikti su broliška menonitų Bažnyčia, kuriai prasidėjus karui reikėjo priimti nelengvus sprendimus. Vieni liko šalies Rytuose, kiti išvyko į Užkarpatę, kaimus greta Mukačevo miesto. Mūsų kelionės tikslas buvo su jais susitikti ir perduoti humanitarinę pagalbą. Labai nerizikavome, tad mūsų poelgis skamba herojiškiau, nei yra iš tikrųjų.

Gediminas: Apie ketverius metus palaikėme ryšius su šia bendruomene, lankėme vieni kitus, planavome vaikų stovyklas. Tokie glaudūs santykiai buvo iki koronaviruso pandemijos pradžios, tada viskas sustojo. Nė nediskutavome, ar ši kelionė saugi. Juk bendruomenė persikėlė iš Rytų į Vakarų Ukrainą ir jai reikia pagalbos.

Humanitarinė pagalba Ukrainos žmonėms. Laisvųjų Krikščionių Bažnyčios nuotrauka

Kiek pagalba ukrainiečiams realiai atliepia į jų poreikius?

Gediminas: Krizę išgyvena ne tik viena tauta, tačiau ir Europa, gal net pasaulis. Lietuva aukoja, įsitraukusios skirtingos organizacijos. Šiuo etapu esame dosnūs. Nustojome šūkauti, kad tik mums reikia paramos, o prisimindami sovietinės agresijos patirtis pereiname į kitą lygį, kai galime ir norime duoti. Aš viliuosi, kad Lietuvos parama ir pagalba nesibaigs, o artimiausi metai parodys, kad mūsų visuomenė tikrai atsidavusi.

Artūras: Mūsų draugas Romanas sudarė reikalingų dalykų sąrašą. Galbūt idealiai tų poreikių mums ir nepavyko įgyvendinti, tačiau per dvi dienas viskas buvo išdalinta. Neseniai perskaičiau knygą „Šindlerio sąrašas“, kurioje net kelis kartus kartojama žydiška išmintis: „Išgelbėjęs vieną gyvybę išgelbėji visą pasaulį.“ Kartais žmonės aukoja dvidešimt eurų ar tik striukę, atrodytų, mažmožis, tačiau taip padaromi dideli dalykai. Privalome duoti, negailėti savęs, o ištikus bėdai nebijoti kito paklausti, kaip jam padėti.

Kokių emocijų pajutote Ukrainoje?

Artūras: Pasiekę Ukrainos muitinę supratome, kad įvažiavome į kitokį pasaulį, labai tolimą nuo mums įprastų Europos Sąjungos standartų. Ypač kai pasiekėme vietos bendruomenės namą. Kur pažvelgsi, trijų aukštų pastate – čiužiniai, miegamosios vietos. Šalia šeimos (vyro, žmonos ir dviejų vaikų) – kuprinės, kuriose yra viskas, ką ji turi. Tai sukrečia. Kalbėdami su ukrainiečiais supratome, kad vieni pasiruošę išvažiuoti į Užkarpatę, o kiti – tarnauti iki galo Zaporožėje, iš kurios dauguma šios bendruomenės narių persikėlė į vakarinę Ukrainą.

Išgirdome ir apie keliavimo patirtis. Štai kelionė traukiniu iš Zaporožės į Lvivą su persėdimu trunka ilgiau nei parą. Pasak vietinių, tokiuose traukiniuose – mirtis, keiksmai ir maldos. Vakarų Ukrainos link suformuotas vadinamasis Bažnyčių kelias, kuriame paruoštos miegojimo vietos, maitinami bėgantieji nuo karo. Bendruomenės tapo prieglaudomis, kuriose žmonės apsistoja ir keliauja toliau.

Ukrainoje užtrukome apie 4–5 valandas. Spėjome įteikti humanitarinę siuntą ir pasikalbėti. Ketinome nakvoti, tačiau bendras ekipažo sprendimas buvo kuo skubiau vykti atgal, nes galėjo prasidėti sprogimai, apšaudymai, galėjo ir sieną uždaryti. Svarbu suprasti, kad Vakarų Ukrainos žmonės patiria kitokių jausmų nei, tarkim, esantieji likusioje šalies dalyje. Manau, tikrąjį emocinį krūvį patirtume įvažiavę į karštuosius karo taškus.

