Į Lietuvą atvykstantis pastorius C. Symesas: „Meilė padeda nutiesti labai tvirtus tiltus ir pernešti per juos tiesą“  

Protestantų pastoriaus aistra – ieškoti Dievo veido per šlovinimą, Jo raštus ir pasakoti Dievo istoriją žmonėms, kurie Jo dar nepažįsta. Pasakoti taip, kad jie taptų Jo sūnumis ar dukromis visiems laikams.

Nuostabi žinia ta, kad jau rytoj, kovo 24 d., Kauno arkivyskupijos sielovados bendradarbių ir brolių redemptoristų pastangų dėka Coliną Symesą galite sutikti ir išgirsti gyvai.

Pokalbis su C. Symesu, po kurio dingo mano mirtinas pastarųjų dienų nuovargis.

Žmonės klausė: „Kur buvo Dievas Aušvice?“ Šis klausimas ir vėl kyla. Pasikeitė tik geografinis taškas.

Mes gyvename sužeistame pasaulyje, kuriame vyksta protu nesuvokiami siaubingi dalykai. Tačiau Dievo meilė ir jos veikimas nesibaigė. Prieš keletą dienų sklaidžiau apokaliptinę knygą. Tai – Apreiškimo Jonui knyga, kurioje atskleidžiama, ko nori Dievas.

Jis nori būti su mumis. Deja, vyksta labai daug destruktyvių dalykų, tačiau Dievas turi planą.

Nepamirškime, kad yra ir velnias, kuris taip pat veikia. Jėzus jį nugalėjo per Kryžiaus kančią ir mums nori padovanoti Dangaus karalystę. Ji mums pažadėta, ir tas pažadas išsipildys. Dabar išgyvename pereinamąjį laikotarpį.

Kodėl Dievas nieko nedaro? Jis jau padarė atsiųsdamas Jėzų, Prisikėlimo stebuklą, naujo gyvenimo Viltį. Ir viltį, kad ateis diena, kai paskutinis priešas kris („Jis turi valdyti, kol paguldys visus priešus po savo kojomis. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 25–26) – aut. past.). Mes būsime Jo Karalystės liudininkais, mes, krikščionys, tuo tikime.

Jokiu būdu tai nereiškia, kad pateisinu tuos siaubingus dalykus, kurie vyksta. Bet Dievas kontroliuoja situaciją, Jis nepaliko mūsų vienų.

Kita vertus, matome tokių nuostabių liudijimų, kaip žmonės tiki, meldžiasi, matome liudijimų, kaip Dievas veikia labai mažose, konkrečių žmonių gyvenimo situacijose.

Prasidėjus karui, kaip katalikė išgyvenau didžiulį gėdos jausmą dėl Katalikų Bažnyčios Lietuvoje, kuri pirmąsias karo dienas tylėjo. Ji juk turėjo būti pirma. Deja, prabilo pavėluotai ir drungnai, pakviesdama melstis…

Vis dėlto reikėtų įsivardinti, kad Bažnyčia yra institucija. Didžiulė organizacija. Kad ir kokia organizacija būtų – religinė ar pasaulietinė, matome, kad institucijų reakcija užtrunka. Aš pasakyčiau tą patį apie mūsų [škotų] vyriausybę. Jie mums užtraukė gėdą.

Turiu daug draugų Lenkijoje. Nuostabu, kaip žaibiškai jie reagavo: pirmi atsidūrė pasienyje, kaip įmanydami padėjo pabėgėliams, maža to, katalikai dirbo drauge su protestantais. Nuostabu būti liudininku to, kaip žmonių Bažnyčia dirba kartu.

Institucija, deja, apgailėtinai lėta. Bet žmonės, krikščionys, jie juk ir yra Bažnyčia. Bažnyčia nėra klerkai, kurie sėdi įstaigoje.

Dar visai neseniai svečiavausi Slovakijoje ir Lenkijoje. Mane stipriai sujaudino žinutė, kurią gavau iš bičiulių karui parsidėjus: „Ten, kur tu buvai apsistojęs – karo pabėgėliai. Jie miega tavo kambaryje.“ Čia, Škotijoje, manęs taip pat paprasti žmonės nuolat prašo kontaktų: „Mes galėtume kažkaip padėti karo pabėgėliams.“

Taigi viltis – tikintieji, tie, kurie akimirksniu imasi veiksmo. Esate teisi dėl institucijos, bet tikroji Bažnyčia žemėje – tikėjimo žmonės, aš, jūs ir mūsų bendraminčiai, kuriuos pripildo ir veda Dvasia.

Kaip tuomet paaiškintumėte, ko vedami imasi veikti tie, kurie nei pažįsta Dievo, nei Jo ieško – tačiau pirmieji atsidūrė tiesiančių pagalbos ranką gretose? Turiu aibę tokių bičiulių. Kur jų gailestingumo šaltinis?

Labai geras klausimas. Kaip krikščionis esu giliai įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Kiekvienas mes pažymėti Jo, kaip dizainerio-kūrėjo, etikete, taigi mes turime paveldėtą Dievo vaiko charakterį.

Matydamas kitą kenčiantį, žmogus patiria giluminį jaudulį. Mes susijungiame su kitu nematomomis gijomis, atpažįstame jame save. Dievas visa tai sudėjo į kiekvieną iš mūsų.

Dar yra ir abejingųjų ar net ciniškų…

Taip, deja, yra žmonių, kurie to nepatiria. Nepamirškime piktojo. Kai velnias užvaldo, žmogus pridaro siaubingų dalykų, ką mes matome ir šiandien.

Kalbėti apie velnią yra „kieta“, apie Dievą – senamadiška, davatkiška. Manęs kartais žmonės klausia: „Tu gi normali, laiminga moteris. Kam tau tas Dievas?“

Žmonės neneigia velnio egzistavimo, socialinėse paskyrose dalijasi „Šėtono laidotuvių“ freskos fragmentais ir panašiais dalykais, bet Dievas jų nedomina. Kodėl?

Velnias moka daryti šou. Jis neprilygstamas šoumenas. Velnias manipuliuoja žmonėmis. Dievas tuo neužsiima. Jis yra tylus, tarsi mūsų vedlys.

Velnias gundo Jėzų dykumoje, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didingumą ir taria: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane.“ Dievo ir velnio siūloma garbė – labai skirtingos. Ir, jei velnias verčia, Dievas kviečia ir palieka laisvą valią apsispręsti. Jo ieškoti – darbas. O kas gi nori dirbti?

Dažnai išsakau kritikos Bažnyčios, tikinčiųjų ir netikinčiųjų atžvilgiu. Sulaukiu ne tik pritarimo ir padėkos už prisilietimą prie svarbių temų, bet ir priekaištų, kad be reikalo drumsčiu vandenis…

Visi atsakymai būti motyvuoti, tikslingi. Jei tai kyla iš troškimo, kad dalykai pasikeistų į gera, tai nuostabu.

Prieš savaitę buvau konferencijoje Lenkijoje, kur dalyvavo ir katalikų, ir protestantų. Esminiai dalykai, kuriuos išsakėme – tai abipusis atsiprašymas už tai, ką esame vieni kitiems blogo pasakę.

Šv. Jonas Paulius II teigė: „Gydymas negali būti mažiau gilus, nei gilios yra žaizdos.“ Taigi mes turime, mes tiesiog privalome surasti žaizdas, jas atidengti – kitaip jos neužgis.

Mes turime būti atviri ir priimti faktą, kad Bažnyčia klydo, klysta ir klys, nes mes – žmonės. Turime būti labai atviri ir nuogi kaip žmonės ir kaip Bažnyčia, tik tuomet galėsime vieni kitiems padėti. Atidengti ir parodyti žaizdą reikia drąsos, bet tik tuomet prasideda kelias į sveikimą.

Kritika suteikia galimybę susimąstyti: „O kaip galėtų būti kitaip?“ Būtina kumštelėti vieni kitiems į šonus. Mes, tikintieji, labai dažnai tik pasmerkiame ir nuteisiame. Vaikų juk neteisiame, nes mylime juos besąlygiškai.

Meilė padeda nutiesti labai tvirtus tiltus ir pernešti per juos tiesą. Kuo tvirtesni tiltai, tuo daugiau tiesos mes galime pakelti. Deja, taip, mes vietoje tiltų statome sienas, net ir Bažnyčioje.

Nuo pirmųjų karo dienų sakiau: „Kokį siaubingą ir kokį nuostabų laiką išgyvename“.  Koks Jūsų santykis su šiandiena?

Vakarų kultūra labai stipriai padirbėjo individo laisvės, bet ne individo atsakomybių klausimu. Karo kontekste išryškėjo problemos, kurias mes matėme. Ką duoda individualizmas, kai tu nebeprisilieti prie kito gyvenimo?

Taip, esama situacija – ji siaubinga, bet atneša tokių gerų vaisių. Ji sutraiškė mūsų ego kiautą.

Ribinės situacijos suburia ir suvienija žmones. Iš tėvų, kurie išgyveno karą, taip pat esu girdėjęs apie bendruomeniškumo dvasią. Aš nustebęs ir sujaudintas viso pasaulio žmonių susitelkimo.

Mano bičiulis lenkas atsiuntė fotografiją iš Ukrainos, kurioje katalikų ir protestantų vyskupai drauge patarnauja sužeistam ukrainiečių kareiviui. Tai buvo giliai mane sujaudinęs vaizdas.

Atsiprašau, bet pravirkdėt…

Jėzus irgi raudojo. Jei verkė Dievo sūnus, galima ir mums.

***

Susitikimas su Colinu Symesu – kovo 24 d. Papilio g. 5, Kaune; Kauno arkivyskupijos konferencijų salė, III aukštas.

Daugiau informacijos rasite čia.