2020 07 08

Holger Lahayne

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Individas, valstybė ir Bažnyčia

Trečiosios ekumeninės „Zoom“ konferencijos „Lietuva ir pasaulis po pandemijos“ (2020 06 26) pranešimas 

Teksto autorius Holgeris Lahayne yra Vilniaus evangelikų reformatų parapijos antrasis dvasininkas, katechetas.

Naujojo koronaviruso sukelta pandemija parodė, kokios galingos gali būti šių laikų valstybės. Viruso sukeltos baimės žmonių sielose įsirėžė taip giliai, kad daugelis turtingų Vakarų piliečių reikalauja dar stipresnės ir labiau saugančios valstybės: jiems vis labiau ima atrodyti, kad vien tik valstybė geba efektyviai kovoti su tokiais pavojais kaip pandemija ir jos padariniais.

Balandžio mėnesio pradžioje vokiečių savaitraštyje „Der Spiegel“ D. Pieperis, komentuodamas valstybių vaidmenį visuomenėse pandemijos metu, tiesiai ragina: „Nebijokime stiprios valstybės“. Suprask: dar stipresnės. Kai jau ir taip moderni valstybė kuris laikas yra tiek peraugusi į galingą aštuonkojį, kad baigia įsiveržti ir užvaldyti beveik visas žmonių gyvenimo sritis. Valstybei jau dabar stinga ribų, o pandemija tik toliau žadina pagundą jas plėsti. Žmonių laisvei kyla dar didesnis pavojus. Iš krikščioniškosios perspektyvos žiūrint, dar galingesnės valstybės galimybė turėtų ne vilioti, o gąsdinti.   Šių metų kovo 11 dieną buvo švenčiami 30-ieji Lietuvos laisvės metai, o vos už kelių dienų piliečių laisvės erdvę teko skaudžiai sumažinti. Vyriausybės nutarimu kovo viduryje buvo įvestas karantinas su visa eile kietų apribojimų ir draudimų. Valstybė paprastu kelių žmonių sprendimu radikaliai apribojo Lietuvos gyventojų teises.

Laisvė yra labai garbingas žodis, tačiau šiandien jis yra virtęs burtažodžiu, kurį mieliausiai naudoja ir iš dalies pasisavina valstybė. „Tikime laisve“, skelbė vienas šių metų Kovo 11-osios renginių šūkių. Laisvė – „labiausiai branginamas turtas“. Tik bėda, kad taip tariant galvojama beveik vien tik apie laisvą Lietuvą, arba laisvę nuo Maskvos. Žinoma, valstybės laisvės nuo kitų valstybių aspektas yra labai svarbus, tačiau jokiu būdu negalime pamiršti, kad laisvė visų pirma yra asmeninė: kiekvieno individo laisvė pačiam tvarkytis savo gyvenimą, pačiam jungtis į bendrijas, įsipareigoti kitam. Ši laisvė yra kitų laisvių, kaip ir pačios valstybės, pagrindas, šaltinis bei matas. Laisva, nepriklausoma valstybė be laisvų piliečių iš tikrųjų nėra įmanoma.

Holgeris Lahayne. Feisbuko paskyros „Reformatų Bažnyčia“ nuotrauka

Viešosios arba pilietinės valdžios svarbiausia užduotis yra šią piliečių asmeninę laisvę saugoti. Tik saugoti. Valdžia šios laisvės negali nei sukurti, nei suteikti – ji egzistuoja iš prigimties, o valdžia ją tik gina (žr. LR Konstitucijos 18 str.). „Laisvės idėja“ – asmeninė laisvė – yra „pagrindinis Europos indėlis į pasaulio civilizuotumą“, rašo Hansas Albertas (Freiheit und Ordnung, 1986). Laisvę jis supranta kaip apsaugą nuo savavališkų valdžios įsikišimų; kad atskiram individui bei individams jų laisvai sudarytose grupėse būtų „palikta galimybė patiems apgalvojant, veikiant ir bendradarbiaujant, spręsti savo problemas“. Dauguma valstybių šiandien gerai atlieka piliečių išorinės apsaugos funkciją; istoriškai žiūrint, fizinio smurto mastas sumažėjęs itin įspūdingai. Užtat šiandien didžiausia grėsmė žmonių laisvei kyla viduje – būtent  iš pačios valstybės.

Žmonių laisvė nėra absoliuti, nes tik Dievas yra absoliučiai laisvas, ribojamas tik Jo paties gero ir teisingo, švento ir mylinčio būdo. Žmogus taip pat yra laisvas, bet sąlyginai – laisvas kaip kūrinys savo Kūrėjo akivaizdoje ir Jo pavaldume. Tarp visų Dievo kūrinių tik žmogus – asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą – naudojasi moraline laisve. Vien jis gali nusidėti Dievui ir būti Jo patrauktas atsakomybėn. Kiekvienas individas yra asmuo – dvasinė būtybė, kuri arba tiki į Dievą, arba maištauja prieš Jį.

Todėl žmogaus laisvė tiesiogiai susijusi su atsakomybe. Po sukūrimo žmogui buvo patikėta visa kūrinija; žmogus buvo pašauktas sukurtu pasauliu rūpintis, valdyti visus gyvūnus, maistui naudoti augalus, dirbti žemę (Pr 1–2). Jam buvo suteikta stebėtinai daug laisvės įgyvendinti šias labai kompleksiškas užduotis. Tuo Dievas žmogui tarsi ištarė: tu esi atsakingas už mano sukūrimo vystymąsi; dirbk ir laisvai panaudok savo protą bei kūrybingumą; tavo laisvei nustačiau kelias ribas, kurių negalėsi peržengti; už visą savo darbą tu būsi atskaitingas man.

Dievo įstatymas sukuria tvarkos rėmus arba laisvės erdvę individų bei grupių veikimui. Šiuose teisės rėmuose žmonės yra atsakingi už savo sprendimus bei veiksmus. Jie privalo suvaldyti save, savo jausmus ir norus, prigimtį ir pagundą (žr. Dievo įspėjimą Kainui Pr 4, 7). Savęs suvaldymas Dievo akivaizdoje paklūstant Jo įstatymui yra visos socialinės tvarkos pagrindas. Kadangi  individas visų pirma yra atskaitingas Dievui, todėl pirmiausiai jam turi rūpėti asmeninė savivalda. Tik po to, kitame lygmenyje svarbiomis tampa šeimos, verslo ir bažnyčios savivaldos. O po jų, trečioje pakopoje, įsijungia valstybinės valdžios svarba (nuo seniūnijų, miesto, iki valstybės valdžios), turinti užtikrinti pagrindinių savivaldos instancijų – asmenų ir jų bendrijų – laisvę.

Irmanto Gelūno / „Fotobankas“ nuotrauka

Laisvam žmonių veikimui teisingai funkcionuoti Dievas davė ne komandas, o įstatymus. Šis skirtumas labai svarbus. Komandos yra konkrečios; jas būtina įvykdyti iš karto ir tiksliai. Jeigu Dievas komanduotų, tai tiesiogiai valdytų žmogų ir savęs valdymo čia nebūtų. Tuo tarpu įstatymai yra abstraktūs. Paklusnumas jiems eina kartu su laisve ir atsakomybe ir reikalauja mąstymo ir apsvarstymo. Jeigu skrupulingai vykdome vien tik tikslias instrukcijas, nekalbame apie atsakomybę, kadangi neišgyvename laisvės. Atsakomybė reiškiasi tik kompleksiškų užduočių sprendimo procesuose, kai dalyviai gali ir turi sąmoningai rinktis tinkamus veiksmus iš daugybės galimų.

Dievas nereikalauja nei aklai vykdyti įsakymų, nei nutrūktgalviškai tikėti. Tyrinėjimas, tikrinimas ir apmąstymas daug kartų minimas Naujojo Testamento laiškuose. Trumpai žvilgtelėkime tik į Meilės įstatymą. Visų Dievo moralinių normų esmė ir tikslas yra meilė – mylėti Dievą ir savo artimą (Mt 22, 37–40). Šis dvigubas Meilės įstatymas iš esmės yra nukreiptas į laisvę ir mąstymą, kadangi konkretus meilės įgyvendinimas priklauso nuo mūsų laisvų sprendimų. Turime analizuoti situaciją bei kultūrą, įvertinti santykius ir viską apmąstyti, o paskui, viską apsvarstę, asmeniškai veikti.

Karantino metu mus valdė ne įstatymas, o komandos bei instrukcijos. Valdžiai buvo reikalingi tik paklusnūs ir aklai nurodymus vykdantys piliečiai, o mąstantys tiesiog trukdė. Jau A. de Tokvilis veikale Apie demokratiją Amerikoje (1835 / 40) įspėjo: jeigu valdžia paliktų siaurą „politikos sritį“ (t.y. teisėsaugą ir vidaus saugumą) ir „bandytų leistis nauju keliu, tai pati to nenorėdama, griebtųsi nepakenčiamos tironijos, nes ji temoka nurodinėti ir diktuoti griežtas taisykles. Ji tarsi remia ir puoselėja geras idėjas bei jausmus, tačiau visada jos patarimus labai sunku atskirti nuo įsakymų.“

Štai vienas pavyzdys: gegužės antroje pusėje Sveikatos apsaugos ministerija sudarė smulkią „rekomendaciją“ religinėms bendrijoms, kaip pandemijos metu jos turi elgtis savo maldos namuose. Nors antraštėje buvo žodis „rekomendacija“, ji atėjo į bažnyčias visa aplipinta tokiais veiksmažodžiais kaip „turi“, „privalo“, „negali“, „draudžiama“. Tai tik tik rodo, kad valdžios institucijos net nesupranta, ką reiškia rekomenduoti, nes moka tik įsakinėti, reikalauti ir liepti.

Irmanto Gelūno / „Fotobankas“ nuotrauka

Štai dar vienas: balandžio mėnesį buvo duota komanda „užsidėti kaukes“. Bet nebuvo paaiškinta, kokias. Kokių kaukių apskritai esama, kur jų įsigyti, kokios kaukės tikrai apsaugo, kokios ne. O kam aiškinti – duota komanda, ir vykdykit. Tiesiog klausykite nurodymo, ir viskas bus gerai. Ar tikrai? Senjorams ir visiems „rizikos grupės“ žmonėms valdžios ekspertai net nesiteikė paaiškinti, kaip efektyviai apsisaugoti. Todėl dar ir šiandien visur tebematome pagyvenusius žmones atseit besisaugančius nieko nesaugančiomis paprastomis medicininėmis kaukėmis. Kodėl nebuvo paaiškinta, kad nuo virusų efektyviau apsaugo tik respiratoriai? S. Skvernelis tokį dėvėjo, tačiau aš niekada negirdėjau, kad jis tokį patį respiratorių būtų kada viešai rekomendavęs įsigyti senjorams ar rizikos grupės žmonėms. Užuot tai padaręs, jis tiesiog liepė likti namuose. Žmonės nesulaukė pagalbos, kaip protingai ir atsakingai elgtis pandemijos metu ir patiems įveikti kylančius iššūkius.

Kaukių pavyzdys tik rodo, koks iš tikrųjų yra valstybės požiūris į individą. Individualumas peikiamas bei visaip juodinamas ir kitose srityse. Štai prieš savaitę (2020 06 20) vienas LRT „Panoramos“ reportažas buvo skirtas namų mokymui. Nuo naujų mokslo metų tėvams bus leidžiama mokyti savo vaikus namuose. Tačiau, išskyrus vieną mamą, daugiau niekas nesiryžo naują laisvės galimybę pagirti. Priešingai, Pagrindinių mokyklų asociacijos vadovė net įžvelgė didelę riziką: „Kaip išmokysime vaiką bendrauti? Pasitikėti? Kur bus bendrosios kompetencijos? Mokėjimo mokytis, kūrybiškumo, gebėjimo dirbti komandoje. Tai jeigu mes nuo pirmos klasės leisime vaikui gyventi individualų gyvenimą, ateityje, manau, tas vaikas bus pasmerktas ir būti tik tai individualistu ir galvoti tik apie save.“

Mūsų visuomenėje toks požiūris yra labai plačiai paplitęs. Tačiau jis antikrikščioniškas, nes juo šeima paskelbiama iš prigimties neįgalia institucija (ir netgi pavojinga: reportaže pasisakiusi E. Žiobienė pirmu sakiniu paminėjo smurto riziką), o laisvas individas tiesiai paverčiamas egoistu. Tai senas visų laikų socialistų triukas. Jis veikia iki šiol ir, deja, sulaukia nemažai palaikymo.

