Immanuelis Kantas „Apie pedagogiką“. Ištrauka

Darbas pats savaime nėra malonus, jo imamasi dėl kitokio tikslo. O žaidimas savaime malonus, tam neturint kokio nors kito tikslo. Kai einama pasivaikščioti, tai pats pasivaikščiojimas – tikslas, ir, vadinasi, juo ilgiau einama, tuo mums maloniau. Bet jeigu mes šiaip jau einame kur nors, tai mūsų kelionės tikslas yra toje vietoje esanti draugija ar kas nors kita, ir mes mielai renkamės trumpiausią kelią. Taip yra ir su kortų lošimu. Iš tikrųjų keista, kai matai, kaip protingi žmonės pajėgia dažnai ištisas valandas išsėdėti ir maišyti kortas. Iš čia aišku, kad žmonės ne taip lengvai liaunasi būti vaikais. Ir tikrai, kuo gi geresnis šis žaidimas už vaikų žaidimą sviediniu? Tiesa, suaugusieji nejoja ant lazdos, bet jie juk joja ant kitokių medinių arkliukų.

Nepaprastai svarbu, kad vaikai išmoktų dirbti. Žmogus yra vienintelis gyvūnas, privalantis dirbti. Tik po didelio pasirengimo jis pasiekia tai, kad kažką turi, kas reikalinga pragyvenimui. Į klausimą, ar Dangus nebūtų mumis geriau pasirūpinęs, jeigu mums būtų davęs viską gatava, kad visiškai nereikėtų dirbti, reikia atsakyti, žinoma, „ne“, nes žmogui būtinas užsiėmimas net toks, kuris lydimas tam tikros prievartos. Taip pat klaidinga prielaida, kad jeigu Adomas ir Ieva būtų likę rojuje, jie ten nieko nedirbtų, o tik sėdėtų drauge, dainuotų arkadines dainas, stebėtų gamtos grožį. Nuobodulys juos tikriausiai nukankintų taip pat lengvai, kaip ir kitus žmones panašioje būklėje.

Žmogus turi būti užimtas taip, kad tikslas, kurį jis turi prieš akis, jį užpildytų tokiu lygiu, kad visiškai savęs nejaustų ir kad geriausias jam poilsis būtų tas, kuris yra po darbo. Taigi ir vaikas turi būti įpratintas dirbti. Ir kur būtų galima išugdyti polinkį dirbti, jei ne mokykloje? Mokykla – priverčiamojo pobūdžio kultūra. Nepaprastai žalinga, jeigu vaikas įpranta į viską žiūrėti kaip į žaidimą. Reikia turėti laiko poilsiui, bet taip pat reikia laiko ir darbui. Ir jeigu vaikas greit neįžvelgia, kam ši prievarta reikalinga, tai ateityje pastebės didelę to naudą. Apskritai būtų tik vaikų slopinimas, jeigu visada atsakytume į jų klausimus: „Kam tai yra? Kam tai?“ Auklėjimas turi būti prievartinio pobūdžio, bet dėl to jis negali būti vergiškas.

Kai dėl laisvo psichinių jėgų lavinimo, tai reikia žiūrėti, kad jis nuolat būtų tobulinamas. Jis turi tiesiogiai liesti aukštesniąsias jėgas. Žemesniosios visada ugdomos paraleliškai, bet tik atsižvelgiant į aukštesniąsias, pavyzdžiui, nuovoka (Witz) atsižvelgiant į intelektą. Čia pagrindinė taisyklė tokia: jokia psichinė galia neturi būti lavinama atskirai, tik kiekviena santykyje su kitomis, pavyzdžiui, vaizduotė tik teikiant pirmumą intelektui.

Žemesniosios jėgos pačios savaime neturi jokios vertės, pavyzdžiui, žmogus turintis gerą atmintį, bet neturįs sprendimo galios. Toksai yra tik gyvas leksikonas. Ir tokie Parnaso krovininiai asilai naudingi, nes, patys negalėdami nieko protinga nuveikti, vis tiktai atneša medžiagos, iš kurios kiti gali ką nors gera padaryti. Nuovoka teiktų tik gryną beprasmybę, jeigu prie jos neprisijungtų sprendimo galia. Intelektas – tai bendrybės pažinimas. Sprendimo galia yra bendrybės taikymas atskirybei. Protas yra sugebėjimas įžvelgti bendrybės ryšį su atskirybe. Šis laisvasis kultūrinimas tęsiasi nuo vaikystės iki to laiko, kai jaunuolis atleidžiamas nuo bet kokio auklėjimo. Kai jaunuolis, pavyzdžiui, pasako kokią bendrą taisyklę, jam reikia pasiūlyti pateikti pavyzdžių iš istorijos, pasakėčių, poetų spausdintų darbų, kuriuose ši taisyklė užmaskuota, ir taip duodama jam proga miklinti proto lankstumą, atmintį ir kt.