Į Tėvo namus iškeliavo popiežius emeritas Benediktas XVI – teologas, intelektualas, Tiesos bendradarbis

„Gana greitai atsidursiu prieš paskutinį savo gyvenimo teisėją. Nors žvelgdamas į savo ilgą gyvenimą turiu pakankamai priežasčių jausti baimę ir drebėjimą, vis tiek esu gerai nusiteikęs, nes tvirtai tikiu, kad Viešpats yra ne tik teisėjas, bet ir draugas bei brolis, kuris pats jau kentėjo dėl mano trūkumų, todėl yra ir mano advokatas, mano Parakletas. Teismo valandos šviesoje man vis aiškesnė tampa buvimo krikščionimi malonė. Ji dovanoja man žinojimą ir, akivaizdu, draugystę su mano gyvenimo teisėju, ir taip leidžia man su pasitikėjimu žengti pro tamsias mirties duris“, – rašė popiežius emeritas Benediktas XVI laiške Miuncheno arkivyskupijai 2022 m. vasario 8 d.

Dar gruodžio 28 d., trečiadienį, po bendrosios audiencijos katechezės popiežius Pranciškus paprašė melstis už sunkiai sergantį popiežių Benediktą XVI. Šventojo Sosto spaudos salės direktorius Matteo Bruni patvirtino, kad popiežiaus emerito sveikata per pastarąsias valandas pablogėjo.

Ketvirtadienį, gruodžio 29 d., Šventojo Sosto spaudos salės direktorius M. Bruni pranešė, kad popiežius emeritas naktį ramiai pailsėjo, nėra praradęs sąmonės, jo sveikatos būklė tebėra sunki, bet stabili. Popiežius Pranciškus prašė ir toliau malda lydėti popiežių emeritą šiomis sunkiomis valandomis.

Gruodžio 31 d. M. Bruni pranešė, kad popiežius emeritas Benediktas mirė. Skelbiama, kad pontifiko palaikai bus pašarvoti sausio 2 d. Šv. Petro bazilikoje. Laidotuvių Mišios vyks sausio 5 d., ketvirtadienį, 9 val. 30 min. Šv. Petro aikštėje.

Josephas Ratzingeris gimė nedideliame Bavarijos miestelyje Marktlyje prie Ino 1927-ųjų balandžio 16-ąją – Didįjį šeštadienį. Ši biografijos detalė – gimimas tarp Didžiojo penktadienio ir Velykų – jam pačiam buvo reikšminga. „Tam tikra prasme šis suvokimas mane lydėjo tiek kaip teologą, tiek per laiko įvykius, kuriems iš dalies būdingas Didžiojo šeštadienio atspalvis, lydėjo vis labiau įsismelkdamas į mane. Stengiausi jį vis giliau suprasti ir tikrai vertinau kaip kreipimąsi, kaip mano gyvenimo programą“, – viename interviu dalijosi popiežius emeritas.

J. Ratzingeris augo tikinčiųjų šeimoje, turėjo vyresnius seserį ir brolį. Jų vaikystė ir paauglystė prabėgo Traunšteine – mažame vos 30 kilometrų nuo Zalcburgo nutolusiame miestelyje prie Austrijos sienos. J. Ratzingeris nuo pat mažens troško būti kunigu ir tam ruošėsi dar nuo 12 metų, pradėjęs mokytis vadinamojoje mažojoje seminarijoje (jo vyresnysis brolis Georgas taip pat pasirinko kunigystės kelią, nors pasižymėjo ir kaip muzikas – tiek kompozitorius, tiek chorvedys).

Svarbu pažymėti, kad šiuo laikotarpiu Vokietijos lyderis buvo Adolfas Hitleris. Todėl būsimojo popiežiaus mokslai nutrūko – jis turėjo prisijungti prie Hitlerjugendo, jaunimo organizacijos, priklausiusios Vokietijos nacionalsocialistinei darbininkų partijai. Tuo metu jauniems vyrams, Vokietijos piliečiams narystė organizacijoje buvo privaloma.

J. Ratzingerio šeimoje buvo juntamas stiprus priešiškumas A. Hitleriui ir nacizmui. Todėl jis ir pats stengėsi nedalyvauti organizacijos susitikimuose ar kitoje jos veikloje. Tarsi gindamasis nuo režimo J. Ratzingeris rasdavo prieglobstį Romos Katalikų Bažnyčioje – jo žodžiais tariant, „tiesos ir teisumo citadelėje prieš ateizmo ir apgaulės karalystę“, mokėsi Mažojoje seminarijoje.

Būsimajam popiežiui paauglystėje teko iš arti pamatyti karą – 1943–1944 m. (būdamas 16–17 metų amžiaus) jis atliko zenitininko padėjėjo tarnybą, 1944-ųjų rudenį – sukarintą darbo tarnybą, tais pačiais metais prieš pat Kalėdas buvo pašauktas į šaulių rengimo dalinį.

1945-ųjų gegužę dezertyravo ir beveik du mėnesius praleido amerikiečių karo belaisvių stovykloje. „Buvo labai sunku. Mes dvi dienas negavome valgyti. Tik trečią dieną mums davė tokį amerikietišką davinį, ir aš pirmą kartą gyvenime pamačiau kramtomąją gumą“, – po daugelio metų prisiminė pontifikas.

Net ir karo belaisvių stovykloje jis nešvaistė laiko veltui. „Kartais rašydavau rašinius temomis, kurios seniau buvo abitūros egzaminų temos. Mėginau kurti eilėraščius graikų kalba“, – pasakojo Benediktas XVI.

Nuo vaikystės mąslumu pasižymėjęs jaunuolis 1945 m., pasibaigus karui, atnaujino studijas gimtajame mieste įsikūrusioje Šv. Mykolo seminarijoje. Nuo 1946 iki 1951 m. studijavo filosofiją ir teologiją Miuncheno universitete ir Freizingo aukštesniojoje mokykloje. O 1951-ųjų birželio 29 d. kartu su broliu buvo įšventintas į kunigus.

1953 m. Miuncheno universitete apsigynė teologijos daktaro disertaciją „Dievo tauta ir namai Augustino mokyme apie Bažnyčią“. Po keturių metų jis apgynė dar vieną disertaciją „Šv. Bonaventūros teologijos istorija“ ir tapo profesoriumi.

Vėliau J. Ratzingeris dėstė dogmatinę ir fundamentaliąją teologiją Freizingo teologijos ir filosofijos aukštojoje mokykloje, Bonos (1959–1963 m.), Miunsterio (1963–1966 m.), Tiubingeno (1966–1969 m.), Regensburgo universitetuose. Paskutiniais darbo universitete metais jis ėjo Dogmatikos ir dogmų istorijos katedros vadovo pareigas, taip pat buvo universiteto viceprezidentas.

J. Ratzingeris taip pat suvaidino svarbų vaidmenį Vatikano II Susirinkime, kur buvo Kelno kardinolo Josepho Fringso patarėjas ir oficialus susirinkimo teologas bei Tarptautinės popiežiškosios teologų komisijos narys.

1977 m. J. Ratzingeris buvo įšventintas vyskupu. Jam buvo pavesta Miuncheno ir Freizingo arkivyskupija. Savo vyskupišku šūkiu jis pasirinko šūkį „Tiesos bendradarbiai“. „Viena vertus, aš tai suvokiau kaip ryšį tarp mano ankstesnių pareigų ir naujos misijos. <…> viskas sekė tiesa ir jai tarnavo. Kita vertus, šį šūkį pasirinkau todėl, kad šiandienos pasaulyje tiesos tema yra beveik visiškai nepaisoma, ji tarsi per sunki žmogui. Visgi trūkstant tiesos viskas žlunga“, – vėliau savo pasirinkimą komentavo jis.

Tų pačių metų birželio 27 d. J. Ratzingeris buvo paskirtas kardinolu. O 1978-ųjų rugpjūčio 25–26 d. dalyvavo konklavoje – kardinolų kolegijos susirinkime, kurio metu buvo išrinktas naujas popiežius – Jonas Paulius I. Šio popiežiaus J. Ratzingeris buvo paskirtas specialiuoju pasiuntiniu III Mariologijos kongrese, Ekvadore.

Po 33 dienų nuo išrinkimo popiežiumi Jonas Paulius I mirė. Tad 1978-ųjų rugsėjo 16–24 d. J. Ratzingeris dalyvavo dar vienoje konklavoje. Jos metu popiežiumi buvo išrinktas Jonas Paulius II.

Miuncheno ir Freizingo arkivyskupijoje J. Ratzingeris tarnystę atliko ketverius metus – 1981-aisiais popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu, Popiežiškosios Biblijos komisijos ir Tarptautinės teologijos komisijos prezidentu. 1986–1992 m. buvo Popiežiškosios Katekizmo komisijos vadovas.

1991 m. rugsėjį patyrė apopleksiją, vėliau dėl jos nusilpo J. Ratzingerio regėjimas. 1992 m. buvo paskirtas Veleterio ir Segnio suburbinės diecezijos kardinolu vyskupu. 1998 m. – Kardinolų kolegijos dekanu, 2005-aisiais vadovavo popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvių iškilmėms.

2005-ųjų balandžio 19-ąją J. Ratzingeris buvo išrinktas popiežiumi. Konklava truko 26 valandas, prireikė keturių balsavimų. Jis nusprendė pasirinkti Benedikto vardą – susiedamas save tiek su XX a. popiežiumi Benediktu XV, tiek su šv. Benediktu, kontempliatyvaus benediktinų ordino įkūrėju.

Popiežius pasakojo nesitikėjęs būti išrinktas. „Svajojau ramiai rašyti knygas“, – sakė jis interviu, tačiau, nors ir šiek tiek pasvarstė, sutiko prisiimti šv. Petro įpėdinio atsakomybę. „Tikroji valdymo programa – ne vykdyti mano valią, ne įgyvendinti mano idėjas, bet kartu su visa Bažnyčia klausyti Viešpaties žodžio, valios ir leistis Jo vedamam“, – sakė popiežius per iškilmingas popiežiaus intronizacijos Mišias 2005-ųjų balandžio 22-ąją.

Per beveik aštuonerius metus trukusį pontifikatą popiežius Benediktas XVI paskelbė tris enciklikas: Deus Caritas est, Spe Salvi ir Caritas in Veritate (ketvirtoji enciklika Lumen Fidei buvo paskelbta jo įpėdinio), aplankė 22 užsienio šalis, pradėjo Romos kurijos reformą, dalyvavo trejose Pasaulio jaunimo dienose. Būdamas popiežiumi Benediktas XVI parašė trijų dalių veikalą apie Jėzų Kristų, kuris buvo išleistas milijoniniais tiražais ir išverstas į dvidešimt kalbų.

2013-ųjų vasario 11-ąją popiežius Benediktas XVI paskelbė apie atsistatydinimą, kuris įsigaliojo tų pačių metų vasario 28-ąją. Nuo to laiko popiežius emeritas gyveno gan uždarą gyvenimą ir viešumoje pasirodė tik keletą kartų. Popiežius yra parašęs 66 knygas, iš kurių per dešimt išverstos į lietuvių kalbą.