Ieškoti pradingusių devyniasdešimt devynių avių (apie iššūkius Bažnyčiai Belgijoje ir Italijoje)

Greta kardinolo Suenenso paminėtinas ir jo įpėdinis Briuselyje kardinolas Godfriedas Danneelsas bei dominikonų vienuolis, žymus XX a. teologas Edwardas Schillebeeckxas. Tačiau šių dienų Bažnyčia Belgijoje, kaip ir daug kur Europoje, patiria krizę.

Mecheleno ir Briuselio arkivyskupas ir Belgijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Jozefas De Keselis, dėl sunkios onkologinės ligos jau antrus metus pareigas yra perleidęs trims vyskupams augziliarams. Gegužės pabaigoje jis pristatė knygą, kurios tema „Tikėjimas ir religija šiuolaikinėje visuomenėje“.

Neįmanoma visuomenę padaryti vėl krikščionišką

Knygos pristatymo proga duotame interviu De Keselis teigė, kad Bažnyčiai labiausiai turėtų rūpėti Gerosios Naujienos skelbimas, jos pasiūlymas žmonėms. Tai esą visai kas kita nei praėjusių laikų christianizacija, o siekis visuomenę padaryti vėl krikščionišką šiandien yra neįmanomas ir net nepageidautinas. Kadangi sekuliarizuotoje visuomenėje nė viena religija neturi monopolio, lieka vienas sprendimas – tolerancija.

Briuselio arkivyskupo teigimu, nekrikščioniškame šių dienų pasaulyje ne visuomet lengva atpažinti krikščionį, esama skirtingų priklausymo Bažnyčiai ir domėjimosi ja lygių. Todėl žmonės, bandantys užmegzti ryšį su Bažnyčia, turėtų būti be išankstinių nusistatymų priimami, gerbiami ir išklausomi. Juk krikščioniui dera liudyti, susitikti, būti tuo, kuo jis yra.

Šių idėjų kontekste galima geriau suprasti, kodėl tokį didelį Belgijos vyskupų pasipiktinimą sukėlė šį pavasarį Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacijos išplatintas dokumentas, kuriame teigiama, kad Bažnyčia nėra įgaliota suteikti palaiminimo tos pačios lyties porų sąjungoms. Antverpeno vyskupas Johanas Bonny viename savo pasisakyme apgailestavo, kad dabar jam vėl tenka gėdytis dėl savo Bažnyčios, nepaisant visų siekių atgauti tikinčiųjų pasitikėjimą po ankstesniųjų metų skandalų.

Antverpeno vyskupas ragino atsižvelgti ir į pasikeitusius laikus, todėl, jo nuomone, verta keisti ir požiūrį į nuodėmę kalbant apie įvairias žmonių bendro gyvenimo sąjungas. J. Bonny teigimu, laikantis senojo požiūrio, pusę jo vyskupijos tikinčiųjų reikėtų laikyti gyvenančiais nuodėmėje. Vyskupas kritikavo minėtą Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumentą, pabrėždamas, kad šiuo atveju nekalbama apie sakramentinės santuokos sampratos išplėtimą. Jis prabrėžė, kad esama įvairių galimybių žmonėms vieniems kitus mylėti, vieniems kitais rūpintis ir prisiimti atsakomybę tiek už Bažnyčią, tiek už visuomenę.

Pradingusi kaimenė

Italijoje neseniai buvo pristatytas grupės sociologų pandemijos laikotarpiu atliktas tyrimas apie padėtį Italijos Bažnyčioje. Tyrimo ataskaita spaudoje pristatoma iškalbingu pavadinimu – „Pradingusi kaimenė“. Paaiškėjo, kad pandemijos laikotarpiu tik ketvirtadalis tikinčiųjų pasigedo Mišių gyvai, daugiau nei du trečdaliai praktikuojančių katalikų pritarė teiginiui, kad Bažnyčia šiuo metu patiria krizę, o daugiau 40 procentų sutiko, kad Bažnyčia nepajėgianti susidoroti su šių dienų iššūkiais.

Tyrėjai taip pat apibendrina, kad netekusi atramos visuomenėje ir politikoje Bažnyčia, užuot sustiprėjusi, tik dar labiau nusilpo. Nors katalikybė ir toliau atlieka gausybę socialinių ir karitatyvinių darbų, jai šiandien stinga vieningo balso ir atstovavimo. Viso to rezultatas – Bažnyčia, kuri kalba, neturėdama jokios reikšmės, ir kuri veikia, neturėdama ką pasakyti.

Viename iš šio tyrimo komentarų, paskelbtų dienraštyje „Corriere della Sera“, Bažnyčios ekspertas Luigis Accattolis pakvietė prisiminti popiežiaus Pranciškaus paraginimus. Kartą komentuodamas Jėzaus palyginimą apie paklydusią avį, popiežius ganytojams ir kunigams priminė, kad šie verčiau paliktų tą vieną avį, kuri vis dar ateina pas juos į pamaldas, ir išeitų iš bažnyčios ieškoti devyniasdešimt devynių pradingusiųjų.

Apibendrindami savo tyrimą sociologai taip pat atmetė vadinamųjų fundamentalistinių atsakymų kelią. Katalikams užsibarikadavus tradicinėmis formomis ir pasisakymais, būtų tik dar labiau marginalizuojamasi ir toliau prarandamas konstruktyvus dialogas su likusia visuomene.

Tyrėjų teigimu, Bažnyčiai labiau derėtų imtis pranašiško vaidmens. Nors ir būdama nusilpusi, ji vis dar gali pasiūlyti tai, ko Italijai šiandien labiausiai reikia – galimybės kurti žmogiškus santykius.

Parengta pagal agentūros KNA ir domradio.de informaciją