Larry Siedentopas. Olli Eickholt / Wikipedia.org nuotrauka

O turėtume prisiminti, kad Vakarų individualizmo samprata didžia dalimi buvo krikščionybės rezultatas. Tą pavirtina amerikiečių politikos filosofas Larry Siedentopas savo veikale Inventing the Individual: The Origins of Western Liberalism (2014). Krikščionybė pirmoji pradėjo mokyti, kad visi žmonės apdovanoti gebėjimu mąstyti ir rinktis, išreikšti valią ir turėti tikėjimą. Juk tikėjimas – tai individualus aktas. Atskiras individas įgijo tvirtą ontologinį pagrindimą, kurio jis neturėjo anksčiau, kai buvo svarbu tik statusas, luomas, lytis, tautybė ir t.t. L.  Siedentopas jau ir anksčiau buvo sakęs, kad „krikščionybė padėjo šiuolaikinės demokratijos moralinį pagrindą, sukurdama moralinį statusą individams…“ Dievo samprata „davė ontologinį pagrindą individui“, todėl „individo formavimasis buvo krikščionybės pasiekimas“ (Europos demokratija, 2003).

XVI a. protestantai naujai išryškino senąjį krikščionybės subrandintą individualizmą; iš naujo ėmė akcentuoti sąžinę kaip Dievo duotą gebėjimą atskirti gėrį nuo blogio. Sąžinė iš esmės yra individualus gebėjimas, nes subjektyviai primena žmogui apie jo moralinius įpareigojimus. Sąžinė byloja, kad visas mūsų mąstymas bei veikla yra moralinis aktas, už kurį atsakome kiekvienas asmeniškai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Reformatoriai iš naujo pažvelgė į sąžinę ir individą, kartu suvokdami žmogaus pavaldumą vien tik Dievui ir Jo įstatymui, t. y. atmesdami visišką autonomiškumą. Jiems sąžinė nėra nepriklausoma instancija, gebanti vertinti pagal savus kriterijus. Ji nėra savarankiškas autoritetas, nes jos turinys visuomet užpildomas ‘iš išorės’. M. Liutheriui sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė. Aukščiausia instancija yra Dievas, kuris nustato, kas gera ir bloga – į tai turi orientuotis žmogaus sąžinė.

Prancūzijos revoliucijos priešininkas ir dešinysis mąstytojas Josephas de Maistre‘as pirmas panaudojo „individualizmo“ sąvoką. 1820 m. jis paskleidė mintį, kad protestantizmo individualizmas yra atsakingas už minčių susiskaldymus ir doktrinų skilimus. XIX a. pirmojoje pusėje priešiškumas individualizmui pagaliau sujungė dešinuosius ir kairuosius. Anktstyvasis socialistas E. Cabet‘as rašo: „Dvi didžiosios sistemos suskirstė ir poliarizavo žmoniją nuo pat pasaulio pradžios: individualizmas (egoizmas, arba asmeniniai interesai) ir komunizmas (arba asociacija, arba bendras ir viešas interesas)“. Dar gerokai prieš Marksą, H. Saint-Simono sekėjai „socializmo“ sąvoką sugalvojo savo politinei vizijai apibūdinti, priešstatant jai tariamai blogą individualizmą.

Tai buvo stačiai genialus žingsnis: čia gerieji socialistai, kuriems rūpi bendrumas, ten blogieji individualistai, kurie mato tik savąjį ego. Šiandien visi smerkia komunizmą, bet šis, dar senesnis melas, iki šiol nuodija mąstymą ir viešąjį diskursą.

