2021 11 05

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka

2021 11 05

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Idėją paversti kūnu. Pokalbis su baletų diptiko „Pragiedrėjusi naktis / Šventasis pavasaris“ kostiumų dailininkėmis J. Jankute ir E. Brazdylyte

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) scenos šviesos sužimba baletų diptikui „Pragiedrėjusi naktis / Šventasis pavasaris“ (choreografai: Krzysztofas Pastoras, Martynas Rimeikis; muzikos vadovas – Ričardas Šumila; premjera – 2021 m. spalio 29 d.).

Į daugiaprasmį šokio meną žvelgiame kostiumų dailininko akimis – JURGITA JANKUTĖ suteikė rūbą „Pragiedrėjusiai nakčiai“, ELVITA BRAZDYLYTĖ – „Šventajam pavasariui“. Pokalbis apie baleto kūną, apvilktą kostiumo estetika. 

Baleto meno pajauta

Pasidalinkite asmeniniu santykiu su baletu, ką Jums reiškia šis menas? Kokie patyrimai – pirmieji, ypatingiausi?

Jurgita Jankutė: Mano pirmasis matytas spektaklis LNOBT, aišku, buvo „Spragtukas“. Nežinau, kokio amžiaus tada buvau, bet muzika, scenovaizdis, šokėjų judesių plastika, kostiumai – visa tai sukuria tikros pasakos įspūdį. Kaip dauguma mergaičių, labai norėjau tapti balerina, bet vaikystėje neturėjau galimybių mokytis šokio – baleto meno. Tikriausiai visos mergaitės nelabai įsivaizduoja, kiek reikia dirbti, kad taptum balerina. Ko gero, jas labiausiai sužavi, masina tas tiulinis sijonas, įspūdingi kostiumai, kuriuos taip norisi apsivilkti.

Taigi po „Spragtuko“ visos mano lėlės ir aš pati buvome balerinos. Iš mamos užuolaidų siuvausi sijonus. Jeigu kas man tada būtų pasakęs, kad vieną dieną tapsiu baleto kostiumų kūrėja, nė už ką nebūčiau patikėjusi. Kaip? Kokiu būdu tai galėtų įvykti? Betgi svajonė gimė, neįvardyta, apie ją nekalbėjau, bet turėjau pasąmonėje kaip troškimą, susiformavusį vaikystėje, kuris taip žingsnelis po žingsnelio mane vedė tikslo link – pažinti, išbandyti, patirti tą viziją.

Pirmasis didelės apimties spektaklis LNOBT buvo Martyno Rimeikio baletas „Procesas“. Iki tol, nuo studijų laikų, kūriau su įvairiomis trupėmis, pradedančiaisiais choreografais, statant tango spektaklius, taip pat dramos spektaklius. Nesitikėjau tokio spektaklio kaip „Procesas“. Kai Martynas pasakė, kad kostiumus eskizuoja keli kostiumų dailininkai, aš labai skubėjau, norėjau pateikti pirmoji savo pasiūlymą. Turbūt ir buvau pirma. Martynas veikiausiai norėjo greičiau pradėti, tad pasikvietė mane. Labai apsidžiaugiau.

„Procesas“ man atidarė duris. Patirtis šiame spektaklyje – visiškai kitokia nei iki tol kituose darbuose. Puiki kūrybinė komanda, viskas vyko labai sklandžiai, dirbome suprasdami vienas kitą iš pusės žodžio. Žinoma, mus vienijo „Proceso“ idėjinis, dramaturginis pagrindas – Franzas Kafka.

Po „Proceso“ tyliai, kantriai laukiau, tikėdamasi, kad gal dar bus galimybė dirbti baleto spektaklyje operos ir baleto teatre. Be galo apsidžiaugiau, kai mane pakvietė dirbti su choreografu Krzysztofu Pastoru „Pragiedrėjusioje naktyje“.

Elvita Brazdylytė: Mano santykis su baletu labai glaudus. Gimiau šeimoje, kurioje baletas užėmė labai svarbią vietą – mano tėtis – baletmeisteris Vytautas Brazdylis, tad nuo pat mažumės mane supo teatrinė, baletinė aplinka – viskas: ir knygos, ir vaizdo įrašai namuose, pokalbiai… Tėtis dešimtmetį vadovavo LNOBT (tuometinio LSSR operos ir baleto teatro) baleto trupei, taigi vaikystėje labai daug laiko praleisdavau teatre, žiūrėdama baletus, tyrinėdama kulisus, įvairias teatro erdves. Tai paliko gilių žymių pasąmonėje, suformavo ir lėmė domėjimąsi baletu, kasmet stiprėjantį ir mane lydintį iki šiol. Būtent baletas mane atvedė į teatrą, jo įkvėpta pamilau teatro meną apskritai – tiek šiuolaikinį šokį, tiek klasikinį, tiek dramą, tiek operą. Baletas man atvėrė visą platųjį teatro pasaulį. 

Labai žavėjausi artistais, scenos dekoracijomis. Man labai patikdavo tas gilus vaizdas, sferiškas reginys. Nuo pat mažens buvo įdomu, iš ko, kaip sukurti kostiumai. Atmintyje įstrigęs tėčio man atneštas tutu sijonėlis, dengtas itin plono šilko audinio – „excelsior“. Tokie pirmieji prisilietimai, subtilių niuansų pajauta leido pažinti šį trapų, grakštų meną, tą nenusakomą jo lengvumą, reikalaujantį begalinių titaniškų pastangų.

Pirmoji kūrybinė patirtis – Dovilės Petkūnaitės šiuolaikinio šokio spektaklyje „Purpuriniai drakonai“. Šoko dvi poros, joms siuvau kostiumus. Jau tada supratau, kad reikia itin atsižvelgti į šokėjų fizinį judėjimą. Suknelėms pasirinkau šilką, kurį apskritai labai mėgstu. Šokiui šilkas puikiai tinka, tik reikia parinkti tinkamą kostiumo modelį. Puikiai pamenu šį spektaklį.

Kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė. Martyno Aleksos nuotrauka
Kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė. Martyno Aleksos nuotrauka

Muzika – dailininko klausa

Gerbiama Jurgita, Jūs sukūrėte kostiumus Krzysztofo Pastoro „Pragiedrėjusiai nakčiai“, kurios muzika – Arnoldo Schoenbergo opusas. Kaip ši muzika kalba Jums?

J. Jankutė: Susipažinau su muzika, jos atsiradimo fabula; perskaičiau Richardo Dehmelio eilėraštį, labai džiaugiuosi, kad galiu skaityti originalo kalba – vokiečių kalba, taip kūrinys patiriamas labai artimai, kiekvienas žodis, akcentas, savitas kalbos skambesys. Dar studijų laikotarpiu buvau viena iš scenografių, kostiumų dailininkių, skaičiusių vokiškai, versdavau straipsnius. Taigi labai džiaugiuosi, kad vis dėlto – Schoenbergas, būtent ta terpė, kurią labai mėgtu dėl kalbos.

Klausydama Schoenbergo muzikos, kaip dailininkė regiu labai daug potėpių, linijų, sodrių spalvinių dėmių, sluoksnių, iškyla abstrakčios vizijos. Šis kūrinys – „Pragiedrėjusi naktis“ – parašytas prerafaelitų raiškos laikotarpiu, jų kūrybos filosofijos, paveikslų akivaizdoje. Man tai labai artima. Art nouveau stilius, šis braižas, jo plastika, tiesiog plaukianti dinamika – žavi. Emocionali muzika, jos dramatiškumas ir romantika mane įkvepia, to ieškau įvairiuose meno kūriniuose: grožinėje literatūroje, kine.

Gerbiama Elvita, Jūs sukūrėte kostiumus Igorio Stravinskio baletui „Šventasis pavasaris“. Apie ką jo muzika byloja Jums?