Humanitarinė pagalba Ukrainos žmonėms. Laisvųjų Krikščionių Bažnyčios nuotrauka

Gediminas: Tik pasiekus Ukrainos muitinę prasidėjo siurrealizmas. Tai kitas pasaulis, kuriame pasieniečiai, žmonės be skiriamųjų ženklų daugybę kartų teiraujasi, kas ir kur vežama. Nepakako pasakyti, kad humanitarinė parama vietos krikščionių bendruomenei; skirtingais fotoaparatais įamžino mūsų krovinius. Buvo ir kurioziškų situacijų, kai vienas muitinės pareigūnas pasiėmė iš siuntos vaistų nuo galvos skausmo. Tokiose situacijose supranti, kad planuoti neįmanoma. Muitinėje gali užtrukti tris valandas, nepasisekus – ir pusę paros.

Įsiminė tai, kad tikinčiųjų bendruomenė su ašaromis akyse džiaugėsi mumis, nes pirmieji atvykome padėti. Turėjome progą kartu melstis, vakarieniauti, kalbėti. Man atrodo, labai vertinga būti šalia, kai aplinkui tiek skausmo. Ganėtinai atvirai bendravome, siūlėme pavėžėti į Lenkiją, Lietuvą ar kitą saugią Europos vietą. Visgi Užkarpatės centro nariai sąmoningai apsisprendė būti ten, iš kur humanitarinė pagalba vežama į Zaporožę, Charkivą ir kitus taškus.

Koks Bažnyčios požiūris į savigyną ginklu?

Artūras: Menonitai nuo seno garsėja kaip taikos Bažnyčia. Pasaulyje yra vos kelios krikščioniškų tradicijos, kurios griežtai pasisako prieš ginklus. Pamenu, dar 2014 metais, kai buvo užpulta Ukraina, vežėme humanitarinę pagalbą į Zaporožę. Bažnyčios susirinkime vaikinas pasakojo, kaip jį ėmė į kariuomenę. Kaimo jaunuoliai nenorėjo kariauti, tad pasitaikius progai beveik visi pabėgo. Liko dviese. Juos pristatė į komisariatą ir bandė įtikinti paimti ginklą į rankas. Galiausiai supratę, kad neperkalbės, karininkai tą vaikiną išvijo.

Menonitiška tradicija į Jėzų žiūri kaip į taikos karalių. Prisiminkime frazę, kuri yra turbūt visose Evangelijose: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“ Bažnyčia nuolat ieško alternatyvių tarnystės būdų. Juk ir dabar Ukrainoje pastoriai, kiti Bažnyčios žmonės vežioja produktus į karščiausius karo taškus, automobiliai sušaudyti, padangos – skylėtos, bet jie aktyviai veikia, nors be ginklo. Kiekvienas sprendžia pagal savo įsitikinimus ir sąžinę. Negalima teigti, kad tokia yra visų bažnyčių nuostata.

Kokia evangelinių bendruomenių įtaka Ukrainos visuomenei?

Artūras: Ukrainoje po Sovietų Sąjungos griūties buvo ilgalaikis didžiulis prabudimas. Sekmininkų, baptistų, kitos evangelinės Bažnyčios augo nesuvokiamai greitai. Lietuvos evangelinės Bažnyčios yra itin skurdžios, joms priklauso mažai narių. Ukrainos evangelinės bendruomenės itin reikšmingos visuomenei. Ortodoksų Bažnyčios savo teologiją laiko vienintele teisinga, tad kiti tikintieji, kaip evangelikai, jų akimis, yra tiesiog klaidatikiai.

Bažnyčios susivienijo per Maidaną. Tada niekas nepaisė, kokią sutaną kunigas dėvi. Savo akimis mačiau šimtatūkstantinius maldos susirinkimus. Kančia suvienija, negandų metu į bendruomenes jungiasi turtingi ir vargšai, statybininkai ir menininkai, kareiviai ir pacifistai. Klestėjimo laikotarpiu to nėra.

Gediminas: Karas vienija visus ir visais būdais. Tokios katastrofos akivaizdoje nėra progos dėtis nuotraukos į socialinius tinklus ir rodyti, kaip mes gražiai meldžiamės. Bažnyčios stengiasi deramai atsakyti į pagalbos poreikį. Dabar reikia maisto, neperšaunamų liemenių, šalmų. Svarbu laiku teikti pagalbą.

Humanitarinė pagalba Ukrainos žmonėms. Laisvųjų Krikščionių Bažnyčios nuotrauka

Stebimasi, kad Lenkijos ir Ukrainos pasienyje daug žmonių teikia humanitarinę pagalbą, tačiau tarp jų mažai Bažnyčios žmonių. Kaip evangelinėms bendruomenėms sekasi veikti karo fone?

