2021 09 08

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Į Belgradą, į Belgradą!

Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka

Į Belgradą, į Belgradą! Taip kadaise šūkavo Jaroslavo Hašeko herojus Jozefas Šveikas, Prahos gatvėse pranašaujant Pirmąjį pasaulinį karą.

Praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo šių įvykių, pasikeitė daugelio valstybių sienos, o Belgradas ganėtinai pakeitė savo architektūrinį veidą. Nors daugelis turistų nevertina Belgrado kaip patrauklaus apsilankymo tikslo, tačiau tai iš tiesų unikalus miestas. Didingas ir be galo įdomus. Esminė Belgrado savybė, ko gero, yra ta, kad jį gana sunku identifikuoti.

Miestas, kuris primena…

Vaikščiodamas miesto gatvėmis nepastebimai junti jo dvasią, nenoromis lygini jį su kitais matytais miestais, bet vis negali prieiti prie išvados, ką gi šis miestas tau primena. Galbūt todėl, kad Belgradas vietomis iš tiesų gali priminti bent jau keletą kitų miestų – ir kartu išlikti savitas bei nepakartojamas.

Be jokios abejonės, miestą verta aplankyti, nors turbūt sunku būtų jį įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Atvykėliui jis iš pradžių atrodo veikiau chaotiškas ir sunkiai suprantamas. Tačiau, praleidus jame kiek daugiau laiko, su Belgradu galima susidraugauti ir jį prisijaukinti.

Belgradas. Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka

Belgradas yra įsikūręs labai gražioje vietoje, kur Savos upė įteka į Dunojų, miesto centras įkopia į virš Savos esančias kalvas, o kairiajame upės krante driekiasi vadinamasis Naujasis Belgradas (Novi Beograd), kuris architektūros požiūriu liudija apie JSFR laikus menančius architektūrinius pasiekimus. Tuo tarpu prie Dunojaus kranto, šiaurės vakaruose, yra Zemunas – puikus Austrijos–Vengrijos provincijos architektūros pavyzdys – šis rajonas siūlo atvykėliams ramybę nuo didmiesčio triukšmo ir puikių vaizdų į Dunojaus upę nuo Gardošo kalvos.

Austrijos–Vengrijos ar bendrąja prasme Vidurio Europos įtaka taip pat aiškiai juntama ir centrinės miesto dalies architektūroje, aiškiai suplanuotoje sostinės reikmėms Jugoslavijos Karalystės laikais – kurią pažymi monumentalūs pastatai Kneza Miloša bulvare ar Terazije alėjose, prie Trg Republike arba Trg Nikola Pašićia aikščių.

Belgradas neturi išsaugoto senamiesčio kaip Zagrebas, o XIX–XX a. sandūroje sukurta miesto struktūra nėra taip aiškiai apibrėžta kaip Budapešto, šiuo požiūriu miestas labiau primena Bukareštą, kuris taip pat kūrė savo kiek pavėluotą sostinę XIX a. pabaigoje, neturėdamas tam senosios architektūros atramos.

Taigi Belgradas kartais gali būti panašus į Budapeštą (Knez Mihajlova gatvė), kartais į Prahą (Pionirski parkas ir Andrićev Venac / Kralja Milana apylinkės) arba net Varšuvą (Trg Nikoli Pašićia), gali priminti ir kitus miestus – pvz., šiek tiek stebėtinai Milaną (Kralja Aleksandra bulvaras). Tačiau iš tikrųjų Belgradas neprimena nė vieno iš jų ir išlieka nepakartojamas. Šis miestas yra tarsi sluoksniuotas pyragas, pjaustant jį gabaliukais, pamatai vis kitą sluoksnį.

Visų pirma tai didžiausias buvusios Jugoslavijos miestas, jos buvusi sostinė. Tiesą sakant, dabartinei Serbijai jis yra kiek per didelis. Tai aiškiai matosi, lyginant Belgradą su kitais šalies miestais. Tai neturėtų stebinti, turint omenyje, kad Belgradas kas kartą buvo statomas iš naujo: XIX a. pabaigoje, XX. a. pradžioje ir po Antrojo pasaulinio karo. Miestas, kurio pavadinimas serbų kalba – Beograd – reiškia „baltąjį miestą“, prie Savos ir Dunojaus upių santakos buvo įkurtas IX a., tačiau jau XIV a., žlugus Serbijos karalystei, pateko į Osmanų imperijos rankas, o tai turėjo įtakos jo tolesnei raidai iki pat XIX amžiaus.

Juodojo vizirio mirtis Baltajame mieste

Beje, būtent Belgrade buvo padėtas paskutinis taškas Osmanų svajonei užkariauti visą Europą. 1683 metais didysis Osmanų imperijos viziris Kara Mustafa (Juodasis Mustafa) atvedė didžiąją sultono Mehmedo IV kariuomenę į Vieną – turkų vadinamą „auksiniu obuoliu“. Miesto užėmimas turėjo atverti vartus į Vakarų Europą. Po to, kai jungtinės pajėgos, kurioms vadovavo ATR karalius Jonas III Sobieskis, stebuklingai sumušė turkus prie Kahlenbergo kalvų, esančių Dunojaus slėnyje prie Vienos, Kara Mustafa pasitraukė į Belgradą, kur bandė pergrupuoti savo kariuomenę, pasiteisinti sultonui dėl netikėto nenugalimos kariuomenės pralaimėjimo bei paprašyti jo malonės. Tačiau sultonas Karą Mustafą liepė suimti ir nuteisti myriop. 1683 m. gruodžio 25 d. Kara Mustafa buvo pasmaugtas šilkiniu lanko strypu Kalemegdano tvirtovėje. Tuo ir baigėsi Osmanų svajones apie viešpatavimą Europoje.

Šiandien Kalemegdanas, stovintis ant kalvos vietoje, kur Sava įteka į Dunojų – yra labai populiari miestiečių pasivaikščiojimo ir laisvalaikio vieta. Prie tvirtovės sienų įsikūręs puikus parkas, iš kurio atsiveria nuostabūs vaizdai į abi upes. Iš miesto centro į parką veda triukšminga Knez Mihajlova gatvė – pagrindinė miesto pėsčiųjų arterija, kurioje gausu prabangių parduotuvių bei gausiai lankomų kavinių ir barų. Savo atmosfera ši gatvė labai primena, pvz., Váci utca Budapešte.

Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka

Prie Respublikos aikštės (Trg Republike) stovi raitas kunigaikščio Mihailo Obrenovičiaus (laikomo vienu didžiausių reformatorių iš švietėjų Serbijos istorijoje) paminklas bei didingi Nacionalinio teatro bei Nacionalinio muziejaus pastatai – abudu iškilę XIX a. pabaigoje, kai Serbija išsivadavo iš turkų jungo ir atkūrė savo valstybingumą.

Belgradas išsiskiria kitų miestų fone tuo, kad jame iš esmės nėra miesto dalies, kurią galėtum apibūdinti kaip senamiestį, ir tuo ryškiai skiriasi, tarkime, nuo Zagrebo ar Budapešto. Miesto centrą kuria platūs bulvarai ir alėjos, kurių tinklas daugiausia buvo suplanuotas dar pirmosios Jugoslavijos laikais ir išplėstas jau po Antrojo pasaulinio karo, JSFR valdant Josipui Broz Titui.

Kur myli vienas kitą Rytai ir Vakarai

Šiandien, praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų nuo Tito mirties, Belgradas paradoksaliai vėl galėtų sudaryti Neprisijungimo judėjimo centro įspūdį – koks jis ir buvo socialistinės Jugoslavijos laikais. Važiuojant miesto centro link per Brankovo tiltą per Savos upę ir kairėje matant Kalemegdaną bei Šv. Morkaus katedros bokštą, dešiniajame Savos krante stūkso aukšta stela – Neprisijungimo judėjimo paminklas, kuris mini tuos laikus, kai Jugoslavija buvo ne tik šio judėjimo iniciatorė ir viena pagrindinių šalių įkūrėjų, be to, ir viena esminių žaidėjų Šaltojo karo politiniame žemėlapyje, sumaniai balansuodama tarp dviejų priešiškų blokų – Rytų ir Vakarų.

Tiesa, žiūrint į šiandienį Belgradą, dabar turbūt būtų galima pajuokauti apie „Nepaskiepytųjų judėjimo“ išraiškas. Miesto gatvėse be vargo galima sutikti  tų šalių, sutartinai priskiriamų prie „besivystančių“, atstovų, kuriems Serbija tapo savotiškais vartais į Europą, nes  į ją jie gali beveik be apribojimų atvykti.

Kadaise populiarioje Jugoslavijos muzikos grupės „Plavi Orkestar“ dainoje skamba tokie žodžiai:

Neka ljubi se istok i zapad

Neka ljubi se sjever u jug

Skini prašinu sa starog kofera

I krenimo na put

Hajde, budi mi drug[1].

Belgrado oro uostas dabar, kai visur Europoje esama daug įvairių su COVID-19 susijusių apribojimų, kurie smarkai paveikė oro keliones, rodo stebėtinai gerus rezultatus – jo rodikliai jau pasivijo priešpandeminius pasiekimus – tiek pagal keleivių, tiek ir pagal skrydžių skaičių, o pagal siūlomas kryptis, ko gero, net jau juos viršija.

Itin išaugo tiesioginių skrydžių iš Rusijos skaičius (skrydžius rengia keletas oro bendrovių iš kelių Rusijos miestų – tai nenuostabu, nes rusams Šengeno erdvė lieka iš esmės uždaryta), panašiai yra ir su ES kryptimis, į Belgradą taip pat vyksta daug skrydžių iš Izraelio, JAE ir Artimųjų Rytų. Be to, šiuo metu Belgrado gatvėse matoma daug Indijos piliečių, kuriems Belgradas yra savotiškas „tramplinas“ į Kanadą ir JAV (jiems ribojama galimybė vykti į šias šalis tiesiai iš Indijos arba per Šengeno erdvei priklausančius oro uostus). Serbija leidžia atvykti iš esmės visiems, tereikia turėti galiojantį PGR testą – tiesa, atvykėliams iš ES tai reiškia, kad, išskyrus  atskiras šalis, su kuriomis Serbija turi dvišalius susitarimus, jų Europos Green Pass sertifikatai čia negalioja.

Orient Express

Tačiau Belgradą labai sudėtinga pasiekti traukiniu. Kadaise Belgrado geležinkelio stotis, esanti netoli Savos krantinės ir arti miesto centro, buvo labai gyvybinga vieta. Nuo 1884 m., kai ji buvo pastatyta, čia traukiniais atvykdavo keleivių iš visų Balkanų, Vengrijos, Austrijos ir kitų regionų šalių kampelių. Šiandien keleivių nėra, o geltonai dažytas istorinis stoties pastatas lieka uždarytas. Belgrado geležinkelio stotis tapo projekto, pavadinto „Belgradas ant vandens“ (serb. „Beograd na vodi“, angliškai – „Belgrade waterfront“) „auka“. Čia turėtų išdygti naujoviškas miesto centras, kurį dešiniajame Savos krante stato bendrovė iš JAE. Stotis tuo tarpu turėtų virsti muziejumi.

Belgrado stotis. Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka

Miesto gyventojai šį projektą vertina labai prieštaringai, ypač turint omenyje, kad dabar į Belgrado priemiesčius laikinai perkelta geležinkelio stotis yra sunkiai pasiekiama miesto transportu. Mano kalbinti draugai belgradiečiai gūžčioja pečiais. Nors projekto rengėjai skelbia, kad jo įgyvendinimas labai pagyvins šią miesto dalį, suteiks Belgradui naują įvaizdį ir patrauklumo, tačiau kyla labai daug klausimų dėl projekto finansavimo skaidrumo, taip pat ir galutinio rezultato. Jokie aptarimai su visuomene nevyko.

Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad šiuo metu didžiojoje šalies dalyje yra vykdomas didelis geležinkelio bėgių remonto projektas – bendradarbiaujant su Rusijos geležinkeliais ir Kinijos bendrovėmis – dėl to iš Belgrado tapo neįmanoma pasiekti traukiniu ne tik Budapešto, bet ir trečiojo pagal dydį (bei, ko gero, antrąjį pagal svarbą kultūros požiūriu) miestą Novi Sadą.

Vienas pažįstamas taip ironiškai apibūdino situaciją: „Kadaise čia sustodavo garsiojo „Orient Express“ traukiniai pakeliui į Stambulą. Dabar traukinių nebėra, bet turime labai daug lėktuvais atvykusių patarėjų iš Rytų, kurie geriau už mus žino, kaip „geriau sutvarkyti“ mūsų geležinkelius. Deja, kol kas Belgradas lieka beveik atskirtas nuo Europos geležinkelio ir netgi kitų Serbijos miestų.“

Tai iš tiesų skamba ironiškai, juolab atkreipiant dėmesį į dar vieną įdomų faktą – Belgradas yra, ko gero, didžiausias Europos miestas (aglomeracijoje gyvena per 1,5 milijono žmonių) ir sostinė, kurioje nėra metropoliteno. Planai statyti metro linijas buvo kuriami kelis kartus (vis skirtingi), dar socialistinės Jugoslavijos laikais, bet taip ir liko nerealizuoti.

Tarp stereotipų ir metaforų

Miesto transporto pagrindas – autobusai, tramvajai bei troleibusai. Daugelio autobusų maršrutų mazgas yra vieta šalia turgaus, vadinama „Zeleni venac“, nuo čia vos per keletą minučių pėsčiomis galima pasiekti visas centrines miesto gatves. Netoliese esančiose Terazije alėjose galima pajusti didmiesčio dvasią. Juokingas nuotykis, kurio liudytoju buvau pats, leido pajusti, ką reiškia stereotipų jėga. Kartais pasitaiko tokių „tiesos akimirkų“, kurios primena mums, kad viskas, ką mes įsivaizduojame apie tai, kaip kai kurie atvykėliai „iš Vakarų“ įsivaizduoja sau Europos „Rytus“ (net tuo atveju, jei tie „Rytai“ iš tiesų yra labiau „Pietūs“), staiga karikatūriškai tampa tikrove.

Į kavinę netoli „Maskvos“ viešbučio ateina vyras su marškinėliais, ant kurių užrašyta „KGB watches you“ bei beisbolo kepure su klubo „Crvena Zvezda“ logotipu. Angliškai užsisako degtinės. Barmenas siūlo jam paragauti rakijos, tačiau vyrukas nori „tikros“ degtinės. Barmenas dūsauja, įpila jam rakijos ir sako:

Evo, molim[2]. The best vodka in Balkans.

– Pasiba, tavarish! Kharasho! Nasdaroffja!

Stereotipų ir įvairių su jais susijusių metaforų jėgą mieste galima pajusti ir tarp vietinių gyventojų. Ne kartą teko matyti žmonių, tokiu būdu deklaruojančių savo pažiūras per įvairius šūkius ir piešinius ant marškinėlių. Vieni pasikabinę ant kaklo didelius stačiatikių kryžius, kabančius ant įspūdingų grandinių, kiti nešioja tradicines serbų karines kepures – vadinamąsias „šajkača“ – kurias per Antrąjį pasaulinį karą dėvėjo Četnikų judėjimo dalyviai.

Orwello citata Belgrade. Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka

Išraiškingi yra ir gausūs miesto grafičiai. Tarkime, pasaže tarp Nikolo Pašićiaus aikštės, Dečanska gatvės ir Terazije alėjų yra nupaišyta citata iš G. Orwello: „Sloboda je pravo da se kaže ljudima ono, što ne žele da čuju.“ („Laisvė – tai teisė sakyti žmonėms tai, ko jie nenorėtų išgirsti“)

O Savimalos rajone, netoli įvairių ministerijų pastatų (kai kuriuose jų – pvz., ant Gynybos ministerijos pastatų yra palikti 1999 m. NATO bombardavimo palikti pėdsakai), šalia Gavrilo Principo gatvės galima išvysti ir jo paties atvaizdą su neva jo kadaise pasakytais žodžiais: „Naše će sjene hodati po Beću, lutati po dvoru, plašiti gospodu.“ („Mūsų šešėliai vaikščios po Vieną, klaidžios po rūmus ir gąsdins viešpatį imperatorių“).

Šiandien, praėjus daugiau nei šimtui metų, ne tik Principo bei ir daugiau istorijos šešėlių vaikšto tik ne po Vieną, bet po Belgradą.

Vidurio Europos dvasia Zemune

Norint pajusti senosios Austrijos dvasią – tos pačios, prieš kurią 1914 metais Sarajeve sąmokslavo Principas ir jo draugai – reikėtų nuvykti į Zemuną. Šis istorinis rajonas dabar garsėja kaip šiek tiek bohemiškas ir menininkų traukos centras. Per beveik visą savo istoriją Zemunas buvo atskiras miestas, kuris priklausė Austrijai–Vengrijai iki pat monarchijos žlugimo po Pirmojo pasaulinio karo. Savos upė šioje vietoje ženklino valstybės sieną tarp Habsburgų monarchijos ir Osmanų imperijos. Antrojo pasaulinio karo metu Zemunas taip pat buvo atskirtas nuo likusios Belgrado dalies, nes tuomet priklausė Vokietijos sąjungininkei Nepriklausomai Kroatijos valstybei (NDH). Integralia miesto dalimi Zemunas tapo tik po Antrojo pasaulinio karo, bet iki šiol išlaikė savitą dvasią, išsiskiria savo architektūra. Vos įžengęs į Zemuno grįstas gatveles, iš karto pajunti grįžęs į Vidurio Europą, lyg tai būtų vienas iš nedidelių Vengrijos, Slovakijos ar Rumunijos Transilvanijos miestų.

Belgradas. Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka

Iš terasos prie Gardošo bokšto atsiveria nuostabi panorama į apačioje esančio Zemuno stogus ir bažnyčių bokštus, ilgąją Dunojaus pakrantę, vadinamąją Didžiąją karinę salą (Veliko ratno ostrovo), Dunojaus ir Savos santaką ir Kalemegdaną tolumoje. Ko gero, tai geriausia vieta pradėti pažintį su Belgradu – arba atsisveikinti su juo, tikint, kad pavyks sugrįžti vėl.

Šiame mieste kiekvienas tikriausiai ras kai ką sau – tie, kurie ieško „senosios Dunojaus Europos“, – tikrai ras ją Zemune, Osmanų Rytų mylėtojus džiugins Kalemegdano tvirtovės ir parko atmosfera, visus, ištroškusius triukšmingo naktinio gyvenimo šėlsmo, pradžiugins daugelis vietų nuo Terazije iki Knez Mihajla gatvės, Jugoslavijos istorijos tyrinėtojai ras labai daug brutalizmo architektūros, įspūdingą „Jugoslavijos“ viešbutį bei Tito mauzoliejų vadinamuosiuose „Gėlių rūmuose“, tuo tarpu tie, kurie norėtų pasinerti į „Balkanų dvasią“, tokią kaip iš Kusturicos filmų, taip pat galimai ją ras, pavyzdžiui, autobusų stoties rajone, šalia uždarytos geležinkelio stoties.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tačiau, nepaisant visų šių kontrastų, Belgradas yra atviras ir draugiškas miestas, gyvybingas – pietietiškas, rytietiškas ir vakarietiškas vienu metu. Belieka sušukti Šveiko žodžiais: „Į Belgradą! Į Belgradą!“ – nupūsti dulkes nuo senojo lagamino ir pajudėti į kelionę ten, kur susitinka dvi upės, dvi abėcėlės bei dviejų imperijų, kurių dvikova lėmė šios Europos dalies likimą, istorija.

[1] Tegul pamilsta viens kitą rytai ir vakarai, tegul myli vienas kitas šiaurė ir pietūs, nuvalyk dulkes nuo seno lagamino ir pajudam į kelią, nagi, būk mano draugas.

[2] Štai, prašom