2022 06 27

Holger Lahayne

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Iftacho istorijos pamokos

Tomas Robertsas, „Iftacho duktė“, 1899 m. Artgallery.nsw.gov.au nuotrauka

Apie Iftachą ir jo dukterį, Teisėjų knygos 11 skyrius

„Visoje grožinėje literatūroje vargu ar rasime kitą tokį nemalonų personažą kaip Senojo Testamento Dievas: pavydus ir tuo besididžiuojantis, priekabus, neteisingas, negailestingas despotas; kerštingas, kraugeriškas, etninį valymą mėgstantis žudikas...“ ir t. t. Tokia litanija prasideda antrasis skyrius iš Richardo Dawkinso knygos „Dievo iliuzija“. Žymusis Oksfordo biologas įsitikinęs: Biblijos centre ne kas kitas, o kažkoks „piktas monstras“ – taip jis vadina Dievą. Todėl Biblija „tikrai nėra knyga, kurią galėtum duoti savo vaikams, kad pasisemtų gerų moralinių pavyzdžių“.

Vienas iš R. Dawkinso – žinomiausio iš „naujųjų ateistų“ – argumentų: „Biblijoje apstu visokių keistenybių.“ R. Dawkinso pašaipos objektas Senajame Testamente yra ir Teisėjų knyga. Joje aprašomi įvykiai yra iš vėlyvojo bronzos amžiaus, kai izraelitai po išėjimo iš Egipto jau buvo apsigyvenę Kanaano žemėje, bet dar neturėjo karaliaus. Tada tautai vadovavo teisėjai. Tarp jų buvo iš tiesų keistų personažų, kaip stipruolis Samsonas, daug moterų mylėjęs Gideonas arba Iftachas, kuris paaukojo savo vienintelę dukrą.

Bet, kitaip negu mano R. Dawkinsas, iš tiesų galima pasimokyti ir iš blogų pavyzdžių bei žiaurių istorijų. Biblija patikima, nes ji nieko neužglaisto ir nepagražina. Ji visai nenutyli savo didvyrių nuodėmių ir klaidų, rašo apie jų melus ir svetimavimą, apie išprievartavimus ir žudynes. Joje ir nemažai tragiškų istorijų. Prasideda jau iš karto Pradžios knygos ketvirtame skyriuje: Kainas užmuša savo brolį Abelį. Tai iš tiesų keista istorija, bet tikrai pamokoma.

Holgeris Lahayne. Bernardinai.lt nuotrauka

Tragedijos kartais neaplenkia ir mūsų šeimų bei asmeninio gyvenimo. O pasaulio istorija pilna didelio masto tragedijų kaip XX a. Holodomoras arba Holokaustas. Kiekvienas karas tragiškas, nes miršta ir nekalti žmonės. Dar tragiškiau, kad neretai karuose abiejose pusėse miršta krikščionys, broliai Viešpatyje – pasitaiko, kad du Kristaus kūno nariai žudo vienas kitą.

Tad aš manau, kad turėtume ne piktintis, o dėkoti Dievui, jog Jis į savo užrašytąjį Žodį įtraukė ir tragiškų istorijų, tokių kaip Iftachas ir jo duktė. Tai ypatinga istorija, žadinusi ne vieno dailininko, kompozitoriaus ir rašytojo vaizduotę. Kiekvienas iš jų savo būdu pažvelgė į Teisėjų knygą ir savaip interpretavo šį keistą jos epizodą. Iš teologijos perspektyvos žiūrint, istorija iškelia tris svarbius paraginimus: kalbėkimės, neprisitaikykime ir prisiminkime.

Kalbėkimės

Izraelio teisėjai, kaip vėliau ir karaliai, dar buvo ir karo vadai. Svarbi jų užduotis buvo vesti izraelitus prieš užpuolikus iš kitų tautų. Iftacho istorija Teisėjų knygoje prasideda dešimtame skyriuje, kur pasakojama, kad izraelitus buvo užpuolę amonitai (buvę šiandienės Jordanijos teritorijos gyventojai); taip pat rašoma, kad dėl to „Izraelis labai kentėjo“ (Ts 10, 9). Tad jie desperatiškai ieškojo kovose patyrusio kariuomenės vado ir rado Iftachą. Jo motina buvo prostitutė (rašoma, kad Iftachas buvo „gatvės merginos sūnus“, 11, 1) ir pats buvo išvarytas iš šeimos bei plėšikavo vadovaudamas gaujoms (11, 3). Bet būdamas „narsus galiūnas“ (11, 1), Iftachas Izraelio tautos seniūnams pasirodė tinkamas vadovauti visai kariuomenei.

Iftachas priėmė jų pasiūlymą vesti tautą į kovą ir tapti izraelitų vadu. „Tada Iftachas įžygiavo į amonitų žemę su jais kovoti.“ Ir izraelitai, aišku, laimėjo, o amonitai buvo sutriuškinti (11, 32–33). Apie patį karą randame vos dvi eilutes, bet didelę dalį vienuolikto skyriaus – net šešiolika eilučių! – užima Iftacho diplomatinės misijos aprašymas. Net du kartus jis „išsiuntė pasiuntinius pas amonitų karalių“ (12 ir 14 eil.).

Kad ir kaip keista, profesionalus plėšikas Iftachas pirma siekia konfliktą išspręsti taikiai. Prieš prabylant ginklams, jis su priešu veda ilgą pokalbį „Ką tau padariau, kad išėjai į karą prieš mano kraštą?“ (11, 12). Kodėl mus užpuolei? Toks buvo teisėjo Iftacho klausimas amonitų karaliui. Jis stengėsi išvengti smurto, bet diplomatinė misija galų gale žlugo, o pokalbiai nedavė vaisių – „amonitų karalius į Iftacho siųstus žodžius nekreipė dėmesio“ (11, 28). Tik tada, kai karas tapo tikrai neišvengiamas, Izraelio tauta stojo į mūšį.

Iftacho pasiuntinių ir amonitų karaliaus derybos. Nežinomo autoriaus graviūra, 1643 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Nors Teisėjų knygoje daug kovojama ginklais, pagrindiniu siekiu visą laiką išlieka taika ir dešimtmečių ramybė (3, 11; 5, 31). Visame Senajame Testamente pirmenybė dažnai suteikiama konfliktų vengimui ir deryboms. Kodėl taip yra? Kad visatos Kūrėjas ir Valdovas yra ne kraujo trokštantis piktas monstras, o taikos ir ramybės Dievas (1 Kor 14, 33 ir kt.). Būtent Teisėjų knygoje Jis vadinamas Jahvė šalom – „Viešpats yra ramybė“ (6, 24). Dievas bjaurisi žudikiškais siautėjimais. Naujasis Testamentas šią liniją pratęsia. Jame Jėzus sako: „palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9), o ne karo kurstytojai. Beveik visuose laiškuose apaštalai linki skaitytojams: „Malonė ir ramybė jums nuo Dievo.“

Deja, šiandien taikos ir ramybės sąvokos jau beveik dingusios iš mūsų kalbų. Didvyriais vadinami tik tie, kurie išdrįsta eiti kaktomuša ir siekia laimėti kovą nokautu. Kartais net šaipomasi iš tų, kurie teikia pirmenybę nereikalingų mirčių mažinimui ir deryboms, susitarimams ir taikai. Apie priešus kalbama kaip apie monstrus ir „būtybes“, zombius ir žmogėdras, kuriuos reikia išnaikinti kaip parazitus. Baisimės Senuoju Testamentu, o ką patys šiandien darome? Tad pasirodo, kad gerų moralinių pavyzdžių verčiau semtis iš archajiškos knygos, iš Biblijos, o ne iš naujienų portalų. Iftacho istorija mums primena ir ragina: visuomet, kai tik įmanoma, ieškokime pokalbio, kuo daugiau kalbėkimės – net ir su priešu.

