2021 07 30

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Imunologas dr. M. Strioga: „Kažkodėl nieko nestebina, kad revakcinuotis nuo stabligės ar difterijos reikia kas dešimtį metų“

Dr. Marius Strioga. LR Sveikatos apsaugos ministerijos nuotrauka

Kam skiepytis, jei skiepas nuo viruso neapsaugo? Gal geriau persirgti natūraliai? O gal nuo ligų apsaugo imunitetas, kurį nuolat reikia stiprinti? Į šiuos ir kitus klausimus, nuolat sklandančius visuomenėje, o ypač socialiniuose tinkluose, paprašėme atsakyti biomedicinos mokslų daktarą, Nacionalinio vėžio instituto vyresnįjį mokslo darbuotoją MARIŲ STRIOGĄ.

„Kam skiepytis, jei skiepas nuo viruso neapsaugo? Vis tiek gali užsikrėsti ir užkrėsti kitus. O skiepydamasis rizikuoji patirti šalutinį poveikį, kuris gali būti blogesnis ir už pačią ligą. Aš nepriklausau jokiai rizikos grupei, nesu vyresnio amžiaus, todėl nėra didelio tikslo tą daryti…“ 

Skiepai apsaugo nuo sunkesnės ligos ir jos pasekmių, taip pat apsaugo ir nuo užsikrėtimo bei platinimo – tai vyksta daug trumpiau ir virusų išplatinama daug mažiau. Vakcinuotas žmogus – net jei jis užsikrečia – aplinkiniams yra mažiau pavojingas. O šiaip, kalbant apie ligą, niekada negali žinoti, kokio sunkumo ta liga bus. Net jauniems žmonėms nėra išimčių – sunki liga ir juos gali paliesti. Šimtaprocentinio vakcinos efektyvumo nėra, atsitinka, kad miršta ir vakcinuoti žmonės. Stebime, kad, laikui einant, imuninis atsakas blėsta, tad kalbame jau ir apie trečiosios dozes – revakcinacijos – poreikį. Izraelyje, pavyzdžiui, didžiausios  rizikos grupės bus revakcinuojamos, nes tas atvejų šuolis, kilęs dėl delta atmainos, gali būti susijęs su blėstančiu imuniniu atsaku. Tai nerodo vakcinų neefektyvumo, bet atskleidžia, kad, norint išlaikyti apsaugą nuo Covid-19, būtina periodiškai revakcinuotis. Nežinome, ar kas pusmetį, ar kas metus. Kažkodėl nieko nestebina, kad nuo stabligės ar difterijos reikia kas dešimtį metų revakcinuotis ar kas trejus metus nuo erkinio encefalito. Matyt, tol, kol neišeisime iš šios ligos pandeminio paplitimo ir kol ji netaps viena iš sezoninių peršalimo ligų, teks periodiškai revakcinuotis – kaip ir nuo gripo.

EPA nuotrauka

Ar galima nuo skiepo mirti? Dažnai girdime: „Mano aplinkoje yra mirusių po skiepo, bet apie tai niekas nekalba…“

Taip, yra mirties atvejų nuo skiepo „Astra-Zeneca“ vakcina, tačiau Lietuvoje to nebuvo. Užsienyje pasitaikė mirčių nuo trombozės, ypač jaunoms moterims, todėl pateiktos rekomendacijos, kad jaunoms, nėščioms, besilaukiančioms, žindančioms moterims ši vakcina netinka – bet tie mirties atvejai buvo pavieniai. Jei kažkas sako, kad žmogus vakcinavosi, o po to mirė, tai nereiškia, kad jis mirė nuo vakcinos. Jei vakarėlyje išgėrei šampano ir po kelių dienų numirei, tai gal kaltas šampanas ar užkanda prie jo? Įvairiausi žmonės miršta dėl įvairiausių priežasčių, vakcina gi neapsaugo nuo mirties dėl kažkokios kitos priežasties.

„Nesiskiepiju, nes skiepai nuo COVID’o yra eksperimentiniai. Neaišku, kokios bus ilgalaikės skiepo pasekmės ir ar tikrai jie sustabdys virusą. Farmacijos kompanijos uždirba didžiulius pinigus iš visuotinės vakcinacijos, todėl yra suinteresuotos slėpti ir vakcinų kenksmingumą, ir informaciją apie nepatikimumą, neefektyvumą. Vakcinos kūrimas ir jos tvirtinimas užtruko labai trumpai, galimai buvo praleista daug tyrimo etapų, kurių metu tiriamas ilgalaikis poveikis įvairioms žmonių grupėms. Todėl abejoju vakcinos saugumu ir jos nauda…“

Mes turime akivaizdžius vakcinos saugumo ir efektyvumo rezultatus. Vakcinos nėra eksperimentinės, joms duotas sąlyginis Europos vaistų agentūros patvirtinimas. Taip, tai yra naujos vakcinos, bet jos įdiegtos į praktiką greitai. Taip, ilgalaikių stebėjimo rezultatų nėra, bet, deja, tokia situacija. Ir tas argumentas, kad farmacijos įmonės uždirba – o tai gaila? O kodėl negaila, kad alkoholio, mėsos ar automobilių gamybos įmonės uždirba? Tai džiaukimės, kad jos uždirba, jos tuos pinigus investuos į naujų vaistų atradimą – ir nebūtinai vien nuo koronaviruso, o ir nuo vėžio, Alzheimerio ir kitų ligų.

Unsplash.com nuotrauka

Kad dėl vakcinų susidarys veiksmingas populiacijos imunitetas, yra tik hipotezė, kurios kol kas mokslo duomenys nepatvirtina, veikiau priešingai. Niekada iki šiol žmonija pandemijos metu netaikė masinio vakcinavimo ir nėra žinoma, kaip tai paveiks naujų atmainų susidarymą. Vakcinų rizikų nei asmeniui, nei visuomenei kol kas įvertinti neįmanoma, nes nėra surinkta pakankamai duomenų, tyrimai dar nebaigti. Net pats mRNA vakcinų technologijos išradėjas R.W.Malone nepritaria masinei vakcinacijai šiomis naujomis vakcinomis…“

Visų pirma, Malone nėra mRNA vakcinos technologijos išradėjas. Jis tik vienas iš šimtų ar net tūkstančių tyrėjų. Jis tik pirmas parodė, kaip galima lipidiniame apvalkalėlyje įvilkti RNR molekulę, kad ji patektų į  ląstelę. Tiesiogiai prie šios vakcinos kūrimo Malone nėra prisidėjęs. Jo argumentai yra paneigti jo kolegų, kurie padarė daug svaresnį indėlį vystant šią technologiją. Vien ta garbėtroška prisiimti nuopelnus, prie kurių jis neprisidėjo, jam nedaro garbės, jau nekalbant apie nuomonės, kuri nėra niekuo pagrįsta, reiškimą. Taip, technologija yra nauja, mes neturime ilgalaikių stebėjimo rezultatų, bet mes turime kitą alternatyvą. Jei bijome vakcinų, galime stebėti, kokie bus rezultatai nevaldomos siaučiančios pandemijos. Mes matome komplikacijas, daug mirštančių žmonių, matome ilgalaikius liekamuosius reiškinius pasveikusiesiems. Tai kodėl kaip nuogi į dilgėles visi sutinka šokti į tą virusą? O gal reikėtų visiems tiems, kurie nenori skiepytis, surasti teritoriją – ir tegul jie ten gyvena, kaip jiems išeina? Bet ar tai yra planas? Vakcinos naujos, eksperimentinės“, o virusas senas ir gerai pažįstamas? Ar mes žinome, kaip jis evoliucionuotų, kokias pasekmes turėtų, jei paleistume jį, nekontroliuodami? Manyčiau, tokios kalbos trunka iki tol, kol kas nors šeimoje sunkiai suserga arba, neduok Dieve, numiršta nuo tos ligos.

„Su virusais reikia draugauti, stiprinti savo imunitetą ir pratinti organizmą. Nes vakcinomis susitvarkius su vienu virusu, išlįs kitas, dar baisesnis, ir mūsų organizmas bus vis silpnesnis ir nepajėgs tvarkytis net su menkais ir nepavojingais virusais. Mūsų organizmas yra labai prisitaikantis, jei stiprinsime savo imunitetą, jis adaptuosis prie virusų.“

Žinoma, galima draugauti su virusais, bet kodėl tik su koronavirusu? Galima nuvykti į Afriką ir susidraugauti su Ebolos virusu. Bet apie kokią draugystę kalbame, jei tas virusas kenksmingas ir žalingas žmogui, sutrikdantis jo sveikatą?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jei skiepas 100% neapsaugo, tai kam skiepytis jau persirgusiam, kuris „pasiskiepijo“ natūraliai?

O natūralus persirgimas apsaugo 100 procentų? Ir natūraliai persirgusiems, ir vakcinuotiems laikui einant imunitetas blėsta, taip pat ir persirgusiems, ir vakcinuotiems nėra šimtaprocentinės apsaugos nuo viruso. Tačiau natūraliai susirgus komplikacijų, sunkios ligos eigos, mirties rizika yra daug daug kartų didesnė, negu po vakcinos. Tam ir buvo sukurta vakcinacija, kad išmokytume organizmą atremti grėsmę, supažindintume jį su konkrečiu sukėlėju, kuris nepavojingas, tačiau pajėgus išmokyti imuninę sistemą vėliau atpažinti grėsmę. Raupų pandemijoje pasaulis murkdėsi net kelis šimtmečius. Vien XX a. nuo šios ligos mirė 300 milijonų žmonių, nepaisant to, kad vyko vakcinacija. Ir tik vykstant masinei privalomai vakcinacijai pavyko eliminuoti sukėlėją. Tai apie ką mes kalbame? Ar turime murkdytis šioje pandemijoje, susitaikę su netektimis? Pasikartosiu: šie argumentai galioja tol, kol reanimacijoje neatsidūrė tavo vaikas, mama ar brolis.