Ievos Simonaitytės jubiliejinius metus palydint. Moteris, rasdavusi išeitį iš sunkiausių situacijų

Kristina Dambrauskaitė yra Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė.

Vieni iš ankstyvųjų vaikystės ir paauglystės metais slėgusių akmenų – pavainikės mergaitės likimas ir liga, su tuo siejamas vienišumo, nevisavertiškumo jausmas, skurdas, nuolatinis nepriteklius.

Gimė Ėvikė 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose, Priekulės valsčiuje. Ji buvo nesantuokinis vaikas, tėvas – Jurgis Stubra, buvęs turtingas ūkininkas, o mama Ėtmė Simonaitytė – savų namų neturėjusi liuosininkė. Turtingi ūkininkai Stubros mergaitės nepripažino, todėl motina viena ryžosi užauginti ir ją išlaikyti. Turbūt nuo to momento, nuo tos pasiryžimo akimirkos užsimezgė stiprus motinos ir dukters ryšys, lydėjęs I. Simonaitytę visą gyvenimą.

Nuo pat mažumės Ieva sirgo. Susirgusi kaulų tuberkulioze, negydyta, o gal per vėlai gydyta, visą gyvenimą liko raiša, sunkiai vaikščiojo. Ankstyvąją vaikystę praleido daugiausia gulėdama, jei kur reikėdavo – nešdavo mama, vėliau paeidavo su lazda, ramentu, vadinamuoju kriukiu. Autobiografinėje knygoje „O buvo taip“ (1960 m.) atsimena: „Tada atsiguliau aš. Ne, man gydytoją iškviesti – apie tai niekas ir nesapnavo.“

Mama Ievai visą gyvenimą buvo kaip ramstis, atstojęs ir tėvą, ir motiną; kaip tvirtas žinojimas, kad esi ne viena, kažkam rūpi ir kažkas visad tau padės tiek fiziškai – valgydins, gydys, pakels, nešios; tiek emociškai – palaikys, paguos, patars, padrąsins…

Nors šeimoje buvo daug ir sunkiai dirbama, skurdas buvo nuolatinis jų palydovas. Mažajai Ėvikei taip pat teko dirbti. Nuo penkerių jau ganė žąsis ir prižiūrėjo svetimus vaikus. Pati I. Simonaitytė apie šį periodą autobiografinėje knygoje rašo: „Aš kiaulių neganiau, bet žąsis. Ir to man užteko. Apie kiaules aš dar ir šiandien tos nuomonės, kad tai nerangūs, nekalti ir tiktai kiek nešvarūs gyvulėliai, patogūs ganyti, nes neturi sparnų. O tu pamėgink su žąsimis, ypač kai jos kelerių laidų, kai jos grupuojasi į tris, į keturias grupes ir kiekviena grupė nuskrenda savo pasirinkta dangaus kryptim. O tu su ramentais… Bet mano pagrindinis amatas buvo ne žąsis ganyti, o vaikus „kavoti“, lietuviškai tariant, aš buvau daugelio vaikų auklė.“

Maždaug devynerių metų dukrą mama po visų dienos darbų pradėjo mokyti namie. Ėvikė mokėsi iš giesmių, kurias girdėjo giedant namie (dainiškosios tradicijos tuose kraštuose nebuvo, juokauta, kad net kūdikiai migdomi ne lopšinėmis, o giesmėmis), laikraščių, kalendorių ir evangelikų Biblijos. Mama skaitydavo, o ji klausydavosi ir dėdavosi į galvą.

Visa tuometinė kaimo bendruomenė buvo glaudžiai susijusi su evangelikų bažnyčia, lankė pamaldas, dvasininkai tarpininkaudavo mokyklose ir prieglaudose, šalpos ligoninėse. Kunigas Endrikis Endrulaitis (1864–1919 m.), pamatęs mergaitės gabumus ir užsidegimą mokytis, padovanojo pirmąsias lietuviškas pyveles. Pramokusi skaityti, ji pamatė, kad atsiveria kitoks pasaulis, išeinantis iš jos trobos ir kiemo ribų, ypač patiko skaityti lietuviškai – koks džiaugsmas skaityti gimtąja kalba!

Maždaug 11-os metų, pramokus ne tik skaityti, bet ir rašyti, I. Simonaitytės išeities iš susiklosčiusios situacijos tašku tapo pasitikėjimas savo protu ir jėgomis: „Baisiai pasipiktinau. Visai aš ne vargšė. Niekada tokia būti nenorėjau ir nesu. Aš pati sau drabužius užsipelnau ir beveik viena išsimaitinu. Ko ji nori iš manęs? Ko ji lenda! „Ubagų karalystė…“ Kas tas, kur taip kvailai išgalvojo, kad ubagas visada turi būti luošas ir raišas ir kad toks būtinai turi eiti ubagais? Nieko panašaus. Tokie kaip aš neina ubagais, o tiktai tinginiai ir apgavikai…“

Ir iš tiesų, nors aplinkinių mažajai ligoniukei buvo žadėtas ubago likimas, Ieva nepasiduoda, ima ryškėti polinkis kurti, rašyti, savaip dėlioti žodžius. Parašo pirmąsias buitinio stiliaus giesmes, apdainuoja tai, ką matė artimiausioje aplinkoje, duoda mamai paskaityti, įvertinti, mama, įvertinusi neblogai, pasiūlo dar gaidas ir pritaikyti, ir užrašyti… Tačiau tuo ir baigiasi pirmieji kūrybiniai bandymai, kūrybą užgožia gyvenimo toliau siunčiami išbandymai.

Paauginusi dukrelę Ievą, Ėtmė ištekėjo už žemaičio Endrikio Budriaus (tikr. Vincentas Budrevičius), susilaukė dukters Marijos. 14-os Ėvė išsiunčiama į Angerburgą (dab. Lenkija), į luošų vaikų ligoninę ir prieglaudą. Čia patenka į visiškai kitokią kultūrinę, kalbinę terpę. Nuolat girdėdama vokiečių kalbą, ją gerai išmoksta, skaito pigius vokiškus romanėlius, vadinamuosius tarnaičių romanus. Vokiški terminai, priežodžiai, eilėraščių gabalėliai giliai nusėda atmintin, o kūrybiniame kelyje pasirodo įvairiais kontekstais.

1914 m. pavasarį I. Simonaitytė į Lietuvą grįžta sustiprėjusi: „Dėvėjo pilką vilnonę suknelę ir juodą skrybėlaitę kaip ir visos lietuvaitės, parkeliaujančios iš Vokietijos miestų. Vaikščiojo be kriukio, tik su geležiniu protezu, grakščiai šlubčiodama. Buvo liekna mergaitė didelėmis žalsvomis akimis ir šviesiais banguojančiais plaukais.“

Grįžta, tačiau čia jos laukia dar vienas likimo smūgis, slegiantis akmuo – patėvio namuose jai nėra vietos, tenka išeiti į gyvenimą. Glaudžiasi pas mamos seserį Marę Dūdjonienę ir jos vyrą Martyną Dūdjonį, jų pačių vaikai nuo ligų išmiršta, todėl jie padeda prižiūrėti ir išauginti ne tik Ėtmės, bet ir kitos sesers Madlės nesantuokinius vaikus.

Artimieji, pas kuriuos tuo metu glaudžiasi, tariasi, ką daryti su mergele. Visi buvo realistai ir suprato, kad sunkesnio darbo dirbti pas ūkininkus ji negalinti, ilgiau padirbus skauda koją, tekėti greičiausiai netekės, piršliai nesilankė, nuspręsta leisti mokytis į Klaipėdą siuvėjos amato.

Taip prasideda gana naujas, įdomus ir savarankiškas merginos gyvenimo etapas. Svarbus tuo, kad ne tik užsidirba pragyvenimui, garsėja kaip pigi ir sumani siuvėja, tačiau su savo siuvimo mašina keliaudama iš trobos į trobą iš labai arti susipažįsta su mažlietuvių gyvenimu, ir ši neapsakoma patirtis, gyvas gimtųjų vietų žodis, detalės, smulkmenos atgula vėliau parašytų kūrinių puslapiuose, tampa kūrybos pagrindiniu savitumu ir įtaigumu.

Pirmojo pasaulinio karo metai – I. Simonaitytės kūrybinio kelio pradžia. Jauna daili mergina prijaučia vokiečiams, 1915 m. vokiečių kalba rašo ilgiausią eilėraštį-himną, sveikindama generolo Hindenburgo pergalę. Vanaguose išsinuomoja atskirą kambariuką ir ten siuva.

Po karo, 1919-aisiais, šeimininkės Jonelaitienės, iš kurios nuomojasi kambariuką, pakviečiama į lietuvininkų susirinkimą. Po šio susirinkimo įsteigiama lietuvininkų jaunimo draugija „Eglė“, jos raštininke išrenkama I. Simonaitytė. Draugija susiburdavo šventadieniais, skaitydavo lietuviškus laikraščius, mokydavosi liaudies dainų, deklamuodavo eilėraščius. Šis I. Simonaitytės „pasidavimas“ į žemaitiškumą labai nepatiko jos giminėms, greitai liko be darbo, neteko užsakymų siūti.

Tačiau I. Simonaitytė nepalūžta ir šiame gyvenimo periode išlieka stipri, pasak Onos Pajedaitės, it „uola staugiančios jūros pakrantėj“. Jos išeities tašku tampa nauja, viliojanti patirtis – įsitraukimas į lietuvišką veiklą, jos puoselėjimas ir sklaida Mažojoje Lietuvoje, pažintis su Klaipėdos krašto šviesuoliais – Vydūnu, Enziu Jagomastu, Elze Jankute ir kt. Visa tai darė didžiulę įtaką jos kūrybai.

Pokario metai – lūžio metai. I. Simonaitytė visiškai tautiškai ir pilietiškai apsisprendžia tapatintis ne su vokiečiais ir jų kultūra, o su Lietuva ir lietuviškumu. Rašo patriotinius eilėraščius, nuo 1919–1920 m. jų pasirodė 27. Iš viso (1919–1923) – 70 publikacijų gotišku šriftu. Publikuojasi to meto Mažosios Lietuvos spaudoje, pasirašinėja Ėva, Ėvė, Evė, Draugijos Raštininkė, Evutė, E. S. Eglaitė, Sesutė, E. S-tytė-Eglaitė, Ė. S., Symonaitikė E., Tautriga ir kt.

1924 m. gyvendama Klaipėdoje ji pradeda rašyti romaną apie tai, ką geriausiai pažįsta ir jaučia – apie Mažosios Lietuvos likimą. Dešimt metų rašo romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, ir dar nesitiki, kad vieną lemtingą dieną šis romanas pakeis jos gyvenimą, jos Aukštujus, jos pušynų ir smiltynų kaimelį, pamils visa Lietuva, pakels ją į rašytojų šlovės olimpą visiems laikams…

1934 m. rašo laiškutį iš Klaipėdos į Kauną tuo metu dievinamam savo poetai Liudui Girai: „O tačiau man rodos, kad sapnuoju, kad veik reiks atsibusti, auštant šaltam miglotam rytui ir kaip kaskart – eiti į tą ne kartą jau prakeiktą (dovanokit!) Seimelio biurą, ten praleist visą savo gyvenimą, išaikvoti visas jėgas bereikšmingam darbui ir paaukot sveikatą – dėl duonos kąsnio, be jokios kitos vilties.“ Tačiau kaip klydo būsimoji žymioji rašytoja dėl savo ateities.

1935 m., išspausdinusi romano ištraukas vietos laikraštyje, nesitikėjo tokios, jos gyvenimą pakeisiančios, sėkmės. Tų pačių metų sausį gauna laišką iš Kauno, iš L. Giros, kuris giria jos kūrinį: „Nuo Donelaičio – Mažoji Lietuva nedavė Lietuvai nė vieno tikrai įžymesnio rašytojo ilgus metus. <…> Ir Jūs pirmoji, Jūs, Ieva Simonaityte, stojate vėl iškelti literatūroje Mažosios Lietuvos garbę, Jūs – pirmoji po Donelaičio rašytoja iš Maž. Lietuvos. Nuostabiu sutapimu, Jūs, kaip ir didysis Kristijonas, buities menininkė, gyvenimo aprašinėtoja, realistė – tik kiek kitaip – pro romantizmo prizmę.“

1935 m. gruodžio 16 d. Klaipėdoje „Aukštujų Šimonių likimas“ išleidžiamas dideliu tiražu – 3000 egzempliorių.

1936 m. vasario 16 d. Kauno valstybiniame teatre iškilmingai įteikiama pirmoji Lietuvos valstybės literatūrinė premija – 5000 litų. Po užplūdusios sėkmės jaunai moteriai nebereikia dirbti juodo darbo, jai paskiriama 300 litų mėnesinė šalpa – atsideda vien rašymui, sulaukia begalinio visuomenės dėmesio, bet ir čia nutinka paradoksas – suprastėja sveikata, vėl pradeda vaikščioti su ramentais. Gydėsi Čekoslovakijoje – nepadėjo. 1938–1939 m. gydėsi Šveicarijoje. Roliero klinikoje padarė sudėtingą kojos operaciją. Le Sapeno klinikoje, Šveicarijoje, parašė autobiografinę apysaką „Be tėvo“ (1940 m.).

1940 m. rudenį persikelia į Kauną. 1941 m. liepą I. Simonaitytė areštuojama kaip pabėgusi iš Vokietijos komunistė. Tardoma, kodėl „prijaučia“ komunistams, kuo pasitarnavo tarybiniams komisarams, kodėl jai davė prašmatnų butą milijonieriaus J. Vailokaičio namuose ir tokiai jaunai (39 m.) paskyrė pensiją. Užtariama Lietuvių rašytojų draugijos ir paleidžiama.

Karo patirtys, atsinaujinusi liga, nutolę giminaičiai ir draugai, nesukurta savo šeima lyg ir traukia į liūdesio gelmę, tačiau ir čia pirmą kartą jaunos moters, savamokslės Vanagų kaimo siuvėjos, gyvenime taip ryškiai ir aiškiai nušvinta išeitis iš skurdo, ligų, vargo, nedalios. Tas išeities taškas – kūryba: „I. Simonaitytė staiga pajuto, kad tik kūryba yra tikrasis jos gyvenimas, kad tik čia ji yra stipri, graži ir reikšminga.“ Bet niekada I. Simonaitytė nesiskundė, sakėsi, kad aš turiu ir gavau viską, ką gyvenimas tik gali duoti…

1945–1963 m. rašytoja gyveno Kaune, Žaliakalnyje, Dzūkų g. 3/5, antrame aukšte, buvusioje Juozo Tūbelio rezidencijoje, kur žiemą teko glaustis prie vienintelės skardinės krosnelės, kūrenamos tvorų statiniais. Čia rašė romano „Vilius Karalius“ II tomą (išleistas 1956 m., jį rašė 20 metų), plėtojo „Pikčiurnienės“ apysaką, kurią vadino novele, (fragmentas išspausdintas 1941 m.).

Sovietiniai metai – geriausios ligoninės ir gydytojai, neblogi honorarai, išlipimas iš nepritekliaus, bendravimas su įtakingais to meto literatūros, kultūros ir politikos veikėjais – tai jos šlovės zenitas. Tarsi iš dangaus nukritusios materialinės privilegijos (gavo net mašiną „Volga“ su vairuotoju, kelis butus) keitė ir gyvenimo būdą. Rodėsi, kad pagaliau pasiektas išeities taškas iš visų anksčiau persekiojusių bėdų.

Labai greitai vienas šalia kito knygynų lentynose išsirikiuoja net šeši „Raštų“ tomai su įspaustomis viršeliuose monogramomis – I. S. I. Simonaityte kaip niekad susidomi mokslininkai, dailininkai, fotografai, žurnalistai ir kt. Rašomi moksliniai darbai apie jos kūrybą, kuriamos jos skulptūros, fotografijos įvairiais rakursais – stengiamasi užčiuopti kiekvieną gyvenimo akimirką, įamžinti jos kalbą, vartojamus posakius. Jos pavardė linksniuojama įvairiuose pranešimuose, ji sodinama į garbingą vietą prezidiumuose…

„Triumfuojantis savo reikšmės suvokimas, nedrumsčiamas jokių abejonių, užpildo rašytojos sąmonę ir lemia jos elgseną.“ Viename interviu I. Simonaitytė net užsimena: „Ne kiekvienas gali būti menininku, labai garsiu žmogumi, ne kiekvienas gali būti gražus savo kūnu, bet dvasia gražus gali ir privalo būti kiekvienas.“ Toks ir buvo Jos – Ievos Simonaitytės – viešas veidas, tokią laikyseną projektavo ilgai ir apgalvotai. Tačiau namuose klasikė buvo kitokia.

Pasak amžininkų, bendravusių su ja paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais, jos elgesys su žmonėmis, jos būdas pakito, daug kam buvo nebemalonus, net įžūlus. Kai Romana Dambrauskaitė-Brogienė ruošė monografiją apie rašytoją, klausinėjo apie tėvus ir gimines, ši stebėjosi, kam to reikia, rašyk apie mane. Dailininkui, atėjusiam nutapyti jos portreto, atkerta, kad šis norintis iš jos užsidirbti, susipyksta su giminėmis, juos išvadina kiaulėmis, o draugus, kurie nesirodo, – šėtono blusomis.

Viena vertus, I. Simonaitytė pajuto savo, kaip lietuvininkės, paskutiniosios garsios Mažosios Lietuvos atstovės, vertę: „Lietuvininkas niekada nekeliaklupsčiavo. Jis turėjo savo išdidumą. Savigarba yra būtina tiek atskiram žmogui, tiek tautai, kad atsispirtų niveliuojantiems poveikiams ir išliktų sudėtingose istorinėse situacijose. O menininkas be savigarbos – tai karklas, ant kurio visos ožkos lipa.“ Kita vertus, pasak O. Pajedaitės, tapo „išdidi, kieta, reikalaujanti savo asmens adoravimo, paskendusi savyje ir neretai abejinga aplinkiniam pasauliui“.

Vis dėlto paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais jaučiasi labai vieniša. Laikui negailestingai bėgant, sveikata vis rečiau leidžia pakilti iš patalo, rodosi, kūrybinių sumanymų dar daug, o jau ranka atsisako rašyti – prasideda pirštų deformacija, nebegali nulaikyti plunksnos.

Rašytoja nori grįžti į savo žemę, arčiau gimtųjų vietų, kurios ją užaugino ir įkvėpė kūrybai: „…Ir aš pati jaučiu, kad, jeigu aš nebegalėsiu rašyti iš Klaipėdos gyvenimo, tai beliks iš manęs dar menkesnė rašytoja, negu dabar esu. Ten aš pažįstu žmones, jų būklę ir jų galvoseną, o čia, dovanokite, man žmonės dar vis svetimi ir niekad aš jų galvosenos neatspėsiu.“

1959–1960 m. vedama tokių akstinų, o ir turėdama lėšų, Priekulėje, ant Minijos kranto, Vingio parko pašonėje, Vingio g. 11, pasistato mūrinį namą, vasaros rezidenciją. Pati rašytoja šį savo vasarnamį laiškuose vadino Rojaus kampeliu, teikusį poilsį ir kūnui ir sielai: „Puošnus rožynas. Alpinariumas. Dvi sidabrinės eglės. Raudonlapis riešutmedis. Vešli akacija.“

Nujaučiant artėjančią mirtį ateina susitaikymas ir viltis, viltis sau, viltis ateities kartoms, o ir visai Lietuvai, kurią taip mylėjo. Surašo testamentą, kuriame prašo ją palaidoti prie namelio Priekulėje, nestatyti kryžiaus, „nes visą amžių po kryžium vaikščiojau“, nutolinti visus akmenis, norinti gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų, žydinčių bijūnų ir jurginų…

I. Simonaitytė, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi gulėdama įvairiose gydymo įstaigose, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kęsdama milžiniškus skausmus, kartais vartodama po keliasdešimt piliulių per dieną, sugebėjo tapti labai produktyvia ir populiaria rašytoja. Tarybų Lietuvoje jos knygų tiražai pasiekė 1,5 milijono. Tokiai jai išlikti padėjo ne tik talentas, bet ir jos būdo, užgrūdinto charakterio savybės, ypač savitas humoro jausmas, užsispyrimas: „Kai man – tai labai norėjos parodyt pasauliui, kad galiu ir aš. Kad galiu ir aš…“

I. Simonaitytė mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. (palaidota rugpjūčio 30 d. Antakalnio kapinėse, Vilniuje) po trečio infarkto. Juridinio testamento, deja, nepaliko, todėl ir palaidota buvo ne ten, kur pageidavo. Ateities kartoms I. Simonaitytė paliko gausią kūrybą, o jos namelis Priekulėje nuo 1979 m. tapo I. Simonaitytės memorialiniu muziejumi.

Nemažą klasikės palikimo dalį saugo ir Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune. Jame iki 2022 m. pabaigos galima apsilankyti parodoje, skirtoje rašytojai.

Muziejų kolekcijų mobilumo projektą „…O buvo taip! Ievai Simonaitytei – 125“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.