2020 09 11

Asta Kriščiūnaitė-Volbikienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Į mokyklos suolą – nuo šešerių?

Mokinė.
Tomas Lukšys/ Fotobankas nuotrauka

Prieš daugiau nei 20 metų Norvegija buvo ta šalis, kuri apsisprendė mokyklinį amžių pradėti skaičiuoti nuo 6-erių metų. Tačiau ar Reform 97 pasiteisino?

Vaikų psichiatrai, mokslininkai, mokytojai ir patys vaikai kalba apie tai, kaip patiriamas spaudimas siekiant rezultato, orientuojantis į pasiekimus, sukelia stresą, o „ramaus sėdėjimo“ laikas nuo pirmos klasės sukelia baimę ir mokyklos atmetimo reakciją, stigmatizuoja vaikus kaip sunkaus elgesio ir pan.

Praėjus dviem dešimtmečiams po įgyvendintos reformos, Respons Analyze atliko pirmą išsamų tyrimą. Pastarasis išryškino pedagogų susiklosčiusios situacijos vertinimą (tyrime dalyvavo 987 mokytojai). Net 84 proc. jų teigia, kad pirmoji klasė vaikams yra pernelyg teorinė. Jiems brukamos žinios ir stinga žaidimų. Mokymasis tokio amžiaus vaikams tampa akademinis, orientuotas į žinias ir pasiekimus, o ne į žaidimus ir į besimokančiųjų asmeninę pažangą. 57 proc. pirmos klasės mokytojų sako, kad vaikai iš mokykloje praleisto laiko gauna ne daugiau kaip pusvalandį žaidimui ir fiziniam aktyvumui. Norvegijos pedagogų teigimu, šiandienė mokykla nepakankamai atsižvelgia į tai, kas yra „šešeri metai“, į vaikų poreikį judėti ir jų įvairovę.

Profesorius Terje Ogdenas, dirbantis su vaikų elgesio problemomis, pastebi, jog pasireiškiantis pasiekimų skatinimas duoda daugiau žalos nei naudos vaikams ir reformą vadina „nesėkminga“, nes nematomas joks pozityvus jos poveikis. T. Ogdeno teigimu, 60–70 proc. elgesio problemų turi berniukai. Vienas iš veiksnių, lemiančių elgesio problemas, yra tai, kad jiems nesiseka mokykloje. Ir „problemiškų“ vaikų skaičius pastaraisiais metais smarkiai išaugo. Per penkerius metus vaikų ir paauglių psichikos sveikatos sutrikimų padaugėjo penkis kartus.

Oslo universiteto profesorė Harriet Bjerrum Nielsen 1992 metais stebėjo pirmokų klasę ir tą patį tyrimą pakartojo 2016-aisiais. Aptardama pokyčius, mokslininkė teigia nustebusi, kaip mokymasis nukrypo į discipliną, kad būtų pasiekti nustatyti tikslai ir mano, jog švietimo politikai mažai supranta vaikų raidą. Kitaip tariant, atrodo, kad jie neskiria to, ar vaikas yra 6-erių ar 7-erių metų, o šis skirtumas yra reikšmingas, ypač kalbant apie jų savikontrolę. B. Nielsen baiminasi dėl pasekmių ir klausia: ar vaikystė tampa laikotarpiu, kuomet turi tapti produktyviu piliečiu?

Skirtingai nei daugelis kritikų, Astrid Søgnen, vertindama nuo 2006 metų pradėtų įgyvendinti naujų ugdymo programų efektyvumą Oslo mokyklose, teigia, kad neidentifikuoja, jog žaidimas iš mokyklinio gyvenimo išnyko. Ir džiaugiasi, kad mokytojai žaidimo metodą išnaudoja kaip būdą įgyvendinti mokymosi tikslus, nes, remiantis „Pirls“ apklausa, norvegų mokinių skaitymo įgūdžiai šiuo metu žymiai išaugę. Tokia nuomonė suponuoja prielaidą, kad svarbiausia vertinant ugdymo kokybę visgi lieka standartizuoti pasiekimai, kiekybinis įvertinimas, o ne vaikų išgyventos patirtys, elgsena, santykiai, asmeninė pažanga, natūralios raidos stebėsena, ką įmanoma ištirti tik su kokybinės metodologijos pagalba.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Profesorius Pederis Haugas šia problema susidomėjo įkvėptas anūko, jam pradėjus lankyti mokyklą, nes, jo manymu, jis tiesiog buvo per mažas šiam iššūkiui. Kai vaikai šešerių metų nėra „subrendę mokyklai“, mokykla turi prisitaikyti prie jų, o ne priešingai. Akivaizdu, kad mokinių poreikis žaisti ir judėti buvo nepakankamai įvertintas, nes ne visi yra pasirengę sėdėti ir būti drausmingi, teigia prof. Pederis Haugas. Kiekvieno vaiko branda labai individualus reiškinys. O pirmieji metai mokykloje yra ypač svarbus tolesnei mokymosi motyvacijai. Tai kaip ilgo maratono pradžia. Jei pradžia yra sėkminga, suteikianti malonumą, gerą vidinę jauseną ir įsitikinimą, kad tai, kas vyksta, yra GERAI, o tai virs visiškai kitokia patirtimi ir prasme mokymosi procesui ateityje.

Egilis Gabrielsenas, mokinių raštingumo įgūdžių ekspertas, pastebi ir įspėja tėvus būti kritiškus mokyklos atžvilgiu ir perdėm aklai nepasitikėti tuo, ką daro mokykla, nes ne viskas, ką ji daro – naudinga vaikui. Daugelis mokyklų dirba gerai, bet jeigu tėvams yra neaišku, ar jų vaikai yra pasirengę pradėti eiti į mokyklą, pastarieji turi pagrindo abejoti ir kelti klausimą, ar mokykla (plačiąja prasme) bus pajėgi prisitaikyti prie vaiko individualių poreikių? Ar mokykla bus pajėgi jį priimti, o ne atmesti? Ar mokykla pati bus pajėgi įveikti šį iššūkį?

Šiandien mūsų Šiaurės kaimynai gailisi dėl priimtos reformos. Dar labiau jie gailisi dėl to, kad per mažai dėmesio skyrė šios reformos poveikiui sekti. Švietimo kokybės nenulemia vaiko mokyklinis amžius ar mokymo intensyvumo didinimas, kas Lietuvoje tampa vis didesne naša mokykloms, nualintiems mokytojams, mokiniams ir jų tėvams. Tampa našta, už kurią niekas neprisiima atsakomybės. Todėl pasigirdusį pareiškimą dėl mokyklinio amžiaus ankstinimo su giliu nerimu galiu drąsiai vadinti pernelyg stichišku, stokojančiu pasirengimo, mokslinio pagrindimo ir mūsų išsivysčiusiai šaliai skambančiu tiesiog nesolidžiai. Nejau mus ištiks ši „vieno sakinio reforma“? Reforma, kuri būtų nusikaltimas visai vaikystės kultūrai. Turime turėti drąsos būti kritiški, aklai nepasitikėti, nes akivaizdu, kad yra pagrindas abejoti ir kelti klausimus, kokią vertę tai sukurs mūsų valstybei.

Teksto autorė Asta Kriščiūnaitė-Volbikienė yra socialinių mokslų daktarė, pedagogė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.