2022 01 14

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Įdomieji Bažnyčios dokumentai (II). Kokių erezijų reikia prikalbėti, kad būtum atskirtas?

Apaštalai, įkvėpti Šventosios Dvasios, rašo Apaštalų tikėjimo išpažinimą. XIII a. miniatiūros fragmentas Wikipedia org. nuotrauka

I ciklo dalį skaitykite čia.

Bažnyčios istorija nemaža dalimi yra įvairių erezijų (ir kovos su jomis) istorija – ypač ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, kai šalia iš Šventojo Rašto ir Tradicijos gauto tikėjimo kūrėsi įvairūs nauji, prieštaraujantys krikščionybei mokymai. Bažnyčios atstovai ne kartą vyko į susirinkimus, kuriuose tuos eretinius mokymus ir jų pasekėjus viešai pasmerkdavo. Šitaip atsirado šiems laikams egzotiška formulė: „Tebūnie atskirtas!“

Iš senovės graikų kalbos kilęs žodis „anatema“ (bažnytinėje graikų kalboje anathema reiškia „prakeiktą dalyką“, o klasikinėje graikų kalboje anathēma yra „pašvęstas dalykas“) paminėtas daugiau nei 300 kartų. Taip pat surašytos ir „sąlygos“, ką sakyti ir kuo tikėti, kad gautum anatemą – t. y. nebegalėtum būti Bažnyčios nariu.

Nuo Vatikano II susirinkimo „anatema“ Katalikų Bažnyčioje niekur nebevartojama – pristatant Mokymą bandoma eiti pozityvesniu keliu, kartais girdime žodį „ekskomunika“, kas irgi reiškia atskyrimą nuo bendruomenės. Tema sudėtinga, tačiau, net ir pakeitus žodyną, Bažnyčios mintis išlieka ta pati: norėdamas būti kataliku, priimti sakramentus, gyventi krikščioniškai, negali laikytis tiesų, kurios prieštarauja Raštui ir Tradicijai.

Pažvelkime į keletą įdomesnių momentų iš Bažnyčios istorijos ir… erezijų.

Konstantinopolio I susirinkimas. IX a. rankraščio iliustracijos fragmentas. Wikipedia.org nuotrauka

Tikėjimo išpažinimas 3.0: ne toks griežtas variantas

Jeigu susidūrėte su nepažįstama religine bendruomene, kuri teigia, kad seka Kristumi, pristato save kaip tikruosius krikščionis ir pan., yra lengvas būdas tai patikrinti. Skaitykite jiems Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą ir klauskite, ar tie žmonės sutinka su viskuo, kas jame surašyta. Jeigu jų mokymas su kažkuo nesutinka – atsiprašau, bet jūs nelabai galite vadintis tikrais krikščionimis.

Daugeliui Jūsų gerai pažįstamas išpažinimas („Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą…“) 381 m. paskelbtas Konstantinopolio I susirinkime, kuris buvo sušauktas vėl kilus arijonizmo – erezijos, teigiančios, kad Jėzus yra ne Dievas, o tik kūrinys – grėsmei. Susirinkimo tėvai patvirtino Jėzaus šimtaprocentinį dieviškumą ir šimtaprocentinį žmogiškumą, taip pat – Švenčiausiosios Trejybės (Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios) buvimą, Šventosios Dvasios dieviškumą. Tai yra pamatiniai akmenys, ant kurių laikosi ir dėl kurių sutaria praktiškai visos krikščioniškos konfesijos. Nikėjos–Konstantinopolio išpažinimą, kaip priminimą, kas mes esame, atsistoję kalbame per kiekvieno sekmadienio šv. Mišias.

Įdomu tai, kad šio išpažinimo pirmtakas – 325 m. išpažinimas (kuris papildė patį seniausiąjį – Apaštalų tikėjimo – išpažinimą), priimtas Nikėjos I susirinkime. Nikėjos išpažinimu vadinama tikėjimo formulė buvo trumpesnė, o 381 m. Konstantinopolio I susirinkime nuspręsta ją papildyti ir išplėtoti, atsakant į naujas realijas dėl arijonizmo teiginių.

Tačiau yra viena Nikėjos išpažinimo pastraipa (pati paskutinė), kurios naujasis, Nikėjos–Konstantinopolio, išpažinimas, kažkodėl neperėmė. O ji nukreipta į arijonizmą ir skamba taip [čia ir kitur bus mano laisvas vertimas – S. B.]:

„Bet tie, kurie sako: ‚buvo laikas, kai jo [Jėzaus Kristaus] nebuvo‘, ir ‚jo nebuvo prieš jo gimimą‘, ir ‚kadangi jis buvo sukurtas iš nieko, jis yra arba kitos substancijos arba kitos esmės [negu Dievas]‘, ar tie, kurie skelbia ,Dievo Sūnų esant besikeičiantį ir keičiamą‘, tuos Visuotinė Bažnyčia atskiria.“

Kaip minėta, anatemomis šiandien katalikai nesišvaisto, bet tiesa niekur nedingo – tie, kurie Jėzaus nelaiko esant tikru Dievu, negali vadintis krikščionimis.

Leonardo da Vinci, „Paskutinė vakarienė“, 1495–1498 m. Wikipedia.org nuotrauka

Ne, mėsa nėra blogis

Pažįstu katalikų vegetarų, kurie nevalgo mėsos dėl įvairių priežasčių – gyvulininkystės pramonės keliamos taršos aplinkai, pagarbos kūrinijai ar tiesiog dėl skonio. Bažnyčia nuo seniausių laikų gerbia kiekvieno žmogaus apsisprendimą šiuo klausimu; krikščionys apskritai atsisakė judėjiško skirstymo, koks maistas yra „švarus“ ir „nešvarus“. Įdomu tai, kad Biblijoje pirmieji žmonės valgė vien vaisius, tačiau po Tvano ir Sandoros su Nojumi žmonijai leista pasiskaninti ir gyvūnais.

Jeigu katalikas imtų viešai teigti, kad mėsos valgymas yra nuodėmė ir blogis savaime – jau kvepėtų erezija. Apie tai skaitome Toledo I susirinkimo (400 m.) dokumento vienoje iš pastraipų, kurioje smerkiamas priscilianizmas – toks dualistinis gnostinis mokymas (apie jį dar papasakosiu kiek vėliau):

„Jei kas nors sako ar tiki, kad nuo gyvūnų ir paukščių mėsos, duotos maistui, baudžiant kūną būtina ne tik susilaikyti, bet ir ja bjaurėtis, tebūnie atskirtas.“

Man patiko kardinolo Josepho Ratzingerio – popiežiaus emerito Benedikto XVI – komentaras šia tema knygoje „Dievas ir pasaulis“: „Jis [žmogus] visada turi gerbti šiuos padarus, bet taip pat ir žinoti, kad jam nedraudžiama jų vartoti maistui. Žinia, gyvūnų auginimas pramoniniu būdu – pavyzdžiui, išvedamos žąsų veislės, pasižyminčios nepaprastai didelėmis kepenimis, arba vištos auginamos taip, kad tampa gryna gyvūno karikatūra – taigi gyvo padaro degradavimas į prekę, mano nuomone, tikrai kertasi su tuo, kad žmogus ir gyvūnas skirti vienas kitam – tas savitarpio ryšys persmelkia visą Bibliją.“

Atleisk kaltes (o su manimi viskas gerai)

418 m. Kartaginoje (dab. Tunisas) įvyko Bažnyčios susirinkimas, skirtas aptarti dar vienai erezijai – pelagianizmui. Britų vienuolis asketas Pelagijus ir jo pasekėjai tvirtino, kad žmogus pats, vien tik savo jėgomis ir be Dievo pagalbos, yra pajėgus pasiekti išganymą, tobulumą. Todėl svarbiausia – gerai elgtis, o malda, sakramentai ir kitoks santykio su Dievu palaikymas nebūtinas. Dar vienas pelagianistų teiginys – šventas žmogus gali būti tik tas, kuris gyvenime nepadaręs absoliučiai jokių nuodėmių.

Žinoma, yra gerai visada stengtis dorai gyventi ir nedaryti nuodėmių. Vis dėlto Pelagijaus nuostatos ne tik prieštarauja krikščioniškajam mokymui, bet ir veda į puikybę bei teisuoliškumą. Štai kokie įdomūs dalykai rašomi Kartaginos susirinkimo 7 kanone:

„Taip pat buvo nuspręsta: tie, kurie sako, kad šventieji, melsdamiesi ,ir atleisk mums mūsų kaltes‘ (Mt 6, 12), to prašo ne sau – nes toks prašymas jiems nereikalingas – bet kitiems, kurie yra nusidėjėliai, gyvenantys tarp jų; ir dėl to šventieji nesako ,atleisk man mano kaltes‘, bet ,atleisk mums mūsų kaltes‘; tad tas žmogus, kuris, siekdamas teisumo, atleidimo meldžia labiau kitiems, o ne sau, tebūnie atskirtas.“

Fra Angelico, „Šventieji“ (fragmentas), 1395–1455 m. Wikipedia.org nuotrauka

Kad net ir šventieji nusideda ir kad malda, atgaila bei Dievo malonės prašymas yra būtini, Susirinkimo tėvai argumentavo Šventuoju Raštu:

„Juk mes visi dažnai nusižengiame“ (Jok 3, 2);

„Neteisk savo tarno, nes prieš tave joks kūrinys nėra teisus“ (Ps 143, 2);

„ …juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų…“ (1 Kar 8, 46); ir t. t.

Tokia realybė mus sveikai nuleidžia ant žemės. Kartu tai suteikia daug vilties – mes neprivalome būti supermenai, o Dievas yra atleidžiantis ir keliantis nuodėmingą žmogų aukštyn. Šventasis – ne tas, kuris gyvena tobulai, bet tas, kuris savo gyvenime yra atviras Dievo buvimui ir veikimui. Todėl kiekvienas iš mūsų esame pašaukti būti šventaisiais.

Ne, velnias nieko nesukūrė

Tikrai? Taip, tikrai, nors tuo ir sunku patikėti, prisiminus uodus ar rusišką popsą.

Jei kas nors supykęs Jus pavadins velnio išpera, gali būti, kad tas žmogus prijaučia priscilianizmui. Ši erezija yra dualistinė – pasekėjai tikėjo esant dvi karalystes – Šviesos ir Tamsos, kurios tarpusavyje nuolat kapojasi. Šviesai atstovauja dvasia, o Tamsai – kūnas. Teigiama, kad kadaise žmonių sielos neturėjo kūnų ir jų užduotis buvo nugalėti Tamsos karalystę, tačiau nepavyko. Žmonių sielos dėl to krito į Žemę ir tapo įkalintos materialiuose kūnuose. Tad išganymą galime pasiekti tik išsivadavę iš siaubingojo materijos viešpatavimo.

Priscilianistai atsirinko, kokiomis Biblijos knygomis tikėti, o kokiomis – ne (pavyzdžiui, atmetė Pradžios knygą apie sukūrimą. Paskaitykite, toje knygoje rašoma, kad žmogus sukurtas iš materialių žemės dulkių. Skandalas!). Propagavo kai kuriuos apokrifinius raštus. Kadangi jiems kūnas buvo blogis, praktikavo griežtą asketizmą, smerkė lytinius santykius, vyną ir mėsos valgymą. Pasninkaudavo netgi šv. Kalėdų dieną ir sekmadieniais.

Pixabay.com nuotrauka

Matydami, kad reikia reaguoti, Bragoje (Portugalijoje) 561 m. susirinko aštuoni vyskupai; Bragos I susirinkimas paskelbė dokumentą „prieš eretikus, ypač priscilianistus“. Keletas įdomesnių ištraukų:

„4. Jeigu kas nors iš tiesų negerbia Kristaus gimimo kūne, bet apsimeta, kad gerbia, pasninkaudamas tą dieną ir Viešpaties dieną [sekmadienį], nes, kaip kerdonistai, markijonistai, manichėjai ir priscilianistai, netiki, kad Kristus gimė žmogumi, tebūnie atskirtas.“

„8. Jeigu kas nors tiki, kad velnias sukūrė kai kuriuos padarus pasaulyje, o pats velnias savo galia sukelia griaustinį, žaibą, audras ir sausros kerus, kaip priscilianistai tvirtina, tebūnie atskirtas.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„11. Jeigu kas nors smerkia santuoką ir jam kelia siaubą gyvų organizmų dauginimasis, kaip teigia manichėjai ir priscilianistai, tebūnie atskirtas.“

„12. Jeigu kas nors teigia, kad žmogaus kūno darinys yra velnio kūrinys ir teigia, kad apvaisinimas moterų įsčiose yra demoniškas, ir todėl netiki kūno prisikėlimu, kaip teigia manichėjai ir priscilianistai, tebūnie atskirtas.“

Tad, kai kitąkart norėsit priekaištauti, kad krikščionybė niekina kūną – prisiminkite šitai. Ir neskleiskit erezijų.