2021 03 04

Jurgita Jačėnaitė

Gediminas Šulcas

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

11 min.
Tapytoja, knygų iliustruotoja, rašytoja Aušra Kiudulaitė. Videomedžiagos kadras

2021 03 04

Jurgita Jačėnaitė

Gediminas Šulcas

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

11 min.

Iliustruotoja A. Kiudulaitė: „Vaikai parodo tai, ką galbūt pati jau esu praradusi gebėjimą matyti“

Kai iliustruotoja ir rašytoja AUŠRA KIUDULAITĖ kyla laiptais į savo studiją, esančią vienuose iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmų pačiame Vilniaus centre, ji dažnai girdi skambant dainuojančių studentų balsus ir muzikos instrumentų akompanavimą. Ir iš pradžių, prisipažįsta, bijojusi erdvės, kurioje įsikūrusi Dainavimo katedra. Tačiau ilgainiui su tokia atmosfera susigyveno – ir su senu namu, ir su čia aidinčia muzika. Net mušami būgnai trečiadienio vakarais viršum A. Kiudulaitės studijos esančioje džiazo klasėje kažkodėl jos visai netrikdo – atvirkščiai, netgi migdo.

„Lipu laiptais rytais ir galvoju: Dieve, kaip man čia tinka! Tikriausiai jeigu kaimynas dainuotų duše, gal ir išprotėtum, bet čia man taip gera. Dirbant studijoje mane dažnai apima jausmas, lyg būčiau čia ne viena, bet ne gąsdinančia, o gerąja prasme“, – sako A. Kiudulaitė ir priduria, kad, kol atrado šias patalpas savo darbo vietai, metus teko pasiblaškyti dirbant bibliotekose. O ten kartais, prisimena ji su šypsena, už traškučių pakuočių ar šokoladukų popierėlių čežesį skaitykloje buvo pasiryžusi ir ką nors nudobti.

Menininkė visą laiką šneka tyliai, švelnia ir ramia intonacija, tačiau tokia jos, kaip sako, pelytės urvelyje maniera išoriškai yra apgaulinga – viduje ilgai nešiojamos ir auginamos istorijos A. Kiudulaitės iliustracijų knygose išsilieja ryškiausiomis, dramatiškomis spalvomis ir formomis. Viskas prasideda nuo spalvos. Viskas prasideda nuo to, kad pirmiausia turi kalbėtis spalvos, sako ji. Pavyzdžiui, nuo oranžinės knygoje „Laimė yra lapė“ arba nuo šaltibarštiškai rožinės „Draugystėje ant straublio galo“.

Dabar A. Kiudulaitė panirusi į dramatišką raudonos, baltos, juodos ir jos mylimiausios mėlynos spalvos koloritą, o tokia drama, pasak jos, atsirado iš karantininio suspaudimo. „Nežinau, ar tai bus knyga, bet akivaizdu, kad ne vaikams. Ši istorija kalbės apie jausenas, kurias žmogus patiria būdamas suspaustas, įkalintas, visą laiką vienišas, lyg norėtų išskristi, ištrūkti, lyg būtų aklas, nors gyvenimas pilnas spalvų“, – pasakoja dailininkė apie savo iliustracijų, vaizduojančių norą ištrūkti iš nepatogių būsenų, eiles ant sienos.

Kurti knygas A. Kiudulaitė pradėjo ne taip ir seniai, prieš šešerius metus. Tačiau pirmoji jos kartu su rašytoja Evelina Daciūte išleista knyga „Laimė yra lapė“ (2016 m., „Tikra knyga“) pelnė savo autorėms šlovę, sėkmę ir matomumą visų pirma kelionėse po pasaulį, o tik tada Lietuvoje. A. Kliudulaitės iliustruotos knygos „Laimė yra lapė“ ir „Draugystė ant straublio galo“ (rašytojas Marius Marcinkevičius) išverstos daugiau nei į dešimt užsienio kalbų. „Lapę“, susižėrusią daugybę apdovanojimų, galima skaityti išleistą ne tik Lietuvoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, Slovakijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, JAV, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Naujausia A. Kiudulaitės ne tik iliustruota, bet jau ir parašyta knyga „Maksas ir 92 musės“ dalyvauja 2020-ųjų metų knygos rinkimuose vaikų literatūros kategorijoje.

„Žmonės dažniausiai mato tik gražų paveikslėlį, tik tavo sėkmę – iki ausų išsišiepus, atsiimant apdovanojimus. Tačiau iki pirmosios knygos atėjau per didelę netektį, didelius nusivylimus ir nelaimes. Prieš šešerius metus Evelina, knygos „Laimė yra lapė“ rašytoja, pamatė mano darbus, kuriuos slėpiau internete po visokiais slapyvardžiais, nes nenorėjau pasirašinėti savo vardu, ir sukūrė man istoriją: vieną, antrą, trečią. Ir kaip tik ta trečioji atsirado po mano tikrai didelės netekties. Tai buvo istorija apie laimę, – ir aš labai norėjau tikėti, kad ta laimė bus ir mano gyvenime. Kita vertus, į savo pirmąją knygą norėjau įdėti ir jausmą, kad vaikams ta nelaimė vieną dieną irgi atsitiks, tik jie to dar nežino. Na bet toks jau yra tas suaugusiųjų gyvenimas“, – apie savo pirmąją knygą, gimusią iš didelio nusivylimo ir kartu vilties laukimo, pasakoja A. Kiudulaitė.

Aušros Kiudulaitės instagramo paskyros nuotrauka
Aušros Kiudulaitės instagramo paskyros nuotrauka
Aušros Kiudulaitės instagramo paskyros nuotrauka

Ką kuriant iliustracijas jums svarbu į jas sudėti, kad praturtintų ir jūsų pačios, ir jūsų skaitytojų – vaikų bei suaugusiųjų – gyvenimą?

Kai pradėjau kurti savo pirmąją knygą, buvau visiškai baltas lapas. Net nežinojau, kaip tos knygos daromos. Esu baigusi Dailės akademijoje tapybos studijas, ir anuomet mes buvome nutolę nuo knygų ir iliustravimo. Tuo metu netgi visą laiką jautėsi, kad jeigu esi grafikas, bet bandai ką nors daryti vaikams, tikriausiai esi niekam tikęs. Kai pradėjau galvoti apie savo pirmąją knygą, staiga vieną akimirką pamiršau viską, ką per tiek metų esu išmokusi. Galbūt tai skamba šiek tiek patetiškai, bet aš tiesiog atsiminiau, kaip paprastus daiktus matydavau savo vaikystėje – man kilo mintis į viską pažvelgti taip, kaip būnant trejų–ketverių.

Vaikystė iki pradedant eiti į mokyklą yra stebuklų metas – kai vaikas viena koja realybėje, o kita – nerealybėje, kai daiktai jam gali atgyti, kai aplinką mato nepaprastai ir unikaliai. Žinoma, aš nesakau, kad man visą laiką pavyksta taip žvelgti į daiktus, suprantu, kad ir profesionalumas yra sumeluoti – sumeluoti naivumą, ties kuriuo laviruoja mano stilius, bet tikriausiai dailininkai to ir siekia.

Iliustracijas kuriu tokias, kad vaikai pasižiūrėję į jas kuo ilgiau neuždarytų savo fantazijos langelių, kuo ilgiau išbūtų vaikystėje ir kuo ilgiau neįsivaizduotų, kad namelis gali būti tik su vienokiu stogu, o medis – tik žalia eglė su skarotomis šakelėmis, kad jie neprarastų gebėjimo matyti savaip. Taip, kaip gali tik vaikai. Tai mano didžiausia siekiamybė. Ir kai matau, kad maždaug ketvirtoje klasėje daugumai vaikų fantazijos langeliai būna užsidarę, nes jau tėvų ir mokytojų dėka žino, kaip kas turi atrodyti, kad turi būti taip ir ne kitaip, kad reikia nubrėžti tiesią liniją ir kad iškirpti reikia tiesiai – man pasidaro labai liūdna. 

Dėl to nesėdžiu vien užsidariusi savo studijoje ir nuolat dalyvauju susitikimuose su vaikais. Jie yra mano didžiausias įkvėpimas ir, aišku, didžiausias išsikvėpimas. Šie susitikimai nėra tas pats, kai per knygos pristatymą susitinka suaugę žmonės, galintys valandą kultūringai išsėdėti ir išklausyti – vaikai atima daugiau jėgų, kita vertus, ir duoda daug įkvėpimo.

Kadangi tokie susitikimai rengiami bibliotekose ar mokyklose, aš žinau, kad tai, ką kalbėsiu, išgirs ne tik vaikai, bet ir mokytojai, tėvai, bibliotekų darbuotojai. Tai yra mano kova – kova už gerą literatūrą, už tai, kad vaikai skaitytų kuo įvairesnes knygas, kad mažesnių miestų ar kaimų bibliotekininkes pasiektų profesionali sklaida apie knygas. Noriu, kad šie žmonės žinotų, kodėl, tarkime, tokios knygos kaip „Laimė yra lapė“ ar „Draugystė ant straublio galo“, ar „Maksas ir 92 musės“ yra ypatingesnės, kodėl vaikams reikia pasiūlyti paskaityti ir įdomesnę knygą, o ne vien kokį „Donaldą“.

Mano, kaip kūrėjos, noras visada yra išeiti iš komforto zonos, atiduoti save visą. Kažkada Dailės akademijoje Petras Repšys yra labai gerai pasakęs: kūryba yra rimtas reikalas, joje pusė tavęs negali būti, arba esi joje visas, arba tavęs ten nėra visai.

Kokį įkvėpimą kaip grįžtamąjį susitikimų su vaikais ryšį gaunate? Kokią tai daro įtaką jūsų kūrybinėms paieškoms, naujoms knygoms, iliustracijų autentikai?

Susitikimai tikrai man daro įtaką. Šiandien kaip tik turėjau susitikimą su vaikais, ir jie manęs paklausė, ar rašau dienoraštį. Ir ką aš supratau? Pasirodo, kad viską, ką iš jų išgirstu, skubu tuoj pat užsirašyti, nes vaikai gali pasakyti ir įžvelgti neįtikėtinų dalykų. Man labai patinka, kai išleidus naują knygą, kuriai išglostyti skiriu pusantrų–dvejus metus, gaunu pirmuosius atsiliepimus, bet labiausiai vertinu tuos, kuriuos atsiunčia tėvai: ką jų vaikai toje knygoje įžiūrėjo, ką pamatę iliustracijas pagalvojo ar pasakė. Nes kartais pats visai nesupranti, ką į tą kūrinį įdėjai, arba net nepagalvojai, kad vaikai čia ką nors įžiūrės.

Per susitikimus vaikai parodo tai, ką galbūt pati jau esu praradusi gebėjimą matyti.

Kaip ir kada ateina laikas naujai knygai? Nuo ko prasideda joje naujos iliustracijos? Kaip gimsta ar kaip pasiruošiate naujai iliustracijų istorijai?

Prieš porą mėnesių klausiausi vienos žymios švedės iliustruotojos ir jai kalbant staiga pasijutau esanti visiškai normali. Ji taip tiksliai man viską sudėliojo – pasirodo, ne aš viena savo kūryboje noriu sudėti viską geriausia. Kartais jaučiuosi ir balta varna, ir šiek tiek išprotėjusi, nes tos mano knygos greitai nepasidaro. Leidyklos apsišarvuoja geležine kantrybe išlaukti: savo knygas esu daugybę kartų ir perdariusi, ir daug ką ištrynusi. Nenorėčiau to įvardyti perfekcionizmu, vis dėlto noriu padaryti maksimaliai gerai ne kitiems, bet pirmiausia sau. Išlaikyti gebėjimą būti maksimaliai sąžininga sau.

Vien pusę metų savo naują knygą nešiojuosi galvoje. Kadangi jų nespėjau daug išleisti ir esu dirbusi tik su dviem autoriais, o trečia knyga jau yra ir mano pačios parašyta, bet galiu pasakyti, kad pirmasis knygos etapas – kai istorija sukasi tau galvoje, tu vaikštai, gyveni su ja ir staiga vieną dieną supranti, kad ją išmokai mintinai, žinai kiekvieną kablelį, kas kur pakyla ir nusileidžia.