E. Brazdylytė: Kai pasirodė šis kūrinys – daugiau nei prieš šimtą metų, – jis buvo tikrų tikriausias sprogimas, šokiravęs visuomenę savo ekspresija. Jis išsiskyrė iš visų to meto kūrinių. Stravinskis buvo novatorius, matęs, kur, ko link eina žmonija. Kompozitorius jautė gyvenimo ritmo, pačios būties vis didėjantį tempą, visa ko greitėjimą. Būtent tai Stravinskis įprasmino „Šventojo pavasario“ muzikoje.

Kūrinį tikrai drąsiai galima pritaikyti šių dienų gyvenimui, visuomenei – juk mes taip pat judame kasdien greičiau – į priekį, tolyn, vos ne savęs sunaikinimo – žmonijos sunaikinimo – link. Prieš šimtą metų Stravinskio perteikta ekspresija, įgavusi pagreitį, lėkte lekia ir dabar.

JURGITA JANKUTĖ: Labiausiai plazdančiam, skaidriam efektui sukurti tinka šilkas. Šio audinio rūšių yra be galo daug, aš pasirinkau šifoną – labai lengvą, perregimą, orišką, reaguojantį į menkiausią judesį, tiesiog gaudantį oro virpesius. Šifonas gražiai krinta, rodos, netgi pakimba ore, o skaidrumas sukuria įspūdį, kad audinys – lyg kvepalų dvelksmas.

Kaip baletas įgauna rūbą

Jurgita, papasakokite apie savo Pastoro „Pragiedrėjusios nakties“ įspūdį.

J. Jankutė: Visada, pradėdama naują projektą, atlieku namų darbus – gilinuosi į autoriaus biografiją, jo gyventą epochą. Kaip dailininkei man labai svarbi vizuali kalba – menininkų, dailininkų darbai, jų kūryba, taip pažįstu meto atmosferą, tuo laiku aplinkoje tvyrojusias idėjas. Mano suvokimu, yra tam tikras vienijantis ryšys, kuris pasireiškia idėjine koncentracija ir jų sklaida muzikoje, dailėje, literatūroje, filosofijoje. Taigi aš perfiltruoju, nuskenuoju epochos veidą, kad suprasčiau, kur persikeliu, kur turiu būti. 

„Pragiedrėjusios nakties“ vizijos išsiaudė iš ūkų, pavėsingų, baugių paunksnių, iš gamtos – dramatiškos: ir šviesos, ir tamsos. Tuo laikotarpiu buvo labai svarbus gamtos ir žmogaus santykis – gamtojauta. Peizažai iš karto kelia klausimus – kokia choreografija? Kokie judesiai? Gamta – tai fonas, o žmogaus jausmai perteikiami tam tikra choreografija scenoje.

Visą laiką bendravome su choreografu Krzysztofu Pastoru. Jo išsakyta idėja ir mano pačios vizijos buvo labai artimos, kad žmogus yra svarbiausias, jo jausmai – aistra, skausmas, neviltis tarytum užpildo erdvę, ją išpildo. Buvau mačiusi keletą Pastoro spektaklių, jie man labai patiko, regėjau artimą estetiką. Kuriant spektaklius suvienija muzika ir dramaturgija, tiesiog įkvepi ir pajauti, kas tai yra, kokia toji idėjinė vizija.

Dirbdama visų pirma stengiuosi pajausti, suprasti choreografo matymą, jo sumanymą, o tada imu ieškoti išraiškos savo srityje – koks tai kostiumas, kaip jis glunda, kaip skleidžiasi. Vizijų išsakymas suartina ir scenografą, ir choreografą, ir kostiumų dailininką. 

„Pragiedrėjusi naktis“ regėta prerafaelitų dailės kontekste, šie menininkai dažniausiai vaizdavo moteris, vilkinčias skaidrius, perregimus kostiumus su draperijomis, jie gali būti šlapi nuo lietaus ar prisigėrę rasos, tad kūnas persišviečia. Todėl baleto šokėjų kostiumams, ypač merginų suknelėms, norėjosi plazdančio, perregimo audinio; vaikinų drabužiai – minkšto audinio. Choreografas labai pritarė mano pasiūlymui.