Friedrichas von Hayekas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

XX a. ekonomistas Friedrichas A. von Hayekas savo esė „Individualizmas: tikrasis ir tariamasis“ (1948) pateikė priešnuodį. Tikrojo individualizmo pagrindinė praktinė išvada buvo ir tebėra ta, „kad turi būti griežtai ribojama bet kokia prievartinė galia“. Prievartinį žmonių telkimą į grupes Hayekas atmeta, bet pasisako už laisvą telkimosi idėją. Būtina duoti individams laisvę savanoriškai burtis į grupes. Todėl „nuoseklus individualistas turi būti entuziastingas savanoriško bendradarbiavimo šalininkas“. Vos keleriais metais anksčiau Hayeko draugas, filosofas K. R. Popperis savo knygoje Atviroji visuomenė ir jos priešai (1945) taip pat pabrėžė: tikras individualizmas yra kolektyvizmo, o ne altruizmo priešybė. Altruizmo priešybė yra egoizmas. Tačiau kolektyvistai nuo Platono laikų bando priklijuoti egoizmo etiketę prie individualizmo.

Vienas iš pirmųjų į socialistų teiginius sureagavo F. Bastiatas. Didysis liberalizmo gynėjas traktate Individualizmas ir brolybė (1848) atmetė H. Saint-Simono, L. Blanco ir kt. tezes. Bastiatas buvo pirmas ryškus naujųjų laikų tikrojo individualizmo apologetas. Anot jo, brolybė yra svarbi dorybė, o individualizmas jai visai neprieštarauja. Bet būtina tinkamai atskirti tarp prievartinio žmonių sukolektyvinimo ir savanoriško sambūrio. Problema ta, kad socialistai per smarkiai idealizuoja prievartos galia veikiančią valstybę, ją laiko „neklystančia, nepriekaištinga, ir be jokių egoistinių polinkių“, tarsi ji būtų atėjusi „iš anapus žmonijos“.

Valstybinė prievarta pridengiama, perkeičiama bei įvairiai pagražinima. Tam socialistai ir progresyvistai visų pirma pasitelkia smarkiai praplėstą brolybės arba artimo meilės sampratą: valstybė tariamai įgyvendina žmonių brolybę (šiandien vadinamą „solidarumu“ ir pan.) plačiuoju mastu. Bastiatas su tuo nesutinka: mylėti tikrąja prasme galima tik mums artimus žmones. Todėl kai brolybė įgyvendinama valstybės prievartos instrumentais, ji ne kuriama, o kaip tik naikinama, ir tokios ideologijos rezultatas – jos „ištrėmimas iš šio pasaulio“. Šias mintis ko puikiausiai patvirtina komunizmo ir socializmo istorija.

Vakarų kultūroje šalia šeimos ir laisvo verslo svarbiausias valstybės galių atsvara buvo Bažnyčia. Bažnyčia visada gerai žinojo: valstybė nėra Dievas. Net geriausi valstybių vadovai negali būti tarpininkai tarp dievų ir visuomenių, ir ne jų reikalas jas gelbėti. Vienintelis Tarpininkas ir Gelbėtojas – Jėzus Kristus. Valstybių tarnautojai niekaip negali Jo atstoti, kadangi patys yra nusidėjėliai ir nuo Jo malonės priklausomi.

Todėl Bažnyčia privalo išlikti kritiniu balsu valstybėje, nenustoti plaukti prieš srovę ir, reikalui esant, išdrįsti paprieštarauti valdžios nurodymams, ar net nepaklusti. Ypač šiandien mums labai reikia stiprių, laisvų, Dievu ir savo pašaukimu pasitikinčių Bažnyčių. Todėl, mano nuomone, pavasarį būtų buvę geriau toliau organizuoti viešas pamaldas ir nepaisyti valdžios raginimo uždaryti maldos namus, žinoma, rimtai pasirūpinus visomis būtinomis apsaugos priemonėmis.

Holgeris Lahayne. Asmeninio archyvo nuotrauka

Bažnyčios privalo ne tik kritikuoti, bet ir konstruktyviai veikti. Iš dalies jos taip ir daro: religinės bendruomenės yra savanoriško bendradarbiavimo lizdai; jose tikintieji mokosi mylėti artimą, rūpintis savo aplinka, prisiimti atsakomybę, derinti asmeninę laisvę ir įsipareigojimus; jose tikintieji ugdosi sąžinę, lavina savitvardą, savęs suvaldymą.

Bet bene svarbiausia Bažnyčios užduotis: nenustoti mąstyti; nuolat žadinti, skatinti sveiką mąstymą apie Dievą, Jo pasaulį ir save pačius. Jau minėtas A. de Tokvilis veikale Apie demokratiją Amerikoje rašo, kad Bažnyčia pašaukