Įdomieji Bažnyčios dokumentai (I). Nesusipratimai dėl Krikšto

Tad šiuo trumpų straipsnių ciklu kviečiu susipažinti su nekasdieniškais, keistesniais ar kurioziškais momentais iš svarbių susirinkimų nutarimų, popiežių laiškų ir kitų oficialių Bažnyčios dokumentų.

Pirmojoje dalyje – trys ištraukos apie Krikšto sakramentą.

Ne, tai netinka kūdikiams krikštyti

Pasakojimai, kad istorijoje žmonės kartais gerdavo daugiau alaus nei vandens – ne iš piršto laužti. XIII amžiaus norvegai buvo vieni tokių. Galbūt įsivaizduojame, kad tai turėjo būti gan linksma, tačiau istoriniai šaltiniai liudija ką kita: alus neišsprendė daugelio praktinių problemų.

Tą galime suprasti iš popiežiaus Grigaliaus IX laiško, kurį jis 1241 m. išsiuntė Nidaroso (dabartinio Trondheimo Norvegijos centre) arkivyskupui Sigurdui. Tarp įvairių temų tame laiške buvo aptartas ir Krikšto sakramento klausimas. Kai pirmąkart visai netikėtai perskaičiau šią ištrauką, iš pradžių negalėjau patikėti:

„Kadangi, kaip sužinojome iš jūsų pranešimo, kartais dėl vandens stygiaus nutinka, kad jūsų kraštuose kūdikiai krikštijami alumi, susirinkusiųjų žodžiais atsakome: kadangi pagal evangelinį mokymą būtina „atgimti iš vandens ir Šventosios Dvasios“ (Jn 3, 5), tie, kurie buvo pakrikštyti alumi, neturi būti laikomi teisėtai pakrikštytaisiais.“

Turbūt nujaučiate, kad ši taisyklė galioja ir iki šių dienų. Krikštui būtinas švarus vanduo, joks alus netinka – net ir nealkoholinis.

Gal galima pagudrauti?

Vyksta Krikšto apeigos.

– Kokį vardą išrinkote šiam kūdikiui?

– [tėvai pasako vardą]

– Ko jam prašote iš Dievo Bažnyčios?

– Sveikatos, laimės…

– Gražu, bet šiaip tai reikia atsakyti „Krikšto sakramento“…

Šią tikrą istoriją išgirdau iš vieno kunigo, kuris liūdnai šypsodamasis pasakojo apie keistą kai kurių tėvų supratimą, kas yra Krikštas.

Pagal krikščioniškąjį mokymą, tai yra pagrindinis sakramentas, krikščioniškojo gyvenimo pradžia ir pagrindas, atveriantis žmogų santykiui su Dievu ir išlaisvinantis iš gimtosios nuodėmės. Priėmęs Krikštą naujasis krikščionis taip pat tampa Bažnyčios nariu.

Tai visiškai nereiškia, kad, priėmęs Krikštą, žmogus automatiškai niekada nenusidės, nesirgs, bus sėkmingas verslininkas, turės gražią šeimą ir savo tėvams padovanos daug anūkų. Šis sakramentas nėra maginis veiksmas, užprogramuojantis beribei laimei. Santykis su Jėzumi, Jo teikiama palaima (sunkiai suprantama nekrikščionims) gali būti patiriama tiek džiaugsme, tiek ir sunkiose akimirkose. O ir pats Kristus, tiesą sakant, nežadėjo, kad jo pasekėjų būtinai lauks patogus gyvenimas: „Palaiminti jūs, kai žmonės jūsų nekęs, kai jus atskirs, šmeiš ir atmes jūsų vardą kaip blogą dėl Žmogaus Sūnaus“ (Lk 6, 22).

Maginis Krikšto supratimas – problema nuo senų laikų. Štai popiežius Benediktas XIV 1747 m. vasario 28-ąją išleido bulę „Postremo mense“, kuria vysto keletą Katalikų Bažnyčios mokymo aspektų dėl žydų vaikų krikštijimo. Čia mums svarbesnis popiežiaus „lyrinis nukrypimas“, kai jis užsimena apie klaidingą senovės supertėvų požiūrį į Krikštą ir… kunigų bandymus tokius tėvelius apmauti:

„Kai kurie netikintieji, įsivaizduodami, kad Krikšto malone jų vaikai bus išlaisvinti nuo ligų ir demonų persekiojimo, patenka į tokią beprotybę, kad grasino mirtimi ir katalikų kunigams… Tačiau, prieštaraudama tokiam įsitikinimui, Šventosios Tarnybos kongregacija, vadovaujant popiežiui, 1625 m. rugsėjo 5 d., tai nuneigė:

