Į sales grįžęs „Nepatogus kinas“: radikalumas yra neišvengiamas. Pokalbis su festivalio organizatoriais

Apie festivalio naujoves pasakojo festivalio direktorius GEDIMINAS ANDRIUKAITIS kartu su programos kuratore DOVILE GRIGALIŪNAITE ir programos sudarytoju VLADU ROŽĖNU.

Kokią žinią skleidžiate šių metų festivaliu? 

Gediminas Andriukaitis: Norime kalbėti apie pokyčio nuotaiką, kuri tvyro ore. Ir stebėdami, kas vyksta pasaulyje, ir žiūrėdami filmus pajutome, kad ore tvyro tam tikra sistemos perkrovimo nuotaika. Ir ypač tarp jaunų žmonių. Galbūt ne vien Lietuvoje, bet visur. Manoma, kad dabartinė santvarka nebeatliepia ir planetos išteklių, ir socialinių realijų. Yra noras padaryti kažkokį radikalų pokytį.

Apie tai ir kalbame savo festivalyje – norint perkrauti sistemą, reikia tam tikro veiksmo. Kalbame apie tam tikrą pokytį pozityviąja prasme. Festivalio šūkis yra 2.0. Tai lyg antra versija, kuri, sakykime, yra pažangesnė. Todėl kalbame apie tam tikrą pokyčio nuotaiką, tvyrančią ore, ir apie tai, kaip mes galime jį įgyvendinti.

Dovilė Grigaliūnaitė: Visa tai atsispindi programos filmuose. Yra tam tikri filmų herojai, kurie imasi realių veiksmų. Pavyzdžiui, protesto akcijų dalyviai-aktyvistai, kurie siekia pokyčių savo valstybėse. Bet filmai ne tik apie juos, ne vien apie protestus ar akcijas, bet ir apie žmones, gyvūnus, per kuriuos atskleidžiančia dalykai, reikalingi visuomenei.

Vladas Rožėnas: Nuo pat pradžių, kai tik pradėjome organizuoti šių metų festivalį, plėtojome radikalumo temą, todėl ji skirtingais būdais atsispindi visose programose. Sakyčiau, kad reikia ne tiek ieškoti unikalių radikalumo formų, o kalbėti, kaip radikalumas ar noras visiškai pakeisti sistemą yra būdingas skirtingiems klausimams.

Pavyzdžiui, klimato kaita – festivalyje yra žalioji programa, ir joje galima kalbėti apie radikalumą, kad problemų sprendimui reikia radikalių pokyčių. Bet pasakymas, kad nieko nespręsime, taip pat yra radikalus, tik iš kitos perspektyvos. Tam tikra prasme radikalumas yra neišvengiamas.

Kokios naujovės pastebimos jau penkioliktą kartą vykstančiame „Nepatogiame kine“?

D. Grigaliūnaitė: Tai didelė garsinės dokumentikos programa, septyniolika skirtingos trukmės radijo kūrinių. Kuo įdomus šis žanras – dažnu atveju personažai gali dar atviriau kalbėti, nes tai yra anonimiškas ir labai intymus žanras.

Kita naujovė – pirmą kartą festivalyje rodysime dokumentinį serialą. Jo pavadinimas yra „Ribos“. Tai penki filmai, kurie neturi vienos siužetinės linijos, bet yra atskiri darbai, kuriuos jungia viena tema – sienos. Dažniausiai tai Europos pakraščių sienos ir jų problematika. Filmai apie tai, kad kartais ne fizinės ribos, nubraižytos žemėlapyje, veikia žmonių kasdienybę ir jų gyvenimą.

Dar dvi naujienos – rodysime du filmų rinkinius. Pirmas rinkinys – „Filmai, padedantys augti“, programa, kurią puoselėjome ne vienus metus, skirti vaikams ir jaunimui. Kitas – tvarių filmų rinkinys. Tai yra filmai apie tvarumą, lyčių lygybę, įvairovę, skurdo mažinimą, aplinkosaugą. Smagu, kad žiūrovai mokės tik už pusę filmų kainos, nes kitą padengs mūsų rėmėjas.

