Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Įkvepiantis O. Šimaitės pasiaukojimas. Teisininkas R. Stankevičius apie žydų gelbėtojai skirtą knygą

VU bibliotekos nuotrauka

Vilniaus universiteto bibliotekoje vasario mėnesį pristatyta RIMANTO STANKEVIČIAUS knyga apie žydų gelbėtoją bibliotekininkę Oną Šimaitę. Pasaulio tautų teisuolių sąraše – 917 žydų gelbėtojų pavardžių iš Lietuvos, iš kurių pirmoji įrašyta Ona Šimaitė. Jos vardas ilgą laiką daug plačiau buvo žinomas užsienyje nei Lietuvoje. Apie O. Šimaitę rašė išgelbėti vaikai, išlikę gyvi geto kaliniai. Pasaulyje ji žinoma iš daugelio apie žydų gelbėtojus užsienyje išleistų knygų, straipsnių.

Rimanto Stankevičiaus knygą „Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai“ išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Vilniaus universiteto alumnas, teisininkas R. Stankevičius O. Šimaitės gyvenimą ir likimą nuosekliai tyrinėja jau daugiau nei du dešimtmečius. Po kruopelę rinko ir skaitė išlikusią medžiagą, laiškus, kalbino ją pažinojusius žmones, jo pastangomis atsirado paminklinė lenta Simono Daukanto kieme, o VU bibliotekos Rankraščių skyrius pasipildė nauja medžiaga apie O. Šimaitę.

Tai jau antra šio autoriaus knyga, skirta šiai ypatingai moteriai, gelbėjusiai gyvybes.

Kalbiname autorių norėdami sužinoti, kada ir kodėl susidomėjo O. Šimaite bei kitais žydų gelbėtojais, kaip sekėsi rinkti medžiagą, kas buvo sudėtingiausia rengiant šią knygą.

Kada pradėjote domėtis žydų gelbėtojais?

Šia tema pradėjau domėtis 1997-aisiais. Žydų muziejaus gelbėtojų skyriuje dirbo mano bendramokslio bičiulė. Sutikta ji pasakodavo apie darbus. Kadangi gyvenau Vilniaus senamiestyje, keletą žydų gelbėtojų istorijų jau buvau girdėjęs. Tuo metu buvo leidžiama viena pirmųjų muziejaus knygų apie žydų gelbėtojus – „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“. Man ten buvo leista pateikti kelias istorijas, taip ir pradėjau rašyti apie žydų gelbėtojus.

Susipažinau su slėptuvės, kurioje buvo išgelbėta dvylika žmonių, buvusios šalia vidurinės mokyklos, kurioje mokiausi, istorija. Pamažu ši tema įtraukė. Iš Kazio Bobelio sužinojau, kad JAV lietuvių kultūros archyve Putname apie žydų gelbėjimą yra sukaupta medžiagos, kuri Lietuvoje nebuvo žinoma. Mane, kaip tyrėją, tai sudomino, tad vasarą per atostogas nuvykau ten.

Tas archyvas nepanašus į mums įprastus, daug kas buvo sukrauta į dėžes ir reikėjo gerai paieškoti. Tikrinau kiekvieną dėžę, rausiausi dešimt dienų ir, tik likus keletui dienų iki išvažiavimo, radau dėžę su reikalingais dokumentais. Labai apsidžiaugiau. Ten buvo daug įdomios Domo Jasaičio surinktos medžiagos. Jis ketino rašyti knygą apie lietuvius žydų gelbėtojus, tad iš JAV ir Kanados lietuviai jam buvo prisiuntę daug medžiagos.

Kartkartėmis JAV ir Kanados spaudoje pasirodydavo aršių pasisakymų apie lietuvių bendradarbiavimą su naciais naikinant žydus. Kaip atsvarą norėta pateikti informaciją apie gelbėtojus. D. Jasaitis surinko nemažai medžiagos, bet, nespėjęs parengti spaudai, mirė. Giminės atidavė medžiagą archyvui. Taip tą surastą medžiagą atsivežiau.

Medžiagos apie gelbėtojus turėjo ir buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Dalia Kuodytė. Pasiūliau jai kartu išleisti knygą. 2004 m. pasirodė knyga „Išgelbėję pasaulį“, kurioje surinkti įdomūs liudijimai, pasvarstymai apie žydų gelbėjimą įvairiose Lietuvos vietose.

Vilniaus universiteto alumnas, teisininkas Rimantas Stankevičius. VU bibliotekos nuotrauka

Kaip atradote Oną Šimaitę?

Po truputį vis pildydamas savo renkamą medžiagą lankiausi Izraelyje, Jad Vašemo archyve. Dar teko sutikti gyvų liudininkų, dirbusių Pasaulio tautų teisuolių komisijoje, tokių kaip Chaja Lifšic ir istorikas daktaras Dovas Levinas. Iš jų gavau daug vertingos medžiagos ir apie Oną Šimaitę. Ten sutikau rašytoją Juliją Šukys, išleidusią O. Šimaitės teksto I. N. Šteinbergui dalį anglų kalba.

Iš to, ką surinkau Jad Vašeme, M. Mažvydo bibliotekoje, parengiau publikaciją „Gyvenusi tautos himno dvasia“. Vis klausinėjau O. Šimaitės brolio sūnaus Kęstučio Šimo, ar neketina išleisti knygą apie savo tetą. Nesulaukęs po kelerių metų nutariau pats išleisti tai, ką buvau surinkęs. Postūmis atsirado ir todėl, kad nuvykau į JAV, į Kento universitetą, pasižiūrėti Jono Rimašausko archyvo, apie kurį mane informavo Amerikos lietuviai.

J. Rimašauskas iš pabėgėlių stovyklos Vokietijoje buvo surinkęs apie tris šimtus anketų apie žydų gelbėjimą. Baigus darbą, bibliotekos darbuotoja pasiūlė pasižiūrėti turimą medžiagą apie O. Šimaitę. Atnešė man dėžę su jos laiškais ir dienoraščiais. Buvo penktadienis, negalėjau likti dirbti ilgiau. Tad liko tik pasvajoti dar kada nors čia atvažiuoti ir padirbėti. Dabar VU bibliotekoje esantys O. Šimaitės 28 dienoraščiai buvo saugomi būtent ten. Iš Paryžiaus jie nukeliavo į Kentą.

Paryžiuje O. Šimaitę pažinojęs ir jos palikimu rūpinęsis dailininkas Žibuntas Mikšys pasakojo, kad viską norėjo atiduoti Amerikos lietuvių bendruomenei, gal todėl, kad ten jau buvo kultūros archyvas. Pamatęs, kiek ten medžiagos, svajojau sugrįžti ir ją patyrinėti, bet to neprireikė. Po kelerių metų O. Šimaitės dienoraščiai atsirado VU bibliotekoje.

Kuo jus patraukė, sudomino Ona Šimaitė?

Mane ji stebina ir žavi, stebino iki pat paskutinio knygos parengimo momento. Skaitydamas jos laiškus, dokumentus randi nuostabių dalykų. Geriausiai, matyt, čia tiktų Broniaus Railos apibūdinimas iš mano knygos įvado:

Ir štai Ona Šimaitė, ir ne ji viena, toli gražu ne viena, tik gal kitų neperviršyta pasiaukojimo ir žmoniškumo didybe, neprilygstama didybe, neprilygstama narsumo ir kančios, ir meilės įtampa žmogaus žmogui. Ji galėtų būti ir ji yra vienas iš pačių iškalbingiausių simbolių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, ir visame pasaulyje, kad žydai juodžiausiomis savo likimo valandomis nebuvo pasilikę patys vieni.

Tai labai talpi šios asmenybės didybės formulė. Per pasakojimus, liudijimus, dienoraščius atsiskleidžia, kokia ji buvo asmenybė.

Reikėtų pradėti nuo karo pradžios. Laiškai O. Šimaitės artimam bičiuliui Kaziui Jakubėnui atskleidžia jos buitį. Pats anksčiau maniau, kad pagalba kitiems žmonėms galima tada, kai pats esi apsirūpinęs ir turi daugiau, negu tau reikia. O ji, turėdama mažai maisto, mažai lėšų, kartą per savaitę gaudama malkų žiemą, kai labai šąla, turėjo vidinį poreikį eiti ir padėti, nes kitiems buvo daug blogiau.

Knyga jau buvo redaguojama, kai radau jos laišką, kuriame žmogus, karo metais gyvenęs Vilniaus gete, jai rašė 1963-iaisiais iš Niujorko, kad gal ji jau jo nepamenanti, bet atėjusi į getą kartą perdavė universiteto rektoriaus paramą, o kartą atėjo į ligoninę jo aplankyti ir norėjo parduoti savo paltą, kad galėtų jam nupirkti vaistų. Jis atsisakęs, nes Vilniuje žiemą be palto ji juk nebūtų išgyvenusi. Taip pat jis gaudavęs materialinę paramą iš kitų asmenų. Jei būčiau tai skaitęs kokioje knygoje, manyčiau, kad sutirštintos spalvos, o čia liudija tai patyręs žmogus.

Pasaulio tautų teisuolė, Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė (1894–1970). VU bibliotekos archyvo nuotrauka

Kaip manote, kodėl ji negrįžo į Lietuvą?

Jai buvo skaudu. Dienoraščiuose yra užuominų, kad neaišku, kaip būtų baigęsis jos likimas grįžus. Ji niekam nenorėjo būti našta. Be to, sulaikė dideli kultūriniai poreikiai ir Paryžiaus teikiamos galimybės, kur galėjo lankytis parodose, koncertuose. Tam jai pakako pajamų. Tą kultūrinį alkį ypač matome jos laiškuose, dienoraščiuose, rašytuose iš Izraelio 1953–1956-aisiais. Izraelyje ją kankino karštis ir kultūros trūkumas, o to nestigo Paryžiuje. Bet, nepaisydama alinančio karščio, prastos savijautos, ji nuolat rašė, skaitė, stengėsi gauti ir perduoti knygas apie Lietuvą. Ypač domėjosi M. K. Čiurlioniu, surinko daug medžiagos, siuntė ją ne vienam tyrinėtojui, perduodavo muziejams, universitetams.

Lietuvoje pasirodžiusius leidinius apie M. K. Čiurlionį siųsdavo į JAV, džiaugėsi jais. Nors gyveno kukliai, vykdydavo visus prašymus, siųsdavo į Lietuvą prašomas knygas, žodynus. Jei kas ją paremdavo, ji viską išleisdavo knygoms. Svajojo turėti savo kampą, bet gyvenimo pabaigoje, nuo 1965-ųjų, buvo atskirta nuo Paryžiaus, tačiau vilties ten sugrįžti neprarado. Ją skausmingai veikė ir aplinka prieglaudoje, kurioje gyveno psichinių ligų kamuojami žmonės, neturintys kultūrinių poreikių.

Ar dar tikitės rasti ką naujo, dar yra nepatikrintų archyvų?

Manau, kad taip. Dėl pandemijos negalėjau įgyvendinti dalies sumanymų rengdamas šią knygą. Norėjau nuvykti į Izraelį aplankyti kelias vietas, kur tikėjausi rasti jos pėdsakų. Ji ten gyveno trejus metus, ten turėtų būti jos išgelbėtų žmonių palikuonių, sukauptos medžiagos, atsiminimų. Iš dienoraščių ne viską galima aiškiai identifikuoti.

Kas buvo sudėtingiausia rašant šią knygą?

Sunkiausia buvo ir ilgiausiai užtruko sudėlioti, išversti iš rusų kalbos O. Šimaitės tekstą I. N. Šteinbergui. Tai išsamiausias O. Šimaitės 80 puslapių tekstas apie jos veiklą karo metais, jis išlikęs atspausdintas mašinėle per kalkę, daug sunkiai įskaitomų vietų, reikėjo labai įdėmiai tyrinėti. Šio teksto dalį Jeruzalėje, kaip minėjau, buvo paskelbusi Julija Šukys anglų kalba.

Nors apie Vilniaus getą žinome nemažai, bet daugiausia – iš ten gyvenusių žmonių paskelbtų prisiminimų, o čia žmogus, kuris ateidavo iš išorės, lietuvės žvilgsnis ir vertinimas iš kitos pusės. Ir tai ne vienkartinis apsilankymas, O. Šimaitė ten lankėsi trejus metus, tapo gerai žinoma geto gyventojams kultūrininkams. Tarkime, A. Suckeveris, M. Dvoržeckis su ja bendravo ir po karo. Įvairiapusė O. Šimaitės veikla ir pasiaukojimas liko užfiksuoti žydų veikėjų darbuose.

Jaučiau vidinę pareigą pateikti tai, kas lietuvių skaitytojams nebuvo žinoma, kas vyko mūsų mieste, ypač aplinkybes universitete karo metais. Buvo daug dramatizmo, reikėjo atleisti žydų studentus, bet iš O. Šimaitės sužinome, kas vyko universitete, kokių buvo gražių pagalbos žydams pavyzdžių.

O. Šimaitė paliudija, kaip jai padėjo rektorius M. Biržiška, kaip jos kolegė, pirmą kartą pamačiusi, kaip žydai gyvena gete, net nebenorėjo ten eiti, nes buvo baisu. Ir dar tie liudijimai apie nenorinčiuosius padėti, grąžinti žydų paliktus pasaugoti daiktus, taip pat apie policininkus, net vokiečius, kurie jai padėjo, elgėsi žmogiškai. O. Šimaitės liudijimuose atsiskleidžia labai skirtingas žmonių elgesys tokiomis sąlygomis: ir žmogiškumas, ir savanaudiškumas, ir baimė, ir pasiaukojimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien