Humoro karalius ir liūdnas išminčius – Michailas Žvaneckis

Lapkričio 6 dieną mirė Rusijos ir Ukrainos liaudies artisto titulus turintis Michailas Žvaneckis. Jam buvo 86-eri. Per pastaruosius dešimtmečius jis savo kūryba nusipelnė tokį populiarumą ir skaitytojų bei žiūrovų meilę, kad jį galima statyti į vieną gretą su Vladimiru Vysockiu. Jo juokas kartais buvo pro ašaras: taip, žmogus mirtingas, taip, pasaulis netobulas, jo pakeisti neįmanoma – belieka tik žvelgti į viską su humoru. M. Žvaneckis mokėjo atsispirti kvailumui, tačiau niekada nežinojo, kaip kovoti su niekšybe.

M. Žvaneckis gimė 1934 m. kovo 6 d. Odesoje gydytojų šeimoje. Rašyti satyrines miniatiūras jis pradėjo dar studijuodamas, kai mokėsi Odesos jūrų laivybos institute.

Satyrikas išgarsėjo 1964 m., kai pradėjo dirbti Arkadijaus Raikino teatre. Jis parašė daugiau nei 300 miniatiūrų kitiems garsiems humoristams Romanui Karcevui ir Viktorui Iljičenkai. Vėliau su jais Odesoje įkūrė Miniatiūrų teatrą, o 1988 m. įkūrė Maskvos miniatiūrų teatrą.

M. Žvaneckio talentas atsiskleidė būtent tada, kai visa literatūra buvo cenzūruojama, apie humorą nebuvo galima net svajoti. Visa tai buvo sunaikinta Stalino režimo, o ir chruščioviško atšilimo laikotarpiu šalis netapo laisva, net tada nebuvo linkstama atvirai juokauti. To meto humoristai išjuokdavo tik Ameriką, beje, kaip ir šiuolaikiniai Rusijos televizijos šou vedėjai.

M. Žvaneckis šią situaciją pakeitė neatpažįstamai. Ir savo talentu, ir žydų tradicija sugebėjo ir pasijuokti iš savęs pačių, ir išjuokti svetimą valdžią taip, kad ji neatpažintų patyčių. Kadaise daugelį pasaulio skaitytojų žavėjo rašytojo Šolom0 Aleichemo kūryba, nes jis sugebėjo subtiliai perteikti žydišką humorą. Bet Š. Aleichemas rašė savo tautiečiams, o M. Žvaneckis tą žydišką humorą padarė suprantamą kitų tautų žmonėms ir privertė patikėti, kad tai – jų juokeliai, jų patyčios. Ir sovietų režimo valdomi žmonės patikėjo M. Žvaneckiu, nes kitos galimybės pasijuokti iš kvailokos, bet žiaurios valdžios jie neturėjo.

Pasak Laisvės radijo bendradarbio Vitalijaus Portnikovo, M. Žvaneckis scenoje galėjo pasakyti tai, apie ką jo žiūrovai bijojo kalbėtis netgi virtuvėje.

„Aš negaliu teigti, kad jis mokė tuos žmones nebijoti – kaip gali tarybinis žydas, bandantis išgyventi ir padaryti karjerą, mokyti kitus nebijoti? Jis mokė šiuos žmones mąstyti ir reflektuoti svarbias savybes, kurias praktiškai atrofuoja gyvenimas sovietinėje aplinkoje“, – rašo žurnalistas.

Keletas M. Žvaneckio aforizmų, kurie vyresniajai kartai galbūt primins laikus, kai anekdotai buvo sakomi virtuvėje.

Tunelio gale matyti šviesa, tik va, tas tunelis, bjaurybė, nesibaigia!

Turėk sąžinę ir daryk, ką nori.

Tu esi toks, kokia šalia tavęs moteris, tu jos skonio.

Į istoriją sunku patekti, bet lengva įklimpti.

Ar matėte žmogų, kuris niekada nemeluoja? Jį sunku pamatyti, juk jo visi vengia.

Plikė – tai laukymė, ištrypta minčių.

Netrikdykite mano vienatvės ir nepalikite manęs vieno!

Laimė – tai pamatyti tualetą ir suspėti prie jo pribėgti.

Pradžioje buvo Žodis… Sprendžiant iš to, kaip toliau klostėsi įvykiai, Žodis buvo nespausdintas.

Jei jums sako, kad jūs daugialypė asmenybė – nesvaikite. Gali būti, jog turima omenyje, kad jūs – niekšas, šunsnukis ir parazitas vienu metu.

Nevažiuokite automobiliu greičiau, nei skrenda jūsų angelas sargas.

Mąstyti taip sunku, užtat dauguma žmonių teisia.

Policininkas – ne banditas, nuo jo išsigelbėjimo nėra.

Draugą pažinsi nelaimėje, jei, žinoma, jį tada pavyks atrasti.

Biurokratai ir prisitaikėliai nemirtingi. Mes pagerinome jų padermę, suvalgydami silpniausiuosius.

Vienas neatsargus judesys – ir tu tėvas.

Maža žinoti savo vertę – dar reikia naudotis paklausa.

Niekas taip nežeidžia žmogaus kaip savos laimės šukės.

Normalus žmogus mūsų šalyje apie aplinkinius atsiliepia tik taip – jis geria. Todėl negeriantysis – vis dėlto niekšas.

Padorų žmogų galima lengvai atpažinti pagal tai, kaip negrabiai jis daro niekšybes.

Kodėl „išeik“ mes rėkiame, o „ateik“ šnibždame? Kai reikėtų daryti priešingai.

Protingų moterų apskritai nebūna. Yra žavu, kai jos kvailutės, ir siaubas – kokios kvaišos.

Kodėl mūsų prisiminimai visada geresni už gyvenimą?

Gyvenimas trumpas. Tad reikia išmokti išeiti iš blogo filmo, mesti prastą knygą, vengti blogų žmonių. Jų daug.

Laimingos pabaigos nebūna. Jeigu laiminga, vadinasi, dar ne pabaiga.

Žmogaus gyvenimas – akimirka, bet kiek nemalonumų!

Viskas vyksta gerai, tik pro šalį.

Kad ir kiek vogsi iš valstybės – vis tiek savo nesusigrąžinsi.

Tikroji vienatvė – kai per visą naktį kalbiesi pats su savimi ir vis tiek jautiesi nesuprastas.

Vietoj troleibusų gatvėmis važinėja tankai, kad apsaugotų gyventojus nuo gyventojų.

Fizkultūra pailgina gyvenimą penkeriais metais, bet tuos penkerius metus reikia praleisti sporto salėje.

Parengta pagal užsienio spaudą