Įdomios detalės apie krikščionybę: kas tie Raštai, Įstatymas ir Pranašai?

Skaitydami evangelijas kartais susiduriame su Jėzaus ištaromis, kuriose jis mini Įstatymą, Raštus ir Pranašus, pavyzdžiui, „nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12); „kad išsipildytų Raštai“ (Lk 21, 22).

Tūlas katalikas skaitydamas supranta, kad tai nuoroda į Senąjį Testamentą, bet negali pasakyti, apie ką čia konkrečiai kalbama. Girdint apie pranašus, dar įmanoma susivokti, kad tai tikrai nėra nuoroda į Adomą ar Abraomą, o kalbant apie Raštus ir Įstatymą, kiek praktika rodo, paprastai suvokiama, kad čia kalbama apie visus Senojo Testamento tekstus.

Kad būtų lengviau suprasti evangelinius tekstus, turime žinoti, ką reiškia vienas ar kitas terminas. Norėdami suprasti Jėzaus ištaras, turime būti susipažinę ir su to meto žydų terminija. Taigi, kas yra tas Įstatymas, Raštai ir Pranašai?

Hebrajiškoji Biblija (arba Senasis Testamentas) yra suskirstyta į tris dalis, apie kurias ir kalbama aukščiau pateiktose evangelijų ištraukose:

I. Tora (liet. Įstatymas, arba Mokymas). Tai vadinamoji Penkiaknygė, kurią sudaro Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartotojo Įstatymo knygos.

II. Pranašai – šiuo terminu įvardijamos pranašų knygos:

1. Ankstyvieji pranašai: Jozuės, Teisėjų, I ir II Samuelio, I ir II Karalių knygos.

2. Vėlyvieji pranašai, kurie skirstomi į:

a) Didieji pranašai: Izaijas, Jeremijas ir Ezekielis;

b) Mažieji pranašai: Ozėjas, Joelis, Amosas, Abdijas, Jona, Michėjas, Nahumas, Hababukas, Sofonijas, Agėjas, Zacharijas ir Malachijas.

III. Raštai – tai likusios hebrajiškosios Biblijos knygos: Psalmynas, Patarlių ir Jobo knygos; taip pat vadinamieji ritiniai: Rutos, Giesmių giesmės, Koheleto, Raudų, Esteros, Danieliaus, Ezdro, Nehemijo bei I ir II Kronikų knygos.