Įdomios detalės apie krikščionybę: ar bibliniai pranašai nuspėdavo ateitį?

Lietuvių kalboje žodis pranašas reiškia tą, kuris nusako ateitį arba ateities skelbėją. Neretai pastebiu, kad krikščionys, kalbėdami apie Šventajame Rašte minimus pranašus, juos maždaug taip ir įsivaizduoja: vyrukas, kuris kalba apie tai, kas laukia tikinčiųjų ryt, poryt ar po tūkstančio metų.

Tačiau bibliniai pranašai iš tiesų elgiasi kiek kitaip. Graikų kalboje pranašas, t. y. prophētēs, reiškia tą, kuris iš anksto kažką atspėja. Tokiais prophētēs laikyti įvairūs orakulai, kurie gyvendavo šventyklose, pvz., Delfų orakulas.

Kai Šventojo Rašto kontekste kalbama apie pranašus, jie nėra tie, kurie nuspėja ateitį ar turi kitų stebuklinių galių. Jie nėra prophētēs. Hebrajiškai pranašai vadinami navi. Šis žodis kilo iš veiksmažodžio nava, reiškiančio „lietis per kraštus“. Ilgainiui navi pradėjo reikšti iškilmingą skelbimą ar kalbėjimą apie ką nors svarbaus.

Biblinis navi kalba ne apie ateitį, ne apie, tai kas laukia žmonijos – jis kalba apie dabartį, apie tai, kas teisinga, o kas ne; apie tai, kuo gyvena tie, kuriems jie skelbia žinią.

Taigi, kai kitą kartą skaitysite Bibliją ir pamatysite minint pranašą, turėkite omenyje kontekstą ir atkreipkite dėmesį, apie ką jis kalba ir ką skelbia, o nelaukite, kada jis čia nuspės tolimesnius įvykius ir suspoilins knygos siužetą.