G. Andriukaitis: Kaip ir anksčiau, išlieka galimybė už „Nepatogaus kino“ bilietą prieš pat seansą mokėti tiek, kiek nori. Žmogus galės ateiti sumokėjęs vadinamosios laisvos kainos bilietą. Tie, kas nori būti tikri, kad pateks į filmą, moka ir perka internetu, o tie, kurie spontaniškai sugalvoja apsilankyti, gali ateiti į kino teatrą ir už laisvos kainos bilietą patekti į kino salę.

Kaip sekėsi organizuoti festivalį pandeminiu laikotarpiu? Kas labiausiai kėlė nerimą? 

G. Andriukaitis: Netikrumas iš esmės yra didžiulis trukdis. Niekas negali prognozuoti, kaip keisis kino pasaulis ar kaip jis jau pasikeitė, kaip keitėsi žmonių įpročiai lankytis kino teatruose, kokio jie dabar laukia kino. Tarsi tikėjomės, kad atlaisvinus apribojimus žmonės suplūs į kino teatrus. Tačiau tų didelių skaičių nematome. Kyla klausimas, ar tai yra trumpalaikis, ar ilgalaikis pokytis.

Tas netikrumas kėlė tikrai daug abejonių. Todėl palikome tam tikrą festivalio hibridiškumą. Stengiamės maksimaliai pasiekti auditoriją, kad neužvertume durų nei tiems, kurie laukia kino dideliame ekrane, nei tiems, kurie galbūt jaučiasi nejaukiai būdami uždaroje erdvėje.

D. Grigaliūnaitė: Labai didelis ir teigiamas pokytis, kurį festivalis išgyveno dėl pandemijos, – anksčiau jis vykdavo keturiolikoje Lietuvos miestų ar miestelių, o dabar, nes vyksta ir virtualioje erdvėje, galime pasiekti visus Lietuvos gyventojus.

Dar organizuojame tokį projektą, kuris bus atidaromas pandemijos metu. Praėjusiais ir šiais metais filmus nemokamai galima žiūrėti Lietuvos bibliotekose. Žmonėms, kurie neturi interneto namuose arba kurie dėl finansinių priežasčių negali nuvažiuoti į didesnį miestą pažiūrėti filmų, sudarėme galimybių juos pamatyti. Net negalvojome, kad susidomėjimas ir lankomumas bibliotekose bus toks didelis.

Kas paskatino festivalio atidarymo filmą rodyti visiems – per nacionalinį transliuotoją?

G. Andriukaitis: Mes eksperimentuojame. Dabartinė situacija ir jos netikrumas, kai nežinome, kurie sprendimai yra teisingi, o kurie ne, leidžia eksperimentuoti. Tai taip pat yra proga išbandyti formas, kurios mums neįprastos – televiziją. Ją pasitelkę pasieksime didelę auditoriją. Tikimės, kad ta auditorija, kuri pamatys atidarymo filmą, ateis į kino sales ir atras „Nepatogaus kino“ festivalį.

D. Grigaliūnaitė: Tai prisitaikymas prie dabartinės situacijos. Labai džiaugiamės, kad šią idėją pavyks įgyvendinti.

G. Andriukaitis: Tą patį vakarą rodysime filmą visai Lietuvai, svečiams salėje ir internetu.

Šiemet pastebime kiek kitokias programos kategorijas. Kas lėmė pasikeitimus? 

V. Rožėnas: Kaip ir daug kitų pokyčių festivalyje, taip ir šis atsirado dėl pandemijos. Praėjusiais metais mąstėme, kaip festivalį paruošti virtualioms platformoms. Tam tikri sprendimai pasiteisino, tam tikri nelabai. Šiemet pagalvojome, kad jei norime labiau įtraukti žiūrovus, būtų tikslinga programą skirstyti pagal tam tikras temas. Kad būtų ne kelios didelės programos, iš kurių žmogus atsirinktų filmus, o kad iškart žiūrovui būtų išskaidyta programa pagal temas, kurias jis filmuose gali išvysti. Man atrodo, kad toks sprendimas yra geresnis.

Manau, kad mūsų suskirstymas padeda lengviau susiorientuoti. Žmogus pažiūrės vieną programos filmą. Kadangi programoje yra ne dešimt filmų, o trys ar keturi, taigi didesnė tikimybė, kad jis sugrįš prie tos pačios programos kitų filmų.

G. Andriukaitis: Tarkime, yra tam tikrų aštrių temų filmų programa arba filmai, kuriuose daugiau asmeninės dramos ar istorijos, taip pat muzikiniai filmai. Todėl pabandėme paieškoti kitokių būdų, ir taip tikimės, kad žiūrovui pavyks lengviau susivokti programoje.

D. Grigaliūnaitė: Norėčiau paminėti programą „Mes esame visur“. Ji yra LGBTQ+ tema, apie diskriminaciją, seksualinės tapatybės požiūriu. Noriu pasidžiaugti, kad šitas pavadinimas yra įkvėptas šių metų „Kaunas Pride“ eitynių, kurias tikrai aktyviai ir stipriai palaikėme. Vis dar norime tą palaikymą išreikšti. Šis pavadinimas ir šūkis puikiai atliepia programos filmus, ir norime ja pasakyti, kad nebeturime laiko diskutuoti – reikia veikti.

Kokia tematika dominuoja šių metų filmuose?

G. Andriukaitis: Turbūt pokyčio nuotaika. Nors aišku, filmai tikrai labai skirtingi: ir stilistiškai, ir temiškai, nes visada stengiamės festivalyje parodyti platų dokumentikos spektrą. Ji tikrai yra labai įvairi, todėl kiekvienam žiūrovui paliekame galimybę atrasti sau ką nors įdomaus.

Kurių filmų negalima praleisti?

D. Grigaliūnaitė: Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad sudarinėjant programą atrodo, jog visi filmai geri, ir žinai, kodėl jie joje atsirado. Programos sudarytojams visada yra sunku išskirti kelis filmus. Noriu pasidžiaugti ir pasakyti, kad rodysime dviejų lietuviškų filmų premjeras. Tai Virginijos Vareikytės ir Maximilien Dejoie filmas „Būsiu su tavim“ apie savižudybių prevenciją bei Vytauto Puidoko filmas „Pasienio paukščiai“.

Pastarasis yra apie Kaliningrado – Rusijos ir Lietuvos – sieną, apie paukščius ir ornitologijos stotis, kurios yra vienoje ir kitoje pusėje. Filme skirtis atskleidžiama per paukščius.

V. Rožėnas: Norėčiau parekomenduoti mūsų žaliąją programą dėl to, kad ją rengiame jau daug metų. Ne visada ją parengti yra labai lengva. Taip yra dėl to, kad klimato kaita dažnai neturi vieno aiškiai išreiškiamo vizualaus kaltininko. Ir tuo labiau ši tema neturi vieno aiškiai vizualiai išreikšto sprendimo, ką turi žmogus padaryti, kad tą problemą išspręstų. Didžiuojuosi šių metų žaliosios programos penkiais filmas. Visi jie sukurti skirtingomis priemonėmis.

Papasakokite plačiau, kokie renginiai vyks festivalio metu?

G. Andriukaitis: Festivalyje tradiciškai netrūks teminių diskusijų, susitikimų su kūrėjais ir režisieriais. Mums pavyko prisikviesti užsienio svečių, dėl to labai džiaugiamės.

Dar keletas festivalio naujovių – vyks garso dokumentikos perklausa. Pasiūlysime žmonėms kino salėje patirti naujų pojūčių: pasiklausyti garso dokumentikos su tam tikromis vizualizacijomis ekrane. Dalis renginių vyks virtualiai. Bus diskusijų transliacijos mūsų feisbuko paskyroje, kurias rengiame kartu su LRT. Vyks pokalbiai su tokiais žmonėmis kaip Sviatlana Cichanouskaja. Netruks kūrybinių dirbtuvių, po vieno iš muzikinių filmų organizuojame meno terapijos užsiėmimą su atlikėja Migloko. Renginių bus daugiau nei penkiasdešimt.

D. Grigaliūnaitė: Dar galima paminėti, kad bus nauja muzikinė programa, kurią tikimės tęsti ir kitais metais. Organizuojame renginį žmonėms, kurie mėgsta klubinę kultūrą arba eksperimentinę muziką. Bendradarbiausime su nauju klubu „Gallery 1986“. Renginys vyks būtent ten, jame žiūrėsime dokumentinį filmą „Triukšmo simfonija“ apie Matthew Herbertą, o vėliau bus muzikinė programa, įkvėpta jo muzikos.

Kokio žiūrovo laukiate festivalyje? 

V. Rožėnas: Atviro. Rodome filmus labai įvairiomis temomis, todėl laukiame tokio žiūrovo, kuris po filmo galėtų pakeisti nuomonę. Kuris turėtų dar daugiau empatijos, kuris galėtų daryti dar daugiau dėl kitų: ar tai būtų kiti žmonės, ar gamta. Mums norisi paveikti visuomenę, todėl, mano supratimu, „atvira“ yra pirmas ir svarbiausias žodis.

Kokie kitų metų planai? 

G. Andriukaitis: Manau, kad tam tikri dalykai bus kaip standartas, todėl hibridiškumas turėtų išlikti. Mūsų atveju vienas pagrindinių tikslų yra pasiekti kuo platesnę auditoriją. Daryti vertybinį poveikį visuomenei. Tai stengsimės daryti virtualioje erdvėje ir ateityje.

Dabar siekiame bendruomeniškumo, kad festivalio bendrakurystėje dalyvautų ir kiti partneriai, kuriems tai svarbu. Kurdami renginius ieškome erdvių, kuriose galėtume dirbti kartu.

Jau tvirtai galime sakyti, kad kitais metais Kaunas bus stiprus festivalio centras. Taip yra todėl, kad kartu kuriame renginį. Tai gali būti ir, pavyzdžiui, Mažeikiai, jeigu juose atsirastų stiprus partneris, kuris norėtų, kad festivalis vyktų ten. Rasime geriausią būdą, kaip tai daryti kartu.

Mūsų bibliotekų projektas, virtuali kino salė iš esmės yra skirta tam tikroms auditorijoms, kurių niekada nepasiektume kitais būdais. O kokia bus kino ateitis, šiandien turbūt niekas tiksliai nežino. Mes tikimės geriausio.

D. Grigaliūnaitė: Noriu paminėti, kad norėtume didinti prieinamumą tam tikras negalias turintiems žmonėms. Palaipsniui tai darome kasmet. Daugėja tokių seansų, kurie tinkami žiūrėti klausos negalią turintiems žmonėms. Šiais metais taip pat rodysime dokumentiką, kuri pritaikyta regos negalią turintiems arba akliems žmonėms – ji bus su garsiniu vaizdavimu. Norėtume, kad tokių seansų būtų daugiau. Šiemet, kaip ir anksčiau, rodysime filmus gestų kalba, kurie skirti vaikams.

Norime aktyviau prisidėti prie pačių kino teatrų ir kitų erdvių pritaikymo judėjimo negalią turintiems žmonėms. Taip pat mums svarbi jaunimo auditorija, todėl ketiname tęsti iniciatyvą, kurią vykdome jau trečius metus, – tai jaunimo balso iniciatyva.

Kviečiame jaunus žmones tapti žiuri nariais ir vertinti dokumentiką. Norėtume dar daugiau jaunimo įtraukti į festivalį, bet ieškome geriausio būdo, kaip tai padaryti. Šiemet sugalvojome tam tikrų idėjų: rodyti filmus iš juostos arba uždraustus filmus. Tačiau turime taikytis prie to, kas šiandien yra aktualu ir svarbu. Galime nusimatyti programos dešimtmečio, penkmečio ar trejų metų planus, bet vis tiek turime galvoti ne vien apie save, bet ir apie šiandieną.

Festivalis „Nepatogus kinas“ vyksta spalio 14–31 dienomis. Visą filmų ir renginių programą rasite čia.