Artūras: Daug kas priklauso nuo Bažnyčios ir požiūrio į tarnautojus. Jei bendruomenė išmoko būti pasyvi, sumesti visą krūvį tarnautojams, kurie turi ir sutuokti, ir palaidoti, konsultuoti ir pamokslus ruošti, tuomet ji iš tiesų yra nematoma. Kita vertus, pažįstu daugybę labai aktyvių tikinčiųjų iš įvairių Bažnyčių.

Holistiniu tarnavimu, kai veikiama aprėpiant daugybę sričių (nakvynės namus, labdaros valgyklas, konsultacijas, reabilitaciją ir t. t.), Lietuvoje užsiima Katalikų Bažnyčia. Evangelikų yra mažai, jie dažnai kuruoja vieną sritį, ir mes raginame juos prisidėti prie bendrų iniciatyvų.

Gediminas: Žinoma, galima sakyti, jog aš nematau, su kokiu logotipu kas darbuojasi. Bet ar tai reiškia, kad, jei nėra logotipo, nėra ir bendruomenės? „Caritas“, Raudonasis Kryžius, kitos humanitarinės bei viešosios organizacijos ir yra Bažnyčios rankos. Esame pašaukti dirbti ir atliepti poreikį be jokių ženklų. Kuo mažiau mūsų matysis ir kuo daugiau regėsime Kristų, tuo bus tik geriau.

Suprantu, kartais galima liūdėti, kad Lenkijos ir Ukrainos pasienyje nematyti Lietuvos evangelinio aljanso. Kam to reikia? Kiekviena bendruomenė padeda savaip ir tai pagalbai nereikia skiriamųjų ženklų.

Didelės organizacijos, kaip „Caritas“ ar Raudonasis Kryžius, veikia masiškai, be to, jos gauna finansavimą. Bet yra vietų, kur ir jos nepasiekia. Tada Bažnyčios, viešosios įstaigos, kitos organizacijos gali veikti. Jas remti net labiau apsimoka, nes jos efektyviau naudoja išlaidas. Labai abejoju, ar didžiosios organizacijos važiuos iki Zaporožės tikinčiųjų bendruomenių, dėl to tai yra mūsų darbas.

Manau, Lietuvos evangelinės Bažnyčios įvairiai padeda Ukrainos žmonėms. Štai neseniai sekmininkų pastorius Ivanas Škulis pasakojo apie finansinę pagalbą Lvive veikiančiam šios denominacijos centrui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokia galima sielovadinė pagalba į Lietuvą atvykstantiems karo pabėgėliams?

Artūras: Pagalba priklauso nuo žmonių skaičiaus. Su mumis į Lietuvą atvyko šeši, iš jų keturi išskrido į kitą šalį. Jie nebuvo susiję su Bažnyčia, kita vertus, juk nesakysi žmogui, kad už pagalbą išklausytų mūsų tikėjimo tiesų. Jeigu norės, durys visada atviros. Kartu grįžo Ukrainoje įtikėjusi moteris ir vienuolikmetis sūnus. Šiuo metu ji lanko Vilniaus evangelinę bendruomenę.

Gediminas: Mūsų bendruomenėje yra daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje gyvenantis ukrainietis. Jis išmoko lietuviškai, pamokslauja. Jei bus daugiau žmonių, ketiname pradėti pamaldas rusų arba ukrainiečių kalbomis, galvojame ir apie Biblijos studijas. Ukrainiečiams itin smarkiai padeda ir Vilniuje veikiantis „Vilties“ centras. Šio fondo veikla yra puiki terpė tarnauti ir be jokio logotipo.

Pokalbyje išgirsite:

0:00 – Rizikinga kelionė;

5:06 – Kiek pagalba ukrainiečiams realiai atliepia jų poreikius?

9:08 – Emocijos pasiekus Ukrainą;

12:23 – Ukrainoje – kitas pasaulis;

16:52 – Vakarų Ukraina – saugiausias šalies regionas;

17:27 – Laikas su vietos bendruomene;

19:54 – Dar vienos kelionės planai;

20:19 – Aplankyto Vakarų Ukrainos centro misija ir Bažnyčių kelias;

23:05 – Bažnyčios požiūris į savigyną ginklu;

26:18 – Dominuojanti ortodoksų bendruomenė ir evangelinių bendruomenių įtaka;

27:36 – Ukrainos Bažnyčių susivienijimas per Maidaną;

30:00 – Karas suvienijo visus;

35:30 – Evangelinės bendruomenės karo fone;

42:52 – Prisiminimai iš Rusijos karo Gruzijoje;

44:10 – Kelionės auditas;

44:42 – Sielovadinė pagalba karo pabėgėliams;

50:23 – Rusakalbiai Lietuvos evangelinėse Bažnyčiose;

54:41 – Socialinių tinklų grėsmės.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.