Kadangi esu baigusi tapybą, mano knygose svarbiausias dalykas yra spalva, spalvinė įtampa. Spalva knygoje negali būti tik papuošimas, ji turi eiti su tam tikra emocija. Savo knygas visų pirma pamatau kaip spalvinę dermę, žinau, kokios ten bus spalvos, kuri su kuria kalbėsis. Pavyzdžiui, knygoje „Laimė yra lapė“ jaučiasi, kad čia kalbasi mėlyna su oranžine, antroji mano knyga – įžūliai rožinė, tai buvo mano bandymas išprovokuoti skaitytoją rožiniu, šaltibarštiniu viršeliu, tad iš pažiūros knyga atrodo barbiška, bet iš tikrųjų yra apie ką kitką.

Pradedu nuo spalvų dėliojimo, tada istoriją mintyse išsiskaidau pagal tai, kas galėtų tapti knygos atvartais, kurioje vietoje reikės perkelti tekstą, nes paveikslėlių knygoje ypač svarbu rasti balansą – kad teksto atkarpa nepradingtų iliustracijose. O maniškėse labai daug visko vyksta, todėl svarbu jomis nepermušti teksto, išlaikyti jį sklandų. Ties tuo daugiausia ir stringu, nes to neišmokstama – tai darbas su neįtikėtina intuicija: kartais darau ir išmetu, kartais darau ir nešu namo, kad įvertintų vyras arba vaikas. Kartais parodau Evelinai, su kuria po pirmosios knygos tapome kūrybinės bičiulės, partnerės. Ir nors dabar kiekviena dirbame atskirai, tačiau galime drąsiai, ramiai viena kitą pakonsultuoti.

Kai niežti rankos ir jaučiu, kad kažkas viduje spaudžia ir prašosi paleidžiamas, bet nežinai, kas tai, imu vartyti savo senus eskizus, nes turiu įprotį nuolat viską užsirašinėti, paišinėti. Pasižiūriu, ką, pavyzdžiui, galvojau prieš metus, kas man tuomet buvo aktualu. Tai padeda prisiminti jauseną, iš ko tai kilo, kodėl tai pradėjau daryti. Ir tada, net nežinodama, ką noriu daryti, vien iš to, kad kažkas viduje kaupiasi, pasiimu gražios spalvos senovišką popierių, – tokį labai mėgstu, nes jis ne toks aštrus, dabar štai turiu gražaus nepalietiško popieriaus. Dažniausiai mano įkvėpimu tampa ta viena spalva – čiupinėju tą popierių, liečiu ir pradedu kirpti kokią nors formą, tada dėti kitas šalia jos. Tokia ta mano ir virtuvė.

Taip pat turiu problemą, susijusią su galutiniu knygos atidavimu, nes visą laiką atrodo, kad kažką galėjau padaryti geriau. Kai ateina galutinis terminas siųsti knygą leidyklai, ji iš manęs juokiasi, sako: tavo mėgstamiausia frazė yra „aš dar turiu patobulinti“. Tikiu, kad kartais galbūt galėjau padaryti geriau, bet kai jau tuos failus iš manęs atima po viso blaškymosi, suprantu, kad atėjo baigtinis momentas ir knygą reikia paleisti. Kad šiandien iš savęs ištraukiau geriausia, ką galėjau. Rytoj galbūt ištraukčiau dar daugiau.

Mano, kaip kūrėjos, noras visada yra išeiti iš komforto zonos, atiduoti save visą. Kažkada Dailės akademijoje Petras Repšys yra labai gerai pasakęs: kūryba yra rimtas reikalas, joje pusė tavęs negali būti, arba esi joje visas, arba tavęs ten nėra visai.

Aušros Kiudulaitės instagramo paskyros nuotrauka
Aušros Kiudulaitės instagramo paskyros nuotrauka
Aušros Kiudulaitės instagramo paskyros nuotrauka
Aušros Kiudulaitės instagramo paskyros nuotrauka
Evelina Daciūtė ir Aušra Kiudulaitė. Monikos Požerskytės nuotrauka
Tapytoja, knygų iliustruotoja, rašytoja Aušra Kiudulaitė. Monikos Požerskytės nuotrauka