Ieškok laisvės Malonėje, kuri išlaisvina nusidėjėlį

Straipsnis perpublikuojamas iš žurnalo „Gyvieji šaltiniai“ (2022 m. Nr. 4 (100)

Galime džiaugtis tolesnio gyvenimo teigiamomis prognozėmis – pažintis ir draugystė su visatos Kūrėju teikia didelių vilčių – ne už kalnų, kai padedami Šventosios Dvasios ir asmeniniu tikėjimu nugalėsime nuodėmes, charakterio ydas, turėsime darnius santykius su aplinkiniais, tapsime gerais krikščionimis. Dievas išpildys mūsų svajones ir širdies troškimus.

Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę (Apd 14, 22).

Be abejo, visi šie geri ir malonūs ausiai dalykai turi pagrindo Biblijoje, tačiau tai dar ne visa tiesa. Bręsdami kaip krikščionys atrandame ir kitą kelionės pusę – mokinystė taip pat apima išsižadėti savęs, imti savo kryžių, kasdien mirti, o ne pasigerinti gyvenimą Dievo sąskaita – toks kelias ne visuomet malonus, bet visuomet tikras. Tai ir yra ankšti vartai ir siauras kelias į gyvenimą (Mt 7, 14).

Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos (1 Jn 1, 8).

Pamiršę, kad esame išgelbėti nusidėjėliai, galime jausti spaudimą atrodyti brandūs, respektabilūs, padorūs krikščionys. Galime jausti kaltę ar gėdytis, kad neatitinkame tam tikro dažniausiai bendruomenės suformuoto standarto.

Mane guodžia (viliuosi, ir jus), kad Biblijoje apstu nepagražintų istorijų apie netobulų žmonių draugystę su Dievu. Mozė nužudė žmogų, Nojus prisigėrė, pranašas Jona nepakluso Dievui, Jokūbas buvo mamytės sūnelis ir melagis. Jeremijas – linkęs į depresiją verksnys. Jobas norėjo surengti Dievui teismą. Dovydas – vyras pagal Dievo širdį – sugulė su Betšeba ir bandydamas tai nuslėpti nužudė jos vyrą, savo bendražygį. Petras – impulsyvus karštakošis, bandė Kristų atkalbėti nuo Kryžiaus aukos ir išsižadėjo Jėzaus. Tomas – nepatiklus, abejojo Kristaus prisikėlimu taip, kad Jėzui teko jam rodyti Kryžiaus žaizdas. Paulius, kietas fariziejus, persekiojo Bažnyčią.

Šios istorijos „byloja tą patį – kad kiekvienas žemėje gyvenantis žmogus, nepriklausomai nuo savo dovanų ir stipriųjų pusių, yra silpnas, pažeidžiamas bei priklausomas nuo Dievo ir kitų žmonių“.[1] Ir Dievas nė vieno jų neatmetė, juk tikra auka Dievui – susigraudinusi dvasia; tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios (Ps 51, 19).

Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai (Mt 22, 40).

Šv. Augustinas apibrėžia nuodėmę kaip veiksmą, žodį arba troškimą, kuris priešingas amžinajam Įstatymui. Jėzus suvienijo du – meilės Dievui ir meilės žmogui – įstatymus ir padarė juos neatskiriamus: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. […] Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai (Mt 22, 34–40).

Jonas – meilės apaštalas – išreiškia tai praktine įžvalga vienu sakiniu: Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato (1 Jn 4, 20). Veiksni, veikianti išvien su tikėjimu meilė – įstatymo išpildymas, o nuodėmė parodo mums, kad negebame deramai mylėti. Nuodėmė visuomet pažeidžia santykį su Dievu ar su kitu asmeniu, taip pat ir mus pačius.

Esame mirę nuodėmei (Rom 6, 2) ir atgimę gavome naują prigimtį, dvasios pradmenis (Rom  8, 23), tai kodėl mums nepavyksta nedaryti nuodėmių? Nors iš tiesų esame mirę nuodėmei, tačiau ne tuo būdu, kaip mums gali atrodyti. Mirtis nuodėmei nėra nejautra nuodėmingiems polinkiams, o labiau nuodėmingos prigimties nuvertimas nuo sosto – ji netenka tos absoliučios galios, kurią mums turėjo. Todėl konfliktas tarp nauja ir sena išlieka – mes kovos lauke – nuodėmingi polinkiai išlikę ir veiklūs mumyse. Todėl ir esame raginami ryžtis kasdien mirti sau (1 Kor 15, 31), nebedaryti nuodėmių (1 Kor 15, 34), priešintis velniui (Jok 4, 7).

Juk nors teisusis septynis kartus puola, jis vėl atsikelia, o nedorėlį užklumpa nelaimė (Pat 24, 16).

Taigi tiek mūsų gyvenimo praktika, tiek pastangos sekti Kristų turi parodyti, kad savo jėgomis išstovėti neįmanoma. Tad turime nebijoti pripažinti atrastos tiesos apie save pačius. Juk „nė vienas žmogus nežino, koks jis blogas, kol iš tikrųjų nepasistengia būti geras“.[2] Šioje vietoje susiduriame su paradoksu. Mes turime stengtis iš visų jėgų gyventi šventai su Kristumi ir pagal jo mokymą, tačiau tai nuves mus prie… „pralaimėjimo“.

Manau, kad tokiu ir tik tokiu praktiniu būdu – patyrę savo negebėjimą gyventi pagal Kristų – pripažįstame sau ir Dievui, kad esame visiškai bankrutavę, vargdieniai dvasioje ir mums reikia pagalbos – Dievo malonės. Pasikartosiu, šią tiesą apie save turime aptikti ir pažinti patys. Ir tai mirtis mūsų išdidžiam ego – be Jo nieko negalime nuveikti (Jn 15, 5).

Kol  iš tikrųjų nesistengsime, „kažkur širdies gilumoje tikėsimės, jog jei kitą kartą labiau pasistengsim, mums pavyks būti nepriekaištingai geriems“.[3] Taip vis daugiau galėsime atsisakyti nusipelnymo Evangelijos – minties, kad Dievas yra ką nors mums skolingas. Įvykdžius savo susitarimo dalį Dievas tiesiog privalės vardan teisingumo įvykdyti savo įsipareigojimus, pavyzdžiui, laiminti ar sergėti mus.

Taigi, kelias į tikrą santykį su Dievu veda mus per pralaimėjimo patirtį. Tačiau „ne šios pastangos mus kada nors parves į Tėvo namus. Jos tik rengia mus gyvybiškai svarbiam momentui – atsigręžti į Dievą žodžiais: Tu turi tai padaryti. Aš pats to nepajėgiu.“[4]

Komentuodamas garsųjį Liuterio teiginį „Nusidėk drąsiai, bet dar drąsiau tikėk ir džiaukis Kristumi“, Dietrichаs Bonhoefferis rašo: „Malonė ieško mūsų ir išteisina, nors ir esame nusidėjėliai. Įgauk drąsos ir išpažink savo nuodėmę, sako Liuteris, ir nemėgink bėgti nuo jos, bet tikėk dar drąsiau.“ Taigi tiems, kurie „iš savo širdies gelmių kasdien išsižada savo nuodėmės ar kokio kito barjero, kliudančio jiems sekti Kristumi“, tai tikras padrąsinimas ieškoti laisvės Malonėje, kuri išties atleidžia nuodėmes ir išlaisvina nusidėjėlį.

Mums nėra realios priežasties atrodyti geresniems prieš Dievą, kuriam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta (Hbr 4, 13). Dievas labiau ieško tikro, o ne gero žmogaus – su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai, bet su sukčiumi – gudriai (Ps 18, 27).

Tikėjimas, kuris Meilės akivaizdoje atlaiko gėdą, kaltę, baimę – tai gyvenimas be figos lapelio ir kaukių. Tam, kad mėgautumėmės gyvenimu apsčiai.

„Štai mano širdies ausys atgręžtos į tave, Viešpatie. Atverk jas ir pasakyk mano sielai: „Aš esu tavo išganymas.“ Atbėgsiu išgirdęs šį balsą ir apkabinsiu tave. Neslėpk nuo manęs savo veido: mirsiu, nemirsiu, kad tik jį pamatyčiau.“[5]

[1] Peter Scazzero „Emociškai brandus dvasingumas“.

[2]  C. S. Lewis „Tiesiog krikščionybė“.

[3] Ten pat.

[4] Ten pat.

[5] Aurelijus Augustinas „Išpažinimai“.