Choreogr. Krzysztofo Pastoro baleto „Pragiedrėjusi naktis“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Krzysztofo Pastoro baleto „Pragiedrėjusi naktis“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka

Detaliau papasakokite apie kūrybos procesą.

J. Jankutė: Nuo idėjos sukūrimo iki įgyvendinimo vienas svarbiausių momentų – surasti tinkamus audinius. Keliaujama iš parduotuvės į parduotuvę, kedenamas vienas audinys, kitas audinys… Labai dažnai idėjinio ir materialaus pasaulių susidūrimas yra gan dramatiškas: įkvepiantis, jeigu randi – labai džiaugiesi; nuviliantis, jeigu nerandi – liūdna. Naktimis vis galvoji: ar tikrai audinys bus toks, kokio tikiesi? Ar tikrai jis sukurs norimą efektą? 

Baleto trupė – didelis kolektyvas, todėl dažnai susiduriama su tuo, kad rasto audinio yra nedaug, ir, deja, jo neužtenka visiems kostiumams. Labai džiaugiuosi, kad kurdami „Pragiedrėjusią naktį“ turėjome galimybę užsakyti audinių Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, firmose, kurios gamina medžiagas specialiai baletui. Platus asortimentas, spalvinės gamos įvairovė. Kai kuriuos audinius pasirinkome dažyti, o tai – atskira istorija. 

Labiausiai plazdančiam, skaidriam efektui sukurti tinka šilkas. Šio audinio rūšių yra be galo daug, aš pasirinkau šifoną – labai lengvą, perregimą, orišką, reaguojantį į menkiausią judesį, tiesiog gaudantį oro virpesius. Šifonas gražiai krinta, rodos, netgi pakimba ore, o skaidrumas sukuria įspūdį, kad audinys – lyg kvepalų dvelksmas. Ypatinga medžiaga – krepdešinas. Terminas crepe de Chine iš prancūzų kalbos išvertus reiškia „krepas iš Kinijos“. Tai sunkesnis, matinio paviršiaus šilkas. Jis neskaidrus, labai minkštai besidrapiruojantis ir puikiai tinkantis vyrų kostiumams. Be galo malonu dirbti su tokiais šilkais. „Pragiedrėjusioje naktyje“ taip pat naudoju satiną, turintį prabangaus spindesio, žvilgesio.

Visus šilko audinius pirkome užsienyje. Nuostabiausia šilko savybė man yra ta, kad jį galima nudažyti bet kokia norima spalva. Vadinasi, tai, kas yra vizijose, galima išpildyti tikrovėje. Šilką galima marginti, sukuriant norimą raštą, galima ant jo piešti, lieti akvarelę. Būtent šią techniką ir pasitelkiau. Specialiais dažais kūriau perėjimus iš vieno atspalvio į kitą – iš tamsaus į šviesesnį. Man buvo labai svarbu, kad siuvant kostiumus ties siūle nebūtų spalvinio susidūrimo, siekiau švelnaus, tiesiog vienalyčio vizualinio įspūdžio.

Taigi pavasarį, karantino metu, LNOBT kartu su teatro kostiumų dailininko asistente Ugne Tumuliūnaite ir dekoracijų tapytojomis tapėme didelius šilko audinius. Iki tol esu bandžiusi tapyti ant šilko, bet masteliai buvo daug mažesni. Galima sakyti, eksperimentavau. Iš tiesų netgi bijojau prisiliesti. Žinoma, labai daug aiškinausi, ieškojau informacijos, domėjausi, kaip japonai tapo kimono, atradau daugybę būdų.

Tuo metu visiškai panirau į šilko pasaulį. Labai džiaugiuosi, kad išbandžiau šią techniką. Man asmeniškai, kaip kostiumų dailininkei, tai buvo didelis iššūkis ir nuostabi galimybė. Tiesiog nenusakoma, kai matai, kad pavyko pasiekti norimą rezultatą, matai, kaip pildosi tavo vizija. Turbūt man, kaip menininkei, tai buvo didžiausia turėta asmeninė ambicija, kurią pati susikūriau, išsikėliau ir išpildžiau. Be galo daug įdomių dalykų atradau, išbandžiau tai, ko niekada iki tol nebuvau dariusi. Įstabi patirtis. 

