Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

I. Kazakauskaitė: „Mūsų nedaug, bet tikrai labai stengiamės skleisti lietuvybę“

Indrė Kazakauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro pokalbių cikle su užsienio lituanistinių mokyklų praktikantais kalbamės apie pasaulio lietuvių gyvenimą ir lietuvybės puoselėjimą.

Švietimo mainų paramos fondo remiamos praktikos lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose ne vienam studentui buvo viena iš įsimintiniausių gyvenimo patirčių. Kultūros komunikacijos specialistė Indrė Kazakauskaitė tris mėnesius praleido mokydama vaikus San Francisko šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje „Genys“. Su ja kalbėjomės apie išskirtinį įspūdį gyvenant toli nuo Lietuvos jaustis lyg būtum namie, paauglių motyvaciją mokytis mūsų kalbos ir mokytojo misiją lituanistinėje mokykloje. 

Kaip kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo programoje? 

Buvo toks laikotarpis mano gyvenime, kai norėjosi iššūkių ir pokyčių. Išvykau po magistro studijų. Ugdymas man visada buvo artimas: mano bakalauro studijos buvo teatro ir kino pedagogika, turėjau praktikos su vaikais, esu dirbusi stovyklose. Tik pastaruoju metu pasukau komunikacijos link – baigiau šios srities magistro studijas. Internete buvau mačiusi, kad yra tokia lituanistinių praktikų programa. Mane labai žavėjo pati idėja – išvažiuoti į kitą šalį ir skleisti lietuvybę, dalytis savo patirtimi, kalbėtis apie tradicijas, kultūrą. Taip ir kilo mintis pabandyti. Pamaniau, kad bus dar didesnis iššūkis, jeigu pasirinksiu kuo tolimesnį pasaulio tašką. Taip ir išvykau į JAV, kad būtų maksimaliai kitokia patirtis nei europietiška. Norėjau pamatyti, kaip taip toli gyvenantys žmonės išlaiko lietuvybę, ir prie to prisidėti. 

Indrė Kazakauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kodėl pasirinkote būtent San Francisko šeštadieninę lituanistinę mokyklą „Genys“? 

Kaip ir sakiau – pirmiausia dėl noro pamatyti tai, kas yra kuo toliau ir įdomiau. Nuo vaikystės man buvo susiformavęs įvaizdis, kad lietuvybė JAV yra stipri. Daugelis girdėjęs apie labai aktyvią Čikagos lietuvių bendruomenę, Vašingtono, Los Andželo lietuvius. Tai didelės didmiesčių bendruomenės, apie kurias mus Lietuvoje pasiekia nemažai informacijos. Apie San Franciską nelabai ką žinojau – kuo jie gyvena, kokia tai bendruomenė. Norėjosi daugiau sužinoti ir patirti. Buvo susidaręs ir išankstinis įspūdis, kad tai gražus miestas, kitoks klimatas, daugiau saulės. Tokie asmeniniai dalykai taip pat šiek tiek prisidėjo, traukė Kalifornijos atmosfera. 

Kuo išskirtinė „Genio“ lituanistinė mokykla? Kokie vaikai čia mokosi? 

Abi – bendruomenė ir mokykla – yra nedidelės. Ryšys tarp bendruomenės žmonių ir jų misijos suvokimas mane labai įkvėpė. Dalis mokytojų net nėra gyvenę Lietuvoje, užaugę amerikietiškoje kultūroje, bet vis tiek puikiai kalba lietuviškai ir skleidžia lietuvybę, dirba labai aktyviai. Kartais atrodo, kad mes Lietuvoje mažiau žinome apie savo šalį. Lietuvos grūdas jų širdyse labai stipriai pasėtas, meilė Lietuvai išlikusi labai stipri. 

Mokykla yra šeštadieninė, vaikai susitinka tik kartą per savaitę. Kol jie būna pamokose, tėvai turi savų susitikimų. Mokykloje daug gražių tradicijų: kiekvieną šeštadienį visi pirmiausia susirenka į kiemą ir gieda Lietuvos himną; nuolatos matomi įvairūs lietuviški atributai. Yra ir tokių tradicijų, kaip kartą per metus vykstantis cepelinų balius. JAV viešėjau nuo 2019 metų rugsėjo iki gruodžio, tad kaip tik turėjau progą jame dalyvauti. Labai žavu, kad mokykla turi tokių tradicijų ir stengiasi puoselėti lietuvybę. 

Indrė Kazakauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mano tikslas buvo ne išmokyti vaikus idealios gramatikos, bet juos motyvuoti ir sudominti Lietuva, kad kada nors atvykę prisimintų tai, ką jiems pasakojau. 

Vaikai, kurie užaugo ir gyvena JAV, vargiai kalbės idealiai. Tai didelis iššūkis, nes kalba labai sunki. Norėjau tiesiog suteikti jiems papildomų žinių apie Lietuvą, motyvuoti vaikus pažinti tėvų ir senelių kraštą, kad jie suvoktų, kuo mes esame išskirtiniai. Svarbu ne tik sausa gramatika ar taisyklės, bet kalbos ir kultūros unikalumas, asmenybės, mūsų pasiekimai.

Praktika buvo labai įkvepianti, grįžau pakylėta. Vykau be didesnių lūkesčių, mažai žinojau, kas laukia, todėl lūkesčiai buvo pranokti. Gyvenau lietuvių šeimoje, mane nustebino jų svetingumas, palaikymas, motyvavimas. 

San Francisko lietuvių bendruomenė yra labai vieninga. Lietuviai į JAV atvyko dėl įvairių priežasčių, visi jie skirtingi, bet juos vienija labai stipri meilė Lietuvai. Lietuva neturi sienų. 

Kas dar lietuvių bendruomenėje vyksta už mokyklos ribų? 

Bendruomenės veikla tikrai matoma. Vyksta šventės, susitikimai. Labai puoselėjama meninė veikla – šokiai. Vaikai šoka mokykloje, yra ir suaugusiųjų kolektyvas. Vyksta ir JAV lietuvių šokių ir dainų šventės – kaip tik šiemet tokia šventė turėjo vykti, bet dėl COVID-19 pandemijos buvo nukelta. Repeticijos suvienija ir leidžia žmonėms susitikti. Tikslas – ne sušokti kuo idealiau, o pabendrauti. Lietuviškus šokius šoka ir su lietuviais susituokę užsieniečiai. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokios mokinių lietuvių kalbos žinios? Kokia jų motyvacija išmokti kalbą, domėtis tradicijomis? 

Žinios labai skirtingos, jas labiausiai lemia šeima, jos sudėtis – kiek bendraujama lietuviškai, kiek pati šeima turi motyvacijos neprarasti ryšio su Lietuva. Tai atsispindi vaikuose. Jeigu abu tėvai yra lietuviai, šia kalba bendraujama šeimoje, vaikai kalba neblogai, kartais su nedideliu akcentu.

Aš gyvenau mišrioje šeimoje, kurioje mama yra lietuvė, tėtis amerikietis. Jie turi keturis vaikus. Nors tėtis amerikietis, mama šeimoje kalba lietuviškai, skatina tai daryti ir vaikus. Močiutė taip pat kalba lietuviškai. Gal vaikai ir ne visada nori kalbėti, bet puikiai supranta lietuvių kalbą. Kuo daugiau vaikas girdi, skaito, žiūri filmukus, klauso muzikos, tuo jam paprasčiau suprasti kalbą. 

Indrė Kazakauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vaikų motyvacija irgi skiriasi. Dalis vaikų mokosi, nes skatina tėvai. Mažiesiems smagu mokykloje, nes jie daug žaidžia, bendrauja tarpusavyje, tačiau paaugliai nėra taip stipriai motyvuoti. Šeštadieniais Vilniuje toliau dirbu su ta pačia paauglių klase, su kuria dirbau JAV. Paaugliams žaidimai neaktualūs, jie jau turi savo nuomonę ir iki galo nesupranta, kam reikia lietuvių kalbos. Šeštadienių rytais jie neturi didelio noro keltis ir sėsti prie gramatikos užduočių. Metų pradžioje klausiau vaikų, ką ir kodėl jie nori išmokti. Pagrindinė motyvacija – planai vykti į Lietuvą. Jie čia turi draugų, giminių, senelius, kai kurie planuoja studijuoti Lietuvoje, todėl nori gebėti suprasti čia gyvenančius žmones ir susikalbėti. Galbūt jie motyvacijos mokytis lietuvių kalbos kartais stokoja todėl, kad turi daug veiklų, o tai dar vienas papildomas užsiėmimas. Bet tikiuosi, kad kai užaugs, atvyks į Lietuvą, supras, kokią didelę naudą ir prasmę turėjo lituanistinė mokykla. 

Kas sunkiausia besimokantiems lietuvių kalbos? Kokie iššūkiai didžiausi?

Manau, kad gramatika. Lietuvių kalba yra sunki – nosinės raidės, varnelės, minkštumo ženklai. Kartais negali rašyti taip, kaip girdi. Vaikai labai neblogai kalba, puikiai supranta, bet rašyba yra iššūkis. Kartais jie puikiai perskaitydavo tai, ką parašė, bet pasižiūrėjusi į sąsiuvinį rasdavau nemažai klaidų. 

Tačiau sudėtingumas yra ir mūsų kalbos išskirtinumas. Tai galėtų būti ir papildoma motyvacija – neblogas iššūkis. 

Koks gyvenimas San Franciske? Kas paliko didžiausią įspūdį?

Labiausiai įstrigęs dalykas – tai, kad žmonės ten laimingesni. Galbūt todėl, kad mes Lietuvoje patiriame daugiau niūraus oro. Ten daug saulės ir tai atsispindi žmonių nuotaikose. 

Žmonės atviri ir laimingi. Kalifornija ir San Franciskas pasižymi gamtos įvairove. Dangoraižiai, vandenynas, kalnai – gali rasti viską, ko ieškai. Nuo vakarėlių iki ramybės gamtoje. Man tai paliko labai gerą įspūdį. 

Didelį įspūdį paliko tai, kad Kalifornija ir San Franciskas yra kultūrų mišinys. Amerikiečiai kitas kultūras priima labai atvirai, nesmerkia, kad atvykai iš kitur. Bent jau Kalifornija labai atvira atvykėliams. Vaikai mato, kad tai, jog esi atvykęs iš kitos šalies ir kultūros, nėra nieko bloga,  tai – tavo privalumas. Kalifornijoje yra daug azijiečių, indų, skandinavų. Žavu tai, kad visi palaiko savo unikalumą ir buriasi į bendruomenes. Vaikai, matydami, kad jų draugai irgi keliauja į savo šeštadienines mokyklas, patys kitaip priima savąją, gali dalytis savo įspūdžiais su kitų kultūrų vaikais. 

Kai grįžau į Lietuvą, visiems sakydavau, kai tai buvo gražiausi trys mėnesiai mano gyvenime. Daug gerų emocijų. Žmonės, kurie mane supo, labai įkvėpė. 

Ką mes, gyvenantys Lietuvoje, galėtume padaryti, kad pasaulio lietuviai labiau jaustųsi mūsų šalies dalimi?

Pirmiausia reikia pradėti nuo požiūrio. Žiūrėti į pasaulio lietuvius ne kaip į žmones, kurie panoro pabėgti. Dažnas stereotipas – jeigu gyveni kitur, tai pabėgai ir jau ne lietuvis esi. Reikia to atsisakyti. Išvykimo istorijos labai skirtingos. JAV pamačiau, kaip vietos lietuviai skleidžia lietuvybę, dalijasi mūsų kultūra. Tai – misija skleisti žinią apie Lietuvą pasaulyje. Žmonės tikrai nepamiršo Lietuvos ir savo širdyse yra tikri lietuviai, tuo didžiuojasi ir džiaugiasi. Nereikia smerkti, kad žmogus išvyko. Dabar visas pasaulis yra toks, kai turime daug galimybių, todėl labai svarbu būti atviriems ir gerbti kito žmogaus pasirinkimą kaip įprastą dalyką. 

Indrė Kazakauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvoje tikrai yra daug gražių iniciatyvų, tokių kaip mūsų lituanistinės praktikos, įvairūs kiti projektai. Smagu, kad yra kelių, kaip dar papildomai galime įtraukti pasaulio lietuvius į glaudesnį bendradarbiavimą. 

Bet svarbiausia yra keisti požiūrį. Lietuva nėra tik sienos. Nesvarbu, kur gyveni, tu esi lietuvis. Mes esame tvirta tauta. Mūsų nedaug, bet tikrai labai stengiamės išlaikyti ir puoselėti savo kalbą, skleisti lietuvybę. Reikėtų tai vertinti. 

Kuo labiausiai praturtino ši patirtis? 

Jausmas, kad esi pasaulio pakraštyje, bet jautiesi kaip namie – bendrauji lietuvių kalba, valgai cepelinus, skamba lietuviškos dainos… Teko valgyti lietuvišką maistą, daug bendrauti lietuviškai. Nesijaučiau, kad esu toli. 

Turėjau galimybių pažinti San Franciską, Kaliforniją, pakeliauti, aplankyti muziejus, gamtos objektus. 

Galėjau perduoti savo patirtį, džiaugsmus, motyvaciją ten gyvenantiems lietuviams, ypač vaikams. Įvyko mainai – tie žmonės man irgi davė labai daug gerų emocijų ir patirčių, svetingai priėmė. Pati šalis man pasirodė labai atvira, galėjau daug pažinti, patirti ir pamatyti.