Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Ikona – žmogaus troškimo matyti Dievą išraiška

Ikonų dirbtuvė Kretingos pranciškonų vienuolyne. Vatican News nuotrauka

„Trakų Dievo Motina Marija, Tverų Švč. Mergelė Marija, Žemaičių Kalvarijos Dievo Motina, Šiluvoje viena iš seniausių Marijos ikonų kopija, – kartais mes nežinome ir vadiname tai paveikslais, bet visi jie – ikonos“, – sako brolis Karlas Bertagnin, OFM. Šįkart su juo ir ikonografe Anastasija Šopagiene kalbėjomės Kretingos pranciškonų vienuolyne esančioje pašnekovų darbo vietoje – ikonų dirbtuvėlėje.

Pasak brolio Karlo, priežastis, kodėl lietuviai dažnai tebėra ganėtinai skeptiškai nusiteikę ikonų atžvilgiu, yra istorinė. Dėl patirtos Rusijos priespaudos lietuviams ikona asocijavosi su okupantais, kadangi dauguma rusų yra stačiatikiai, o jų Bažnyčioje pagrindinis menas – ikonos. Tačiau ikonografė Anastasija Šopagienė siūlo visų pirma sugrįžti prie ikonos atsiradimo ir Bažnyčios pasidalinimo datų. Pirmosios ikonos pasirodė 4–5 a. po Kristaus, tuo tarpu Rytų ir Vakarų schizma įvyko tik 1054 m. Tai reiškia, kad iki minėto įvykio Bažnyčia buvo vientisa ir turėjo bendrą meną: „Ikona – kaip tas vaikas, kuris būtent Vakaruose laikui bėgant prarado savo tradicijas, nes visi pradėjo kurti ikonas taip, kaip nori išreikšti save. Tai tapo religiniu menu, o pas ortodoksus ikona išliko, nes ten buvo laikomasi tradicijų“, – pasakojo Anastasija. Tuo tarpu brolis Karlas pridūrė, kad ikonos Vakarų Bažnyčioje klestėjo iki XIV a., o vėliau, įsigalėjus kitoms meno kryptims ir stiliams, ikonos reikšmė buvo primiršta. Tačiau XX a. antroje pusėje ji buvo atrasta iš naujo. Nors ikonografų skaičius Lietuvoje po truputį auga, tačiau pašnekovai sutaria, kad išskirtinai Lietuvos kraštui būdingo savito braižo ikonografijoje nėra.
Paprastai kalbant apie ikonas sakoma, jog jos yra ne tapomos, bet rašomos. Anot brolio Karlo, graikų kalboje žodis grafeo gali būti verčiamas kaip tapyti, rašyti, piešti. Todėl didelės klaidos nebus, jeigu kalbėdami apie ikonas pavartosime kitą veiksmažodį nei „rašyti“. Brolis pranciškonas cituoja vieną iš Nikėjos II susirinkimo sprendimų, kuris atskleidžia ir padeda geriau suprasti žodžių junginio „rašyti ikonas“ sąsają: „Kaip skaitydami Šv. Rašto knygas girdime gyvą Viešpaties žodį, taip kontempliuodami tapytas ikonas regime išganymo slėpinius. Tai, kas vienur išreiškiama rašalu ir popieriumi, kitur ikonoje nusakoma įvairiomis spalvomis ir kitomis medžiagomis.“
Pašnekovai teigia, kad ikonografijoje yra kanonų reglamentuotos taisyklės, kurių privalu laikytis. „Bet pagal tas taisykles būtent ir gali kurti daugiau,  nei galėtum nežinodamas savo ribų“, – sako Anastasija. O brolis Karlas pateikia pavyzdį, kad ikonografiją galima palyginti su muzikos kūrimu, kur reikia laikytis taisyklių. Kai taisykles gerai perpranti, tuomet gali kurti. Tačiau jeigu nori kūryba išreikšti save visiškai nemokėdamas groti, skaityti natų, tuomet nieko neišeis. Tuo tarpu mokantis ikonografijos, anot brolio pranciškono, taisykles perprasti galima paprasčiausiai kopijuojant.
Anastasija Šopagienė. Vatican News nuotrauka

„Ikona – tai žmogaus troškimo išraiška matyti savo Dievą. Tai priemonė, kuri padeda melstis ir artėti prie Dievo, nes pagrindinis ikonos tikslas yra padėti maldai ir vis priminti, kur yra mūsų tikėjimo pagrindas – Dievas tapo žmogumi“, – sako brolis Karlas. Senajame Testamente randame, kad Dievas draudė tautai dirbinti bet kokį savo atvaizdą, nes niekas Jo nebuvo matęs. Nematomam Dievui prisiėmus žmogišką prigimtį ir tapus vienu iš mūsų, gimė Viešpaties ikona. Taigi, Jėzaus Kristaus ikona yra pirmoji iš visų ikonų. Antroji – Dievo Motinos ikona, nes Marija yra Jėzaus gimdytoja. Tuo tarpu šventųjų ikonos – tai Kristaus šventumo atspindžiai. Ikona visada reprezentuoja Kristų ir tuos, kurie yra panašūs į jį, tapdami amžinai gyvi jo paslaptyje. „Ikoną galima palyginti su tėvų nuotrauka – bendrauju juk ne su nuotrauka, ji tik padeda man atsiminti tėvus, mūsų santykį. Tai priemonė, ne tikslas“, – teigia brolis pranciškonas. Jam antrina ir ikonografė Anastasija, sakydama, kad ikona – tai tarytum langas į pokalbį. Tačiau, pasak jos, reikia likti budriems ir išlaikyti tokį žvilgsnį, antraip malda taps stabmeldyste: „Ikonoklastų judėjimas ne šiaip sau kovojo, buvo laikas, kai žmonės iš tiesų tikėjo, kad, jeigu nugramdys dažų nuo ikonos, suvalgys, tai pasveiks. Reikia vengti kraštutinumų. Jeigu ikona susigadino, turi ją pataisyti. O ne taip – ta buvo vienintelė ir šventa“, – sakė ji.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Reikia pastebėti, kad ikonų kūrimui naudojamos tik natūralios, gamtoje randamos medžiagos: mineralai, augalai, mediena, sakai, gyvūnų kailis, vaškas ir kt. Brolis Karlas teigia, kad tokiu būdu tarytum visa kūrinija prisideda prie tikslo parodyti Dievo veidą: „Ikona yra Bažnyčios tikėjimo išraiška. O tikėjimas yra tvirtas kaip uola, kaip siena, pastatyta ant Kristaus. Ji turi būti tvirta, negriūti, nes tikėjimas yra tai, kas išlieka. Todėl svarbi medžiagos kokybė, nuo to priklauso, ar ikona išliks amžiams, ar po metų jau reikės ją restauruoti.“ Be to, spalvos ikonose taip pat pasirenkamos neatsitiktinai, kiekviena iš jų turi simbolinę prasmę. Pavyzdžiui, auksas spindi, negenda – tai simbolizuoja Dievo šviesą. Balta ir geltona spalvos simbolizuoja tiesą. Tuo tarpu raudona – kraujo ir gyvenimo spalva. Gyvenimas priklauso tik nuo Dievo, nes Dievas yra gyvybės davėjas arba tas vienintelis, kuris gali atimti gyvybę. Todėl raudoną spalvą galima vadinti dieviška arba karališka spalva, nes Dievas yra Karalių Karalius. Mėlyna – tai vandens spalva, kuri simbolizuoja tikėjimą arba gyvybę, nes be vandens nėra gyvybės. Mėlyna taip pat yra ir žmogaus gyvybės spalva, simbolizuojanti žmogiškumą. „Galima atkreipti dėmesį, kad Kristus visada apsirengęs raudona tunika ir mėlynu apsiaustu. Raudona tunika, nes jis yra Karalių Karalius, jis yra Dievas, gyvybės davėjas. O mėlynas apsiaustas rodo jį apsisiautus žmogiškumu“, – sako brolis Karlas.

„Ikonoje netgi laiko sąvokos nėra. Gali būti vaizduojamas Jonas Krikštytojas ir laikyti savo galvą lėkštėje. Viskas gali būti vienoje ikonoje, nes viskas yra čia ir dabar“, – teigia ikonografė Anastasija. Tai ir yra vienas pagrindinių skirtumų lyginant ikonografiją su sakralios dailės kūriniais. Anot brolio Karlo, paprastas religinis menas yra menas religine tema, o jo tikslas – vaizduoti kiek įmanoma geriau ir realiau tai, kas buvo: „Tarkim, Jėzaus krikštas. Sakralinis menas bandys perteikti, kaip atrodo vanduo, kaip Kristus brido į vandenį. Tarsi tai būtų fotografija. O ikona neturi tikslo vaizduoti, kas ir kaip buvo. Ji nori parodyti, kas yra dabar.“ Kadangi Kristus ar šventieji yra Dievo šviesoje, jie yra perkeisti, todėl, pasak brolio Karlo, ikonografijoje nėra tikslo atvaizduoti juos natūraliai. Juk ir prisikėlusio Jėzaus apaštalai su Marija Magdaliete neatpažino – jis buvo žmogus, tačiau perkeistas.

Galima atkreipti dėmesį, kad ikonoje vaizduojamo Dievo akys visuomet atmerktos, Jis yra žiūrintysis. Todėl ikonos yra rašomos vadinamąja atvirkštine perspektyva, kai tolimesniame plane esantys objektai savo dydžiu pranoksta arčiau esančiuosius ir esti neįprastos akiai formos: „Linijos eina ne gilyn, o į išorę ir kiekviena atskirai. Nes į kiekvieną elementą Dievas žiūri atskirai, kiekvienas turi svarbą Dievo akyse“, – sako brolis Karlas. Be to, pasaulietiniame mene, priešingai negu ikonografijoje, anot pašnekovų, yra svarbi autorystė. Tuo tarpu ikona nėra skirta autoriui išreikšti save, ji skirta išreikšti Bažnyčios tikėjimą: tam, kad turintieji tą patį tikėjimą galėtų žvelgdami į ikoną vienas kitą suprasti. „Kaip ir visur, svarbiausia – paprastumas. Ne kuo įmantriau, ne kuo sudėtingiau, bet kad būtų suprantama“, – teigia Anastasija.

Ikonų dirbtuvė Kretingos pranciškonų vienuolyne. Vatican News nuotrauka

Paklaustas, ar ikonas gali rašyti bet kas, brolis Karlas sakė: „Jeigu užduočiau klausimą, ar į bažnyčios chorą gali eiti bet kas? Iš esmės – taip, bet reikia pasirengti. Rengdamasis supranti, ar turi talentą, sugebėjimų, ar ne. Gal vienintelė sąlyga – tai būti tikinčiam. Nes ikona yra Bažnyčios tikėjimo išraiška. Jeigu neturiu tikėjimo, kaip galiu jį išreikšti?“ Jis savo mintis papildo pavyzdžiu, sakydamas, kad gali paprašyti dailininko nutapyti savo mamos portretą, tačiau, jeigu pastarasis nėra jos matęs, tokio darbo jis nesiims. Lygiai taip pat ir ikonografijoje: kaip gali žmogus piešti Dievą, kuriuo netiki, o tai reiškia, kad tam tikra prasme nėra jo matęs?

Br. Karlas Bertagnin OFM. Vatican News nuotrauka
Br. Karlas OFM ir Anastasija. Vatican News nuotrauka

Anot pašnekovų, ikonografui reikalingos tos pačios taisyklės, kaip ir dvasiniam gyvenimui: paklusnumas, nuolankumas, švara, tvarkingumas, malda. „Daug kas sako: girdėjome, kad, jeigu tapai ikoną, reikia pasninkauti, melstis. O mes sakome: jeigu tu mokaisi piešti – turi piešti, o ne daryti kitus dalykus. Kai išmoksi techniką, tai galėsi dirbdamas ir melstis, nes tau nebereikės savo dėmesio kreipti į tai, ką darai. O jeigu tu esi nevalgęs, tai nepajėgsi“, – teigia brolis Karlas. Pasak jo, ikonos iki XV–XVI a. buvo tapomos tik vienuolynuose, kur pasninkas buvo kasdienybė. Todėl pasninko  rašant ikonas specialiai laikomasi nebuvo. Vis dėlto ikonografai sutartinai teigia, kad imantis kurti ikoną yra itin svarbus akių pasninkas. „Nori nenori ikona tave disciplinuoja, susikaupi, daug skaitai apie šventuosius, iš tikrųjų jie įsigeria į tave“, – dalijosi ikonografė Anastasija.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.