Daug choreografų yra interpretavę Stravinskio „Šventąjį pavasarį“. Gerbiama Elvita, galbūt turite jums artimiausią versiją, gal ji yra būtent Martyno Rimeikio?

E. Brazdylytė: Atsimenu operos ir baleto teatro pastatymą, kuriam scenografiją sukūrė Adomas Jacovskis, – tas milžiniškas rankas scenoje…

Martyno interpretacija yra visiškai kitokia – savitai unikali. Stravinskis yra pasakęs, kad muzikos veikale ne jausminiai pradai, bet ritmas ir judesys yra pagrindinė sudėtinė dalis. Man atrodo, kad šį sakinį galima pritaikyti Martyno choreografijai, nes jam labai svarbu ritmas ir, žinoma, judesys. Šis Stravinskio teiginys, manau, perteikia Martyno sukurtos choreografijos esmę, jo interpretacija yra labai stipriai fiziška. 

ELVITA BRAZDYLYTĖ: Į kiekvieną kostiumą žiūriu preciziškai, kad ir iš arti pažvelgus būtų matomas puikiai atliktas darbas. Baletas „Šventasis pavasaris“ yra minimalistinis, geometrinis, dėl to labai svarbu tinkamos proporcijos ir švarus atlikimas. Tokie esminiai niuansai.

Pasidalinkite kostiumų kūrybos baletui specifika.

J. Jankutė: Baleto kostiumai yra išskirtiniai ir ypatingi, jie skiriasi nuo dramos spektaklio ar operos visų pirma tuo, kad ypač svarbus audinio elastingumas. Kostiumai turi nevaržyti judesių, temptis į visas puses. Jeigu audinyje nėra elastano, jis mums netinka. Esu labai dėkinga LNOBT siuvyklos profesionalėms, jos itin kruopščiai dirbo ir labai padėjo sprendžiant techninius klausimus.

Šokyje kostiumo elastingumas ir stabilumas yra lemiantys veiksniai: kad nenukristų, kad neatsisegtų, kad neatsirištų, kad nenuslystų, kad niekas nesideformuotų, nenusisuktų, kad, pakėlus rankas ir jas nuleidus, kostiumas vėl būtų toks pats. Kuriant dažnai atrodo, kaip gera būtų turėti burtų lazdelę, bet yra tiktai žmonių rankos, kurios ir sukuria stebuklus.

E. Brazdylytė: Pirmiausia susipažįstama su medžiaga, tada kūrybinė komanda pasidalina pirminėmis idėjomis, aptariama bendra vizija. Žinoma, koncentruojamasi į choreografą, jo matymą, norą, kuriam scenografas, kostiumų dailininkas siūlo savų variacijų. Labai svarbu pradžioje išsakyti savus lūkesčius, išsikalbėti, kad būtų siekiama bendro tikslo, nes mes juk visi kartu kuriame vieną bendrą darbą, todėl turime funkcionuoti kaip darnus organizmas, kad pasiektume tą idealiausią, mus visus tenkinantį rezultatą.

Siekdama perteikti choreografo idėją, savo priemonėmis, sugalvotais modeliais, parinktais audiniais aš turiu ją apvilkti. Kaip minėjau, mano tikslas, kad bendra kūrybinė idėja – visas kūrinys – būtų įgyvendinta tobulai. Neišskirčiau, kad „aš noriu pasakyti“, noriu kartu su visa kūrybine komanda – mes (!) norime pasakyti šiuo kūriniu tai, kaip jį jaučiame, būtent taip ir norime ištransliuoti žiūrovui.

Balete rėmai tikrai yra griežtesni negu kitų žanrų spektakliuose. Specifiką lemia šokėjų judesių laisvės svarba. Todėl reikia parinkti modelius, kurie šokėjo nevaržytų, kad jis galėtų be jokių problemų įgyvendinti choreografiją. Rūbas turi būti kaip antra oda. Šokėjas neturėtų apskritai jausti kostiumo. Jis turi gyventi scenoje, pamiršdamas visa kita. Todėl svarbiausia atrinkti tinkamus audinius ir reikiamai sumodeliuoti kostiumus.

„Šventajame pavasaryje“ naudojami šiuolaikinių technologijų audiniai, pasižymintys puikiomis savybėmis. Iš tiesų visiems kostiumams pasirinktas vienas audinys, tik skirtingų atspalvių. Džiaugiuosi puikios sudėties medžiaga, puikiai krintančia, turinčia tamprumo ir nesiglamžančia. 

Choreogr. Krzysztofo Pastoro baleto „Pragiedrėjusi naktis“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Krzysztofo Pastoro baleto „Pragiedrėjusi naktis“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Krzysztofo Pastoro baleto „Pragiedrėjusi naktis“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Krzysztofo Pastoro baleto „Pragiedrėjusi naktis“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Krzysztofo Pastoro baleto „Pragiedrėjusi naktis“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Krzysztofo Pastoro baleto „Pragiedrėjusi naktis“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Krzysztofo Pastoro baleto „Pragiedrėjusi naktis“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Krzysztofo Pastoro baleto „Pragiedrėjusi naktis“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Krzysztofo Pastoro baleto „Pragiedrėjusi naktis“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Krzysztofo Pastoro baleto „Pragiedrėjusi naktis“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka

Įvairovė ir savitumas

Kiekvienas kūrėjas daugiau ar mažiau turi autorinį braižą. „Pragiedrėjusi naktis / Šventasis pavasaris“ – koks kiekvienos Jūsų apipavidalintas baletas Jums kaip kūrėjoms? 

J. Jankutė: Labai sudėtinga save vertinti, žvelgti į darbus iš šono ir atsakyti. Esu Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, vedu Vakarų Europos kostiumo istorijos, scenografijos pagrindų ir sceninio kostiumo paskaitas, taip pat dėstau Rytų kostiumo kursą, matyt, todėl labai stengiuosi panirti į istorinį laikotarpį, man be galo patinka persikelti į istorinę epochą; siekiu įsiklausyti į kūrinio dramaturgiją ar scenarijų, taip pat kūrinio sukūrimo laiką, autoriaus gyvenamąją vietą, jo biografijos momentus.

Jaučiuosi tarytum savo vaizduotėje persikeldama į tą kitą pasaulį, bandau atpažinti jo ženklus dabartyje, atsekti paraleles, jungtis ir ypač pastebėti autorių gyvenimo pėdsakus jų kūriniuose. Mano kaip dailininkės troškimas – kuo labiau priartėti prie epochos, autoriaus unikalumo, tai pažinti, suprasti ir perteikti – atspindėti sukuriamais kostiumais.

E. Brazdylytė: Sudėtinga kalbėti apie save – koks mano stilius? Visi spektakliai yra skirtingi, todėl ir stilistika – kas kartą kitokia, priklausomai nuo to, ko reikia konkretaus žanro spektakliui.

Man svarbu, kad darbas būtų puikiai atliktas, nuo idėjos, eskizo iki realizacijos būtų įgyvendinta taip, kaip buvo sumanyta, kad nebūtų jokių išlygų – tai neįmanoma, to nepadarysime. Noriu maksimaliai geriausio rezultato. Į kiekvieną kostiumą žiūriu preciziškai, kad ir iš arti pažvelgus būtų matomas puikiai atliktas darbas. Baletas „Šventasis pavasaris“ yra minimalistinis, geometrinis, dėl to labai svarbu tinkamos proporcijos ir švarus atlikimas. Tokie esminiai niuansai. 

Patirti

Ko laukti, tikėtis ar, priešingai, nelaukti ir nesitikėti publikai, ateisiančiai į baletų diptiko premjeras?

J. Jankutė: Labai norėčiau, kad publika džiaugtųsi ir patirtų spinduliavimą energijos, kurią mes, visa diptiko kūrėjų komanda, išspinduliavome – emocijas, jausmus; kad jie persikeltų į tą epochą – kiekvienas individualiai, bet kartu ir matydami veidrodinį atspindį, sukurtą mūsų, išgyvenusių muzikos, dailės, literatūros, istorijos draminių, filosofinių idėjų visetą. Taip pat labai norėčiau, kad žiūrovai nepamatytų kūrėjų pastangų, kad jiems šis baletų diptikas būtų kaip šilko plazdėjimas oro gūsyje, menantis epochą.

E. Brazdylytė: Mano manymu, geriausia eiti be išankstinių nuostatų, aliuzijų ar lūkesčių. Man pačiai nepatinka, kai išduodama per daug – būna neįdomu; noriu ateiti ir nieko nežinoti. Žinau kūrinį, apie ką jis yra, o kaip, kokią interpretaciją pristatys kūrėjai, man įdomu atėjus, atsisėdus salėje patirti, būti įtrauktai į baletą. To ir linkiu ateinantiems žiūrovams – ateiti ir mėgautis – būti įtrauktiems.

Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Šventasis pavasaris“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka

Idėja

Kai pragiedrės naktis ir ištiks šventasis pavasaris – kas bus tada? Jūsų linkėjimas diptiko kūrybinei komandai.

J. Jankutė: Kai pragiedrės naktis ir ištiks šventasis pavasaris, tiesą pasakius, nežinau, kas bus. Po spektaklių visada būna džiaugsmo pliūpsnis, bet ir tam tikro nuovargio, nes kūrybinis procesas reikalauja daug mentalinių jėgų.

Diptiko kūrybinei komandai ir baleto atlikėjams linkiu gyvenimo tempo ir ritmo, leidžiančio mėgautis kiekviena repeticija ir premjera. Norėtųsi nelėkti išprotėjusiu greičiu, taip pat nebesinori staigiai sustoti.

Dėstydama akademijoje ruošiuosi paskaitoms, nuolat gilinuosi į istorines epochas, kaskart ieškau jas perteikiančių, atliepiančių knygų, filmų. Man patinka gyventi savo įprastu ritmu, o kai atsiranda naujas didelis projektas, tai būna tikriausia dovana – kelionė iš kasdienybės būties įvairovėn. Kai neplanuoji ir nesitiki, tai, kas ateityje laukia, būna tiesiog dovana. Galiu ilgai, tyliai ir kantriai laukti, tuo metu sukaupiu jėgų, ima rastis vizijos, gimsta troškimas, noras, ir vieną dieną tai išsipildo.

E. Brazdylytė: Pats sudėtingiausias klausimas. (Juokiasi.) Kai pragiedrės naktis ir ištiks šventasis pavasaris, tada, man atrodo, bus didelis palengvėjimas ir euforija, kad paleidai kūrinį į gyvenimą, kad tai jau tampa, jau yra istorija. Man atrodo, idėją paversti kūnu yra esmė. Tu paleidi, ir spektaklis jau gyvena savo gyvenimą. Todėl visai kūrybinei baletų diptiko komandai linkiu ir toliau sėkmingai plėtoti kūrybines mintis, idėjas, ir niekada gyvenime nepaliauti domėtis, mokytis, ieškoti ir kurti.

Baleto „Šventasis pavasaris“ kostiumų eskizai. Elvitos Brazdylytės asmeninio archyvo iliustracija
Baleto „Pragiedrėjusi naktis“ kostiumo eskizas. Jurgitos Jankutės asmeninio archyvo iliustracija
Baleto „Pragiedrėjusi naktis“ kostiumo eskizas. Jurgitos Jankutės asmeninio archyvo iliustracija
Baleto „Pragiedrėjusi naktis“ kostiumo eskizas. Jurgitos Jankutės asmeninio archyvo iliustracija
Baleto „Pragiedrėjusi naktis“ kostiumo eskizas. Jurgitos Jankutės asmeninio archyvo iliustracija
Baleto „Pragiedrėjusi naktis“ kostiumo eskizas. Jurgitos Jankutės asmeninio archyvo iliustracija