‚Šventoji visuotinės inkvizicijos kongregacija, sukviesta Jo Šventenybės akivaizdoje, perskaitė Baro [dab. Juodkalnija – red.] arkivyskupo laiškus, kuriuose jis prašė išspręsti žemiau parašytą abejonę: ar, kai turkai kunigus verčia krikštyti vaikus ne tam, kad jie taptų krikščionimis, o dėl jų kūno sveikatos – kad jie būtų išlaisvinti nuo infekcijų, epilepsijos, kerų pavojaus ir vilkų – ar tokiu atveju jie [kunigai] galėtų apsimesti juos krikštijantys, naudodamiesi Krikštui reikalinga medžiaga, bet ne pagal nustatytą [apeigų] formulę? Jis [popiežius] atsakė neigiamai, nes Krikštas yra durys į sakramentus ir tikėjimo išpažinimas, ir to jokiu būdu negalima imituoti‘.“

Šalutinis faktas: kiek tikrinau, tai yra vienintelis Bažnyčios dokumentas, kuriame paminėti vilkai [jau publikavęs šį tekstą, sužinojau, kad tais laikais gydytojai vilkais vadino vėžio ligą – dažniausiai atsirasdavusią kojose, tačiau atsirasdavusią ir bet kur kitur kūne. Nenuspėjamas vėžys žmonėms priminė žiaurių, alkaną ir klastingą vilką. Šis terminas bėgant metams vis dėlto neįsitvirtino nei medicinoje, nei kultūroje].

Krikštas visada toks pat

Dar vienas klaidingas įsitikinimas – kad vaiką geriau krikštyti pas kokį nors „geresnį“, „šventesnį“ ar tiesiog labiau visuomenėje žinomą kunigą. Tada Krikštas esą bus „tikresnis“, „stipresnis“ ir pan.

Žinoma, yra gerai, kai Bažnyčioje tarnauja pasišventę ir mylintys kunigai. Ir yra svarbu, kaip dvasininkai elgiasi. Tačiau Krikštas (kaip ir kiti sakramentai) nėra žmogaus kūrinys – tikime, kad sakramentus mums teikia ir dovanoja pats Kristus; kunigai ir nuolatiniai diakonai (o santuokos atveju – sutuoktiniai vienas kitam) tėra šių malonių „tarpininkai“. Kitaip sakant, Krikštas bus vienodai „stiprus“ tiek iš kunigo Doveikos, tiek ir iš menkai pažįstamo, iš pirmo žvilgsnio nemalonaus Jūsų parapijos klebono. Netgi atvirkščiai – sakramentai mumyse tiek veikia ir skleidžiasi, kiek tą daryti „leidžiame“ mes patys. Net ir paties švenčiausio dvasininko gautas Krikštas nebus gyvybingas, jeigu šios malonės neugdys tėvai, krikšto tėvai, o vėliau – ir pats pakrikštytasis.

Kita vertus, kartais net ir labai doras visuomenės akyse kunigas gali būti prisidirbęs iki ausų – tik mes apie tai nežinome. Tad kaip „neapsigauti“? Ogi niekaip – būkite ramūs, Krikštas įvyko.

Apie tai dar V amžiuje savo laiške „Exordium Pontificatus mei“ rašė popiežius Anastazijus II:

„Pagal švenčiausią Katalikų Bažnyčios paprotį, tegu jūsų širdis ramybėje pripažįsta, kad jokia žala neperduodama nė vienam iš tų, kuriuos pakrikštijo atskalūnas vyskupas Akacijus; taip pat ir jokiam kitam asmeniui. kuriuos jis pagal kanonus įšventino į kunigus – kad sakramento malonė neatrodytų mažiau galinga, kai ją suteikia neteisingas [asmuo].

Nes jei regimos saulės spinduliai nėra sutepti dėl sąlyčio su bet kokia tarša, kai jie pasiekia bjauriausias vietas, tuo labiau galia To, kuris sukūrė šią regimą [saulę] nėra sukaustyta nė vieno tarno nevertumo.

Todėl šis asmuo tik sužeidė save, nedorai teikdamas gėrį. Nes nesunaikinamasis sakramentas, kuris buvo suteiktas per jį, išlaikė tobulą savo galią kitiems.“

Šitai tobulai galiai Katalikų Bažnyčia ir šiomis dienomis teikia ypatingą reikšmę – pavyzdžiui, Krikštą laiko galiojančiu, net jei žmogus jį priėmė kitos konfesijos (ortodoksų ar evangelikų) Bažnyčioje. Svarbu tik, kad būtų krikštijama vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, t. y. bendruomenėje, kuri išpažįsta krikščionių skelbiamą trejybinį Dievą.

Bažnyčios dokumentų šaltinis: patristica.net/denzinger