Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

In memoriam vyskupui Juozui Žemaičiui MIC

Vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC (1926–2021). Vilkaviškio vyskupijos nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. lapkričio (11) mėn. nr.

2021 m. spalio 5 d., sulaukęs 95 metų, Marijampolės Švč. Marijos globos namuose iškeliavo pas Viešpatį Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC. Tegul jam atminti skirtame tekste skamba jo paties zanavykiškai pasakyti žodžiai iš įvairių interviu.

Vilkaviškio vyskupas emeritas gimė 1926 m. rugpjūčio 30 d. Griškabūdžio parapijos Sparvinių kaime ūkininkų šeimoje. „Šeimoje augome penki vaikai. Aš buvau jauniausias. Dėdės iš mamos pusės, mano brolis buvo tapę kunigais, vyresnioji sesuo – vienuole“, – dalijosi vyskupas.

Baigęs pradinę mokyklą, mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Karo metais Šakius sugriovus, vidurinę mokyklą baigė Barzduose. „Galvojau: jau gana kunigų iš mūsų šeimos, aš būsiu mokytojas. Kai buvau paskutinėje gimnazijos klasėje, Vasario 16-ąją mes, mokiniai, susitarę pagiedojome Tautišką giesmę. Po kelių dienų saugumiečiai mus pradėjo tardyti. Laikė kalėjime, baisiame rūsyje, kur puolami parazitų kankinosi apie šimtas suimtųjų. Tada jau galutinai apsisprendžiau: Dieve, jeigu ištrauksi mane iš šito pragaro, tikrai būsiu kunigas.“

1945 metais Juozas įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, 1949 m. rugsėjo 25 d. buvo įšventintas kunigu bei paskirtas Veiverių parapijos vikaru, vėliau tarnavo Marijampolėje. 1953 m. paskirtas Simno klebonu, o 1967 m. – Šakių dekanu ir klebonu. „Iškunigavau 40 metų, iš jų 22-eji praėjo Šakiuose. Šakiuose sužinojau, kad Vatikanui pateikta mano kandidatūra į vyskupus. Tai buvo antras kartas, kai teikė mano kandidatūrą. Pirmą sykį mane skirti vyskupu siūlė daug anksčiau, tačiau tuomet apie parinktą žmogų reikėjo informuoti dar ir sostinės saugumiečius. Šie griežtai užprotestavo ir taip mane išgelbėjo nuo sunkios naštos. O 1988–1989 m. buvo įsisiūbavęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir jau niekas manęs „negelbėjo“.“

Vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC (1926–2021). Lietuvos vyskupų konferencijos / lvk.lcn.lt nuotrauka

Šv. Jonas Paulius II 1980 m. kunigui Juozui suteikė monsinjoro titulą, o nuo 1984 m. jis tapo Vilkaviškio vyskupijos Kunigų tarybos ir Konsultorių kolegijos narys.

1989 m. kovo 18 d. Kauno arkikatedroje įšventinamas tituliniu Tabaikaros vyskupu ir paskiriamas Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Tais metais rugsėjo 18 d. davė amžinuosius įžadus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų kongregacijoje (MIC). 1991 m. gruodžio 24 d. tapęs Vilkaviškio vyskupijos vyskupu užsibrėžė tris svarbiausius uždavinius: atstatyti karo sugriautą Vilkaviškio katedrą, atkurti Vilkaviškio kunigų seminariją ir atstatyti sunykusią Kryžių šventovę Meteliuose.

„1989 metais buvau vienintelis vyskupas, neturintis savo bažnyčios – katedros. Todėl vienas iš pirmųjų uždavinių buvo pasirūpinti atstatyti Vilkaviškio katedrą. Be jos, buvo statoma ar atstatoma dar Akmenynų, Patašinės, Naujosios Ūtos, Sintautų, Kučiūnų, Aleksoto, Alytaus Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos, Ežerėlio, Pilviškių, Viršužiglio, Sangrūdos, Pažėrų, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios ir Kryžių koplyčia.“

Vilkaviškio Švč Mergelės Marijos Apsilankymo katedra. Vilensija / Wikipedia.org nuotrauka

„Vyskupui sunkiausia, kai reikia ryžtis nemaloniems pokalbiams su kunigais, – dalijosi savo iššūkiais vyskupas. Ir pridūrė: – Įšventinau 72 kunigus. Dėkoju Dievui, kad jie beveik visi garbingai tesi savo įsipareigojimus. Vyskupas šventimų metu gali pasakyti pamokslą, duoti šiek tiek gerų patarimų, bet svarbiausia – prašyti jiems Dievo pagalbos, kad neklaidžiotų, o eitų tiesiu savo pareigų keliu.“

2002 m. sausio 5 d. popiežius priima vyskupo atsistatydinimą sulaukus 75-erių metų amžiaus. Po jo pradedama iki mirties trukusi Vilkaviškio vyskupijos vyskupo emerito tarnystė drauge su broliais marijonais Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje. Tais pačiais metais jis tampa Marijampolės garbės piliečiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisimindamas savo tarnystę jis sakė: „Nei būdamas kunigu, nei eidamas vyskupo pareigas niekada nesijaučiau vienišas, nes visada bendravau su žmonėmis. Be to, nebuvo kada nuobodžiauti: šv. Mišios, išpažinčių klausymas, kitų sakramentų teikimas, asmeninė malda, kuri ypač svarbi kunigo gyvenime, užima nemažai laiko, o laisvalaikiu, jei šiek tiek jo likdavo, skaitydavau knygas.“ Ir kitoje vietoje priduria: „Ačiū Dievui, kunigystės pasiekiau – tai ir buvo mano laimės viršūnė. Eidamas nelengvu kunigystės keliu esu patyręs ir daug džiugių akimirkų. Pavyzdžiui, klausydamas išpažinčių padėjau daugeliui giliai į nuodėmę įklimpusių žmonių pakilti, atgauti Dievo malonę ir sąžinės ramybę. Svarbiausia kunigo gyvenime išugdyti gyvąją Dievo šventovę kiekvieno kataliko sieloje.“

Susibūrus vyskupams, kunigams, pašvęstiesiems, tikintiesiems, vadovaujant Apaštalų Sosto nuncijui Baltijos šalyse, vyskupas Juozas Žemaitis MIC buvo palaidotas Marijampolėje prie bazilikos, kurioje ištikimai ir didžiadvasiškai tarnavo iki pat mirties.

Amžinąjį atilsį duok savo ištikimam tarnui, Viešpatie.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu