Į Knygų mugę atvykstantis psichologas Ch. André: kaip nepasiduoti širdgėlai ir įveikti skausmą?

Lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Paguoda“ vienas ryškiausių prancūzų psichologų ir psichiatrų Christophe’as André pristato daugiasluoksnį guodimo meną ir įrankius, padėsiančius jį įvaldyti.

Knygą „Paguoda“ Ch. André pristatys Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., šeštadienį, 12 val. „Litexpo 5.1“ salėje. O belaukdami susitikimo skaitykite knygos ištrauką.

Mūsų širdgėlų pavojai ir nepaguodos rizika

Mąstydami apie nelaimių pasekmes, iš pradžių pagalvojame apie depresiją – liguistą, užsitęsusią, interiorizuotą širdgėlą, kuri pamažu darosi nejautri jokiai paguodai. Yra vadinamųjų „reakcinių“ depresijų, ištinkančių po skaudžių gyvenimo įvykių. Psichiatrai visuomet ieško ribos tarp saikingos ir suprantamos depresinės reakcijos į nelaimę, kai galima tenkintis priežiūra ir palaikymu, ir liguistos būsenos, kurią reikės aktyviai gydyti. Galbūt šios ribos paslaptis – žmogaus gebėjimas ar negebėjimas būti paguostam: juk kai jokia paguodos išraiška ilgai nedaro poveikio, tai ženklas, kad būklė rimta.

Tačiau bene dažniausiai pasitaikantis širdgėlos pavojus – kartėlis. Jis gali rastis dėl neteisybės pojūčio: „Aš nieko blogo nepadariau, net kiek išgaliu stengiausi, bet nelaimė ištiko.“ Šitaip jaustis dažnai būdinga pacientams, besirūpinusiems vadinamąja aktyvia sveikata, dėjusiems visas pastangas į gyvenimo higieną, kad liktų sveiki, bet vis tiek susirgusiems, nors iš visų jėgų stengėsi gyventi sveikai: plaučių vėžiu suserga nerūkanti moteris, leukemija – vien ekologišką maistą valgantis vyras.

Kaip jiems negalvoti: „Kodėl aš?“ Kaip nejausti kartėlio Paguoda laimės kūdikiams, kurie nesuvokia savo sėkmės arba yra genetiškai atsparūs?

Daugeliui į širdgėlą panirusių žmonių būtina kovoti su lėtinio kartėlio ir apmaudo kančios nepatyrusiems nuodais. Taip būna vaiko netekusiems tėvams, kai susitinka su kitais tėvais, kurių visos atžalos gyvos ir sveikos. Nenorėdami, patys to nežinodami, gerai besijaučiantieji ir kančios nepatiriantieji skaudina ir žeidžia kenčiančiuosius.

Prisimenu vieną pagyvenusią ponią, kuri gerai sutarė su artimiausiais kaimynais, savo bendraamžiais; dėl daugelio mažų paslaugų ji buvo nuo jų priklausoma, bet jausdavo pavydą, o kartais susierzindavo dėl jų įžūliai geros sveikatos ir gyvenimo poroje, mat pati buvo našlė ir sirgo daugybiniu vėžiu.

Kitas pavojus – apmaudas, kurį galima jausti sau: kartais pykstam, kad ir toliau kenčiame, niekaip negalime išsikapanoti. Tada užsipuolam save, tarsi būtume apimti autoimuninės perteklinės kančios ligos, ir visa mūsų energija virsta savigriova, o ne paguodos paieškomis.

Erazmo Roterdamiečio posakis primena: Cor ne edito21 – „Negraužk savo širdies.“ Šiandien sakytume: „Nesigraužk.“ Tikrai apsisaugotume nuo daugelio kančių, jeigu, būdami bejėgiai bėdoje, užuot save teisę, pasitelktume refleksą nusiraminti, ieškoti paguodos, o ne vertinti savo atsakomybę.

Dar yra pagunda prasmegti širdgėloje. Kodėl mus kartais traukia tai, kas galų gale pakenks: skundai, apmaudas, liūdesys? Gal todėl, kad iš pradžių, kaip ir priklausomybės atveju, nuo to būna geriau. Gal todėl, kad norom nenorom manome, jog mūsų skundai prišauks pastiprinimą ir paguodą. Arba tiesiog todėl, kad pasiduodame liūdesiui būdingam silpnumui ir jo siūlomam pavojingam palengvėjimui: liūdesys verčia nuleisti rankas, palikti viską savieigai, atsisakyti gyvenimo kovų ir, šiaip ar taip, iš pradžių jis teikia palengvėjimą. Tačiau kartais paskatina atstumti paguodą, nes ji sutrikdo mūsų buvimą akistatoje su savimi, absurdišką kentėjimo komfortą ir niūrų įsitikinimą, kad kaltas blogas likimas.

Kokios yra saviguodos sudedamosios dalys?

Laikyti neviltį ir širdgėlą tuo, kas jos yra, – psichinėmis būsenomis.

Žinant, kad yra su nelaime susijusios, jas išduodančios ir išreiškiančios kūno būsenos. Kol kas reikia palikti nuošalyje nelaimę, išeičių – jei jų dar neradome – paieškas. Ir priimti kentėjimo tikrovę. Paklausti savęs, ar norime jai atsiduoti, ar tai geras sumanymas. Nes leisti sau atsikvėpti galbūt geras sumanymas, net jei tai darysime liūdėdami ir liedami ašaras; kartais pati prislėgtumo būsenos pradžia yra gelbstinčios akimirkos. Vėliau pamažu galėsim nuo jos atitolti ir uoliai stengtis išsiaiškinti, ar yra kas nors prieinama, kas nors švelnaus, paprasto, ką galime padaryti ar patirti.

Apsitvarkyti savyje

Heinrichas von Kleistas romane „Michaelis Kolhazas“ (1810) vienu sakiniu pateikia tarsi raktą: „Iš skausmo gilumos žvelgiant į tokią pabaisišką pasaulio netvarką kilo slaptas pasitenkinimas jaučiant, kad dabar jo širdyje karaliauja tvarka.“ Juo stipriau širdgėla reiškiasi kaip sąmyšis ir neįskaitoma, vargiai besuprantama netvarka, juo labiau mums reikės išsiaiškinti savo sielos būsenas ir jausmus, įžodinti (pavyzdžiui, užrašant) tai, ką matome, išgyvename, suprantame, žinant, kad tai tik laikini atskaitos taškai, bet vis tiek – atskaitos taškai.

Dažnai psichoterapijoje tai būna atliekamo darbo pagrindas: padėti pacientams mąstyti apie save, įvesti tvarką ir atskleisti prasmę to, kas jiems atsitinka; įvardyti įvykius, atpažinti jų reakcijas į tuos įvykius, atskirti, kas kyla iš praeityje susiformavusių automatinių reakcijų, o kas iš dabartinių sprendimų, ir pan. Visada būdavau priblokštas, kai pamatydavau, kad dažniausiai tik per konsultaciją mano pacientai pasivargindavo apie tai susimąstyti ir mėginti įsivesti vidinę tvarką; kitu laiku jie tiesiog kažką veikė arba pramogavo, bet nemąstė apie tai, kaip vairuoti savo gyvenimą. Vidinė netvarka – nieko baisaus, jeigu žmogus laimingas, tačiau toksiška, jei jis nelaimingas.

Šypsotis liūdint

Kai mūsų dvasia laiminga, veidas šypsosi. Tačiau būna ir atvirkščiai: kai šypsomės, tai (šiek tiek) pagerina mūsų savijautą. Mokslinėje kalboje tai vadinama atoveiksmio grandine. Visos studijos patvirtina, kad švelnus šypsenos poveikis mūsų nuotaikai – tai ne iliuzija, o tikrovė. Ar jausdamiesi nelaimingi turėtume prisiversti šypsotis, kad įveiktume spliną? Žinoma, ne. Tačiau leisti sau šypsotis net liūdint, kai gyvenimas dovanoja mums trapią, jaudinančią, graudinančią ar tiesiog gražią akimirką, – puikus sumanymas. Reikia tiesiog leisti sau nusišypsoti, net ir kiek melancholiškai – iš to matyti, jog, nepaisydami patiriamų išmėginimų, liekame atviri tam, kas gražu, gera ar tiesiog smagu.

Tyrimai atskleidžia, kad žmonės, kurie leidžia sau šypsotis tada, kai patiria sunkumų ar net išgyvena našlystę, paskui lengviau kapanojasi į viršų ir atsigauna. Pabrėžiu (nes dažnai girdime kalbant apie įsakymus šypsotis arba privalomas šypsenas): svarbu yra ne prisiversti šypsotis, bet leisti sau nusišypsoti, kai gyvenimas gražiai mus nustebina. Nei daugiau, nei mažiau. Lygiai taip, kaip su paguoda iš išorės: nereikia savęs versti ją priimti nei apsimesti, kad pasijutome geriau, bet pasvarstyti, gal vis dėlto įmanoma šiek tiek pasistengti ir tiesiog ją priimti.

Paguodos menas  

Menas pagražina mūsų gyvenimą, o ar gali paguosti mus skausmuose?

Per Antrąjį pasaulinį karą Londono nacionalinė galerija gyventojų pageidavimu eksponavo po vieną paveikslą per mėnesį – vienintelį iš fondų, saugomų žemės viduriuose Velse, pateikdavo vokiečių bombardavimą kenčiančių londoniečių susižavėjimui ir susijaudinimui. Šedevrą saugodavo du sargybiniai, nuskambėjus pavojaus signalui pasiruošę jį evakuoti. Muziejuje buvo rengiami ir koncertai, tuometinis jo darbuotojas vėliau pasakojo, kad per pirmąjį koncertą, kai nuaidėjo pirmosios Beethoveno Appassionata natos, „tai buvo patvirtinimas, kad visos mūsų kančios nenuėjo perniek“.

Tai, ką vadiname menu (dailės, meninės kūrybos prasme), yra visuma žmonių kūrinių, kuriais siekiama kitam sužadinti emocijas – malonias ir raminančias (susižavėjimą, nuostabą, pakylėjimą, dėkingumą, graudulį…) arba nesmagias ir trikdančias (baimę, liūdesį, pyktį…). Ir, jeigu įmanoma, tokias, kurios keistų mūsų pasaulėvaizdį.

Visi šie vidiniai poveikiai patvirtina, kad menas gali atlikti guodžiamąjį vaidmenį – nesvarbu, ar toks yra jo pradinis tikslas.

Kai kuriems, kaip antai eseistui Jacquesʼui Attali: „Nėra nė vienos emocijos – nei literatūrinės, nei muzikinės, nei dvasinės, nei intelektinės, – kuri visų pirma nebūtų paguoda dėl nebūties svaigulio.“ Tuomet menas yra aukščiausia paguoda dėl paties didžiausio mūsų nerimo – vieną dieną išnykti.

Prisimenu, vienas pacientas pasakojo, kad laikotarpiais, kai išgyvendavo stiprias depresijos kančias, pasiklausius Mozarto sonatos ar pažiūrėjus į Van Gogho paveikslą jam kartais palengvėdavo: „Žinojimas, kad šiandien jie mirę, bet vis dar man kalba, kad mes priklausome tai pačiai žmonių bendruomenei, kad galbūt jie jautė tokias pat kančias kaip aš, mane guodžia, nors nieko neišsprendžia, o žinojimas, kad ir jie kentėjo, galėtų mano kančias dar pastiprinti. Tačiau ne – jų sunkumai, artumas, bendrystė su jais – tegaliu suvokti jas kaip labiau guodžiančias negu liūdinančias.“ Mums visoms ir visiems skirtas tas pats niūrus likimas (kentėti, mirti), bet patys gabiausi iš mūsų iš jo išsiplėšė ir padovanojo žmonių giminei savo meną – galbūt tai mums ir padeda.

Filosofas Alainas de Bottonas kūrinyje „Menas ir terapija“ rašo, kad meno funkcijos – atgaivinti mūsų viltį, padaryti kančią orią ir praplėsti mūsų pasaulėvaizdį. Jis įsivaizduoja muziejų, kurio salės ir aukštai atliepia mūsų psichologinius poreikius: tai Meilės, Baimės, Skausmo, Užuojautos salės.

Žinoma, bet kuri pažintis su meno kūriniu ypatinga: jos poveikis priklauso nuo mūsų asmenybės, o dar labiau nuo to, kokiu gyvenimo momentu įvyksta. Vieną akimirką kūrinys gali mūsų nesujaudinti, o praėjus keleriems metams – sukrėsti. Tačiau kai kurie kūriniai tokie stiprūs, kad tokio muziejaus sumanymas gali būti ne toks jau naivus, kaip atrodo. Be to, žmonės yra panašesni, nei patys mano, – jie panašiai išgyvena laimę ir nelaimes, pasaulis panašiai juos jaudina.

Tad kokius gi kūrinius reikėtų rodyti Paguodos salėje? Kūrinius, kuriuose pavaizduotos kančios panašios į mūsų, kurie siūlytų būdus su jomis dorotis ir jas įveikti, skatintų mus galvoti apie kitus dalykus, o ne apie kančią, pasakotų apie meilę, viltį, draugystę, priverstų keliauti laike ar erdvėje? Prireiktų tikrai dаug vietos!

Kaip menas mus guodžia

Menas, visų pirma, gali guosti patraukdamas mūsų dėmesį ir akimirkai nukreipdamas jį nuo gromuliuojamų minčių: todėl, kad tai gražu arba neįprasta, arba įprasta, bet parodyta nauju kampu…

Tada menas gali mums sužadinti malonių emocijų (skatinti žavėtis, stebėtis, susigraudinti), kurios susilpnins skausmingų emocijų poveikį. Flaubertʼas, labai jausmingas melancholikas, viename laiške rašė: „Aš esu tik literatūrinis driežas, visą dieną besišildantis po didžiąja grožio saule.“ Jis nemanė, kad jo kuriamas menas turi būti guodžiantis, atvirkščiai. Iš laiškų matyti, kad Flaubertʼo ir George Sand, jo draugės, požiūriai dažnai skiriasi, ji štai ką jam rašė: „Nėra jokių abejonių, tu pasuksi į širdgėlą, o aš – į paguodą.“

Menas taip pat gali guosti perkeldamas mus iš savo pačių dėmesio centro kitur, susiedamas su taip kaip mes arba kitaip negu mes kenčiančiais žmonėmis; tokiais atvejais mus pastiprina ne tik susižavėjimas, ne tik grožis, bet tai, kas jaudina, kas mene yra artima mūsų ir (tada suvokiame) kitų žmonių skausmui. Taip pat vyksta pasidalijimas kančia ir viltimi: pavyzdžiui, garsusis tapytojo Matthiasʼo Grünewaldo Izenheimo altorius, rodantis kankinamą Kristaus kūną taip realistiškai, kaip dar nerodė joks kitas kūrinys, buvo skirtas Šv. Antano vienuolyno špitolės ligoniams, kurie ateidavo prie jo paguodos, o gal melsti išgijimo.

Žinoma, ne visada paprasta priimti meno kūrinio teikiamą gerą poveikį, dažnai jį užstoja mūsų liūdesys. Tačiau panašiai yra su visokia paguoda: daug paprasčiau ją atstumti, negu priimti, paprasčiau sakyti „nereikalinga, juokinga“, negu jai atsiverti. Kartais meno paguoda būna ne taip lengvai prieinama kaip žmonių ar gamtos: dažnai reikia pasistengti artintis prie jos pačiam. Tačiau ji turi ir privalumą: visada yra prieinama, pasiekiama, net vidury nakties, net vienatvėje, bent jau menamu knygos, plokštelės, filmo pavidalu.