I. Mikuličiūtės-Mikos paveikslų dvasiniai dienoraščiai

Irena Mikuličiūtė sako, jog atramine jai tapo neseniai perskaityta frazė, jog Dievas yra procesas, tad ir paveikslais menininkė nuolatos bando fiksuoti savo vidinį vyksmą, paiešką, maištą. I. Mikuličiūtei paveikslai yra tarsi dvasinis dienoraštis, kuriame ji fiksuoja savo vidinę kelionę.

Irenos Mikos paveikslų religiniai-dvasiniai vaizdiniai pasirodė tarsi priklausantys nakčiai – pasauliui, kurio jau nebėra, atėję iš beveik nebeprikeliamų atsiminimų glūdumos, viduje išsaugotos erdvės. Religiniai vaizdiniai – nuo subtiliai liaudies meno skulptūras primenančios tapybos iki bandomų sugauti sapnų eskizų. Vietomis savaip jaukūs, atpažįstami, tarsi atsidūrę išgyventose aplinkose, o kai kur – vien nenusakomuose atspindžiuose bandomos greitais štrichais užfiksuoti ten sušmėžuojančios figūros. Apskritai svarbus atrodo pats bandymas sugauti, spėti – ne užfiksuoti, bet atskleisti iš gilumos atėjusią akimirką.

Nors vidinis pasaulis reiškiamas ekspresyviais potėpiais, ne visuomet patogiais spalvų kontrastais, bet kai kuriuose paveiksluose tampa paradoksaliai jaukus. Žvelgiant į skirtingus paveikslus, galima įžiūrėti tarsi skirtingus kelionės žingsnius, kaip tas jaukumas užčiuopiamas, į jį nukeliaujama.

Irena Mikuličiūtė savo paveikslais kalba ir apie komplikuotą santykį su Kūrėju, tam tikrą maištą. Autorė teigia, jog net ir kaip atramą paimdama ikonografinę schemą, ji ja laisvai varijuoja – protestuoja paveikslų spalvomis, personažų veido išraiškomis, sulaužytais kūnais. Tačiau menininkė savo santykiui išreikšti tinkamiausio rakto vis dar ieško. Didžiausias jos siekinys – subrandinti vieną detalę, liniją, kuri nevaizduojant jokių figūrų ar scenų būtų pakankama pavaizduoti nuėmimo nuo kryžiaus scenos skausmą.

Menininkė labai daug paveikslų skiria biblinės Kristaus nuėmimo nuo Kryžiaus scenos interpretacijai. Įdomu, jog viename šios temos paveikslų tarsi svarbiausia tampa ne centrinė scena su daugybe žmonių ir Nukryžiuotojo figūra, o dešinėje pusėje esanti palinkusi, kiek atokiau stovinti žmogaus figūra, kitame darbe ši scena persikelia į tarsi bet kuriame pasaulio krašte galintį augti mišką, o kitame – ištirpsta ryškaus pietietiško kolorito abstrakcijoje. Pati autorė teigia, jog nuėmimas nuo kryžiaus gali būti įvairiapusis, nes kryžių nešame kiekvienas, bet tą priimti ir suvokti gali tik jautrus, sąmoningas žmogus.

Biblinės scenos vyksta, netgi savaip ištirpsta, tiek abstrahuotame miesto šurmulyje, kuris tarsi galėtų būti bet kuriais laikais, tiek gamtoje, tiek pietietiško kolorito nuotaikoje. Anot autorės, pastarąjį įkvėpė jos kelionė į Jeruzalę. Tarsi būtų galima manyti, jog paveikslų antrojo plano scenos vietomis menininkui yra pačios asmeniškiausios, savaip formuojančios ir kuriančios centrines biblinių personažų ar šventųjų figūras. Netgi tampa ne tiek svarbu, kiek detaliai jos vaizduojamos, bet jos iš esmės formuoja pačią nuotaiką. Įdomus paveikslas, kuriame nors aiškiai į pirmą planą iškelta, bet potėpiais miesto šurmulyje ištirpdyta Madona su kūdikiu, beveik niekuo neišskiriama iš savos aplinkos, tik tiesia iš paveikslo ranką į žiūrovą. Nors tai parodyta beveik nejuntamai, bet dešiniąja ranka ji nėra apglėbusi kūdikio. Susidaro įspūdis, kad tiek akimis, tiek ištiesta ranka, tarsi kažko prašo, tarsi norėtų su visiškai ramiu jos glėbyje besišypsančiu kūdikiu, išsiveržti iš šio paveikslo, bet kartu gal ir norėtų dar ką nors apkabinti. Kitos, Vilniaus senamiesčio šurmulyje vaizduojamos Madonos nuotaika žymiai kitokia – ji tiesiog ištirpusi didžiulėje žmonių minioje, bet panašu, jog tarp jos ir minios jokio ryšio nebūtų. Nors kompozicine struktūra abu paveikslai panašūs, bet centrinė figūra juose atlieka visiškai kitokį vaidmenį. Pirmajame – veržiasi, o antrajame – ištirpsta.

Labiausiai iš visų paveikslų išsiskiria keliais štrichais užfiksuota šv. Jurgį primenanti figūra. Nekovojanti su slibinu, tarsi suraibuliavusi atspindžio žaisme, tarsi į jį įsirėžusi.

Žvelgiant į Irenos Mikos tapybą, įtraukia ekspresyviais potėpiais kuriama erdvė. Net ir vaizduojamos konkrečios, atpažįstamos aplinkos priklauso vidinei, neapčiuopiamai erdvei, o gerai žinomi bibliniai personažai arba scenos tampa giliai suasmeninti. Jie gali tapti tiek nematoma aplinkos dalimi, tiek gestais, akimis transliuojančiais savo aplinkai artimus žmogiškus išgyvenimus.