Neprisitaikykime

Vienuolikto skyriaus pirmoje pusėje Iftachas pasirodo iš teigiamos pusės. Gynybinį karą jis laimėjo. Bet nuo 29 eilutės į gražią pergalės istoriją įsiskverbia jo keistas pažadas, duotas Dievui prieš mūšį: „Jei įduosi man į rankas Amoną,– sakė jis, – kas išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, man grįžtant su pergale prieš Amoną, tas priklausys VIEŠPAČIUI. Aš atnašausiu tai kaip deginamąją auką“ (30–31 eil.).

Kodėl Iftachas davė tokį pažadą? Ką jis turėjo omeny? Kaip šį pažadą suprasti? Ar tik nebus R. Dawkinsas teisus – iš tiesų ši istorija labai keista ir netgi bjauri. Nes ji baigiasi blogai: grįžtantį iš karo Iftachą sutinka ne kas kitas, o jo vienintelė duktė; o po kurio laiko jis „pasielgė su ja pagal įžadą“ (39 eil.), t. y. tikrai ją paaukojo.

Hieronymas Franckenas III, „Iftachas sutinka savo dukterį“, 1661 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Šią žiaurią istoriją daug kartų buvo bandoma įvairiai sušvelninti. Vieni sakė, jog gali būti, kad galų gale Iftachas savo dukters nenužudė; kad jis dukrą atidavė Viešpačiui kaip Ona savo sūnų Samuelį (1 Sam 1, 28) – tarnauti šventykloje, o ne mirti. Tačiau „tekstas aiškus“, kaip teigė Martinas Lutheris.

Kiti teigia, kad galbūt duodamas priesaiką Iftachas galvojo ne apie žmogų, o apie gyvūną. Tai neatmestina, bet mažai tikėtina. Jis žinojo apie paprotį džiugiai pasitikti pergalingus kovotojus (žr., pvz., 1 Sam 18, 6). Tad greičiausiai jis būtent įsivaizdavo iš namo išeinant žmogų, o ne šunį ar avį. Iftacho reakcija 35 eilutėje rodo, kad jis nesitikėjo pamatyti būtent jos: „Ak, mano dukra!..“, – širdgėlos apimtas sušunka Iftachas. Lieka paslaptis, kokios buvo jo mintys priesaikos davimo metu. Mažų mažiausiai toks jo poelgis parodo „didelį kvailumą“, kaip rašo M. Lutheris.

Bet man atrodo, kad vis dėlto esminė Iftacho klaida šioje situacijoje nebuvo neapgalvotas, kvailas pažadas Dievui. Dėl aiškumo turime sugrįžti į šios istorijos pradžią: kodėl Izraelis apskritai buvo patekęs į krizę? Dešimtame skyriuje rašoma, kad, tarnaudami pagonių dievams, „izraelitai vėl darė, kas nedora Viešpaties akyse“; todėl Dievas „supyko ant Izraelio ir atidavė juos į filistinų ir amonitų rankas“ (6–7 eil.). Tauta „labai kentėjo“ (10, 9) dėl savo stabmeldystės, pagoniškų dievų garbinimo.

Kad suprastume, kodėl Dievas taip griežtai reagavo į Izraelio stabmeldystę, turime pasižiūrėti, kokia ta stabmeldystė buvo. Anot religijotyrininko M. Yorko, vienas iš svarbių bendrųjų pagonybės bruožų yra šis: pagonybėje „dievai ir žmonės suvokiami kaip tarpusavyje susiję ir vieni nuo kitų priklausomi“ (Pagoniškoji teologija). Dievai galingesni negu žmonės, bet vis dėlto priklausomi nuo jų. Dievams reikalinga žmonių pagalba, maitinimas ir išlaikymas apeigomis bei dovanomis. Tai mainais pagrįsti santykiai: dievai duoda žmonėms, padeda kovose, apsaugo namus ir miestus, o žmonės savo ruožtu palaiko dievų darbą, gyvenimą bei nuotaiką aukodami.

Buvo tikima, kad kartais dievams reikia atiduoti ir tai, kas brangiausia – žmones, netgi savo vaikus. Dievų maitinimas žmonėmis – tai ne mitas, o, deja, liūdna istorijos dalis. Dėl tikslaus žmonių aukojimo papročio plitimo ir masto antikos religijose dar diskutuojama. Tačiau jau žinoma, kad tokia buvo finikiečių ir kitų Artimųjų Rytų tautų praktika (Įst 12, 31). 2 Karalių knygoje rašoma, kad krizės metu Moabo karalius aukojo savo sūnų „kaip deginamąją auką ant miesto sienos“ (2 Kar 3, 26–27; žr. ir 16, 3). Jau gerai ištirtos ir vėlesnės Amerikos actekų bei majų aukojimo apeigos. Jų kultūrose žmonių aukojimas buvo paverstas pačiu religijos branduoliu ir netgi pasaulėžiūros ašimi.

Majų civilizacijos pėdsakai Gvatemaloje. Unsplash.com nuotrauka

R. Dawkinsas apie Iftacho dukterį pašaipiai rašo: „Matyt, Dievas labai laukė žadėtos deginamosios aukos…“ Ne, Jis nelaukė! Netgi atvirkščiai. Biblijos Dievas yra nepriklausomas nuo žmonių. Jam nereikia žmonių maitinimo. Aukos numatytos ir Senajame Testamente, bet jų funkcija visai kitokia negu pagonių religijose. Dievui visų pirma rūpi žmonių etika, moralė. Tai labai aiškiai išreikšta pranašo Izaijo knygos pradžioje: „Negi man reikia jūsų aukų gausybės? – sako Viešpats. – Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir penimų veršių taukai… Jūsų rankos kruvinos! Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“ (Iz 1, 11.15–17).

„Negi man reikia jūsų aukų gausybės?“, – sako Dievas. O dar mažiau Jam reikia žmonių aukų, tokiomis Jis net bjaurisi, todėl izraelitams griežtai uždraudė: „Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja sudegindamas savo sūnų ar dukterį arba užsiima būrimu, arba yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas…“ (Įst 18, 10–11). Taigi visiškai aišku, kad Iftacho pažadas nepatiko Dievui, prieštaravo Jo Įstatymui ir esminiams Izraelio tautos moraliniams principams.

Tai kodėl Iftachas taip pasielgė? Juk Įstatymą jis žinojo?! Manau, kad atsakyti būtų galima šitaip: nors, kaip skaitome dešimtame skyriuje (15–16 eil.), izraelitai buvo grįžę prie tikrojo Dievo, tačiau tarnavimas Baalams ir Astartėms bei kitiems stabams buvo palikęs gilų pėdsaką. Todėl Iftachas toje situacijoje turbūt ir elgėsi taip, kaip buvo įprasta pagoniškoje kultūroje. Jis buvo Dievo žmogus („Viešpaties dvasia apėmė Iftachą“, 11, 29), tikrai tikintis (Hbr 11, 32). Iftachas gerai žinojo izraelitų istoriją, bet pagoniškoji mirties kultūra buvo padariusi jam neigiamą įtaką. Gali būti, kad prisidėjo ir netinkamas motinos auklėjimas, kuri greičiausiai buvo kanaanietė, pagonė. Todėl, galima sakyti, kad Iftacho teologija iš dalies buvo neteisinga. Jis prisitaikė prie vietinių pagonių papročių, prie jų mirties kultūros – ir pasekmės buvo siaubingos.

Dėl šios grėsmės – būtent nuodėmingo prisitaikymo – ir Senasis, ir Naujasis Testamentas nuolat ragina tikinčiuosius į gyvąjį Dievą: neprisitaikykite prie puolusio pasaulio kultūros! „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (Kun 11, 45), tokie buvo Dievo žodžiai izraelitams. „Nedarykite taip kaip jie“ (Mt 6, 8), kaip pagonys, sako Jėzus savo mokiniams. Jūs, krikščionys, būkite kitokie, būkite druska ir šviesa (Mt 5, 13–16). Ir apaštalas Paulius rašo Romos krikščionims: „nemėgdžiokite šio pasaulio“ (Rom 12, 1; žr. ir Ef 4, 17). Biblija dėl to taip primygtinai įspėja, kadangi kiekviena tikinčiųjų karta grumiasi su šiuo iššūkiu ir yra linkusi vienaip ar kitaip prisitaikyti.

Unsplash.com nuotrauka

R. Dawkinsas su pasibaisėjimu skaito kai kurias Senojo Testamento istorijas. Nužudyti dukrą dėl ištikimybės priesakui – kaip nemoralu, kaip pasibaisėtina! Kaip tada viena mirties kultūra padarė pavojingą įtaką Iftachui, taip dabar, mūsų dienomis, daro įtaką kita, panaši kultūra. Šiandien ir vėl kalbame apie nekaltų žmonių, vaikų, kūdikių žudymą.

Sausio mėnesį Prancūzijos prezidentas E. Macronas pareikalavo teisę į abortą pagaliau įtraukti į ES pagrindinių teisių chartiją. Kovo mėnesį Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) pristatė „Naujas abortų gaires“. Šiame dokumente reikalaujama leisti abortą bet kokiomis aplinkybėmis. Netiesiogiai pasisakoma už galimybę abortą atlikti ir devintame nėštumo mėnesyje. Lietuvoje šiuo klausimu situacija taip pat blogėja. Iki šiol nėštumo nutraukimą reguliuoja paprastas 1994 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymas. Nėra jokio prenatalinės gyvybės apsaugos įstatymo. Pavasarį ministerijoje buvo rengiamas naujas nėštumo nutraukimo tvarkos aprašas, siekiantis dar labiau palengvinti abortus; norima įteisinti ir abortą medikamentais.

2014 m. tviteryje R. Dawkinsas rašė, kad tėvai, kurie žino, jog jų laukiamas vaikas turi Dauno sindromą, turi moralinę pareigą (!) pasidaryti abortą. Mes, tikintieji, negalime leisti tokiems bedieviams, šių dienų pagonims, formuoti mūsų mąstymo ir moralės principų. Turime tam pasipriešinti, negalime prisitaikyti. Negalime leisti, kad vaikai, turintys Dauno sindromą, virstų atlieka; kaip ir negalime pritarti, kad ir bet kurie suaugusieji būtų vadinami zombiais ar orkais, kurių mirtis mums turėtų būti laukiama ir mus džiuginti. Turime pasistengti, kad mirties kultūra nelaimėtų!

Prisiminkime

Istorijos pabaigoje žodį taria ir Iftacho duktė. Jos vardo mes net nežinome, bet tam tikra prasme ji yra ryškiausia šio pasakojimo herojė. Ji ragina savo tėvą būti ištikimą savo įžadui (36 eil.). Jos vienintelis prašymas yra tik toks: „Skirk du mėnesius, idant galėčiau nueiti į kalnus ir klajoti, apraudodama su draugėmis savo mergystę“ (38 eil.). Tėvas sutinka. Iftacho dukters ir merginų rauda tapo atminimo tradicija: „Tada Izraelyje atsirado izraelitų moterų paprotys kasmet išeiti į kalnus ir keturias dienas giedoti raudas už Iftacho Gileadiečio dukterį“ (39–40 eil.).

Tikrąja auka dėl įžado tampa ir pats Iftachas, nes jo giminės linija su dukros mirtimi išnyksta. Bet šviesiausiu prisiminimu šioje dramoje lieka jo duktė. Ji nuolankiai priima tėvo sprendimą, nemaištauja, net nemaldauja palikti ją gyvą. Kitaip negu Iftachas, ji toje istorijoje visai be kaltės. Tiesa, Iftachas dar du kartus minimas Biblijoje ir pristatomas kaip tikėjimo pavyzdys (1 Sam 12, 11; Hbr 11, 32). Tačiau dukters, o ne tėvo, likimas palieka ryškesnius pėdsakus tautos kultūroje. Izraelio moterys prisiminė labiau negu jos tėvą, narsų galiūną. Ir mes šiandien, po daugiau negu trijų tūkstančių metų, taip pat kalbame apie Iftacho dukterį, ją vaizduojame paveiksluose, stebimės jos elgesio nepaprastumu.

Gustave’as Doré, „Izraelitės moterys aprauda Iftacho dukterį“, 1866 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Iftacho duktė buvo nekalta auka. Būtent tokia auka verta prisiminimo, kaip tai ir darė izraelitų moterys. Atminimo papročiai reikalingi, kadangi žmonės yra užmaršūs. Todėl Biblija dažnai ragina: „Rūpinkis neužmiršti Viešpaties…“ (Įst 6, 12); ar „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka“ (Įst 5, 15; žr. ir 4, 9). Turime atsiminti Dievą, Jo išgelbėjimą, Jo sukūrimo tvarką („Atmink ir švęsk šabo dieną“, Iš 20, 8). Ir visos istorijos visų tautų nekaltų bei tragiškų įvykių aukas.

Bažnyčiose dažniausiai kabo kryžius ar krucifiksas. Jis mus primena, kad kadaise Jeruzalėje įvyko kita tragiška istorija: Jėzus iš Nazareto tapo sąmokslo auka, nekaltas žmogus buvo neteisingai nuteistas (Jn 19, 6; Apd 8, 33). Bažnyčios tėvai kaip Origenas Ifacho dukters mirtį interpretavo kaip nuorodą į Jėzaus auką ant kryžiaus. Skirtumas tas, kad už Iftacho dukterį giedamos vien raudos, o Jėzaus mirtį apaštalai šlovino ir ja gėrėjosi (Gal 6, 14).

Nors net ir R. Dawkinsas Jėzų laiko „visų laikų didžiausiu etikos novatoriumi“, bet Jėzaus aukos jis nenori prisiminti. Jo mirtis už žmonių nuodėmes ateistui yra „pasibaisėtina doktrina“. Tad iš kur tada pasisemti gerų moralinių pavyzdžių? Atsakydamas į gimnazistų klausimą „Kas yra jūsų autoritetai?“, vienas iš žymiausių Lietuvos filosofų minėjo tarp kitų ir Aleksandrą Makedonietį bei Julijų Cezarį – anot jo, „aukščiausiojo žmogiškumo, taurumo ir vyriškumo“ pavyzdžius. Tik, deja, nepamini, kad jų ir kitų istorijos veikėjų kaip Napoleono didybės manija milijonams kainavo gyvybę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Ar didis valdovas galėjo būti žiaurus?“, – klausiama vienoje Lietuvos istorijos knygoje, skirtoje jauniems ir nebe jauniems skaitytojams. Autorių istorikų atsakymas patikina: „Ne tik galėjo, bet ir privalėjo.“ Tad tikroji keistenybė, kad Biblija kaltinama žiaurumu, nors ji tik atvirai aprašo visą blogį ir visas tragedijas. Ji nepateisina nei skerdynių, nei imperinių ambicijų; Biblija visuomet stovi engiamųjų pusėje.

Ji ragina prisiminti Hagaros, Onos, Rūtos ir sirų generolo Naamano žmonos tarnaitės gyvenimus. Jų gyvenimai buvo sunkūs, vienų pasibaigę laimingai, kitų tragiškai kaip Iftacho dukters. Aš manau, kad vertingiau yra apmąstyti tokias istorijas, o ne eiti didžiųjų valdovų pėdomis. Kad patys kartais netaptume piktaisiais monstrais.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.