Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 03 22

Mindaugas Jonušas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Į Lietuvą atvykusi ukrainietė S. Petrauskaitė: vis dar gąsdina lėktuvų garsai

Sasha Petrauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ukrainos žmonės prarado namus, pamiltas vietoves, griuvėsiais virto cerkvės, pilys, vienuolynai, žuvo žmonės. Tai ne tik Ukrainos netektys, bet žmonijos kultūros paveldo praradimas. Netikėtas kruvinas karas sukrėtė pasaulį.

Apie tai, kokius jausmus ir nuotaikas dabar patiria Ukrainos žmonės, kalbamės su Lietuvoje gyvenančia ukrainiete Sasha Petrauskaite, kuri ištrūko iš karo apimtos šalies.

Kaip atsiradote mūsų šalyje ir kokią Lietuvą atrandate?

Į Lietuvą pirmą kartą atvykau prieš 4 metus ir tada į ją įsimylėjau. Tuo metu aš studijavau istoriją Kyjive ir vieno savo profesoriaus dėka sužinojau apie miško brolius. Negalėjau atsitraukti nuo šitos temos, taip pat pradėjau domėtis savo lietuviškomis šaknimis, nes mano senelis buvo lietuvis.

Atradau net daugiau, nei maniau – draugišką, gražią, labai man artimą kultūrą ir žmones. Ir mano nuomonė išlieka tokia pati iki dabar.

Kas jus, kaip ukrainietę, sužavėjo mūsų šalyje?

Sunku pasakyti, kas sužavėjo labiausiai, manau, tai buvo keleto faktorių kompleksas. Lietuvių ir ukrainiečių istorijos artumas. Turiu omenyje, kad turėjome bendros šalies patirtį, kur puikiai egzistavome, ir nemažai epizodų, kur vienas kitą palaikėme. Ir kad taip yra ir dabar, nes visada turėjome bendrą priešą.

Be to, mane labai patraukė tai, kad Lietuva yra maža šalis, palyginti su Ukraina, man labai patinka toks kompaktiškumas. Tai sukuria jaukumo ir ramybės jausmą.

Vienybės ir solidarumo akcija „Laisvė šviečia“. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Šiuo metu išgyvename karą. Ukrainoje jis tiesioginis, o čia Lietuvoje – psichologinis. Kaip atrodo dabartinis jūsų gyvenimas Lietuvoje? Ar jaučiatės saugi?

Čia tik pirmos mano dienos naujoje erdvėje, kur nėra fizinio karo. Nesitikėjau, kad bus taip sunku priprasti prie ramios realybės, kur žmonės eina į kavines, barus ar sporto klubus. Kaziuko mugėje vos neapsiverkiau, kai pamačiau tokią masę žmonių, kurie smagiai leidžia laiką. Aš jokiu atveju jų nekaltinu, tiesiog buvo sunku pripažinti, kad pasaulis gali gyventi savo paprastą gyvenimą ir tada, kai kažkur vyksta bjaurūs dalykai.

Kol kas nesijaučiu saugiai, nuolat pagaunu save galvojant, kad nesaugu vaikščioti centre, nesaugu gyventi prie televizijos bokšto, nesaugu išeiti į lauką. Gąsdina lėktuvų ir bet kokie panašūs į sprogimus garsai.

Jūsų šeima liko Ukrainoje. Kokia yra tikroji padėtis karo zonoje? Ir ko labiausiai trūksta šiuo metu?

Mano šeima liko mieste, prie Kyjivo, šiuo metu ten nevyksta gatvės mūšiai, kartais tik atskrenda raketos. Padėtis yra sunki, nes pirmą savaitę ukrainiečiai išgyveno dėl adrenalino, dabar ateina nuovargis ir supratimas, kad šitas karas yra ne trumpas sprintas, o ilgas ir sunkus maratonas. Sunku susivokti, kad tai dabar tampa mūsų realybe, ir mes jau prie jos priprantam.

Kaip Lietuva gali prisidėti prie pagalbos Ukrainai?

Labiausiai trūksta maisto ir medikamentų tiems žmonėms, kurie dabar gyvena okupuotose teritorijose. Rusai neleidžia pravažiuoti humanitarinei pagalbai, tokie miestai atriboti nuo pasaulio, neturi maisto, vandens, vaistų, elektros.

Kai mes su seserimi išvažiavom iš Ukrainos per Lenkiją, sustojome prie degalinės, kur buvo humanitarinės pagalbos taškas. Savanoriai atbėgo su arbata, maistu mums ir mūsų šuniui. Man buvo baisiai liūdna, nes visi šitie dalykai dabar labiausiai reikalingi tiems, kas negali jų gauti.

Aš negaliu pakeisti visos situacijos, darau tai, ką galiu. Mano šeima ir draugai kasdien rašo, kad trūksta amunicijos ir medikamentų, tai ieškau šitų dalykų Lietuvoje, ieškau vairuotojų ir padedu išsiųsti į Ukrainą.

Lietuviai gali padėti, jei darys tą patį, nes nuo žmonių, kurie dabar saugo Ukrainą, priklauso, ar mūsų pasaulis miegos ramiai. Skatinčiau klausti pačių ukrainiečių, ko jiems šiuo metu labiausiai reikia, ir siųsti konkrečių dalykų į konkrečią vietą. Arba jei tokios galimybės nėra – kreiptis į jau egzistuojančias organizacijas Lietuvoje ir pasiūlyti jiems savo pagalbą, nes jos jau turi žinių, ko trūksta.

Rusų okupantų apšaudytas daugiabutis gyvenamasis namas Charkive. EPA-EFE / Andrzejaus Lange’o nuotrauka

Pasaulis su nuostaba žvelgia į Ukrainos žmones kaip į didvyrius. Iš kur toks ryžtas ir drąsa?

Manau, drąsos ukrainiečiams niekada netrūko – trūko susivienijimo, kooperacijos, stiprios kariuomenės ir sąjungininkų. Dabar mes turime visko. Ir be to, dar jaučiame daug pykčio okupantams ir nepalaužiamo optimizmo.

Kaip manote, ar kare yra vietos žmogiškumui?

Kare yra vietos žmogiškumui, bet tai ne apie karą su rusais. Kare yra savos taisyklės, kurios neleidžia žudyti civilių, mesti bombų ant ligoninių, mokyklų ir namų. Visa tai rusai daro ir net neleidžia evakuoti žmonių iš miestų ar nuvežti jiems humanitarinės pagalbos.

Kita vertus, matome mūsų karius, kurie maitina belaisvius, gydo ir leidžia paskambinti jų mamoms. O rusų kariuomenėje ir valdžioje neegzistuoja žmogiškumas, jie nežino, kas tai yra.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokią norėtumėte perduoti žinutę Lietuvos žmonėms?

Lietuviams noriu padėkoti ir priminti, kad su jų pagalba ukrainiečiai saugo ne tik savo namus, bet viso pasaulio ramybę. Mes turėsime dar daug darbo, reikės daug kantrybės ir optimizmo. Kartu – iki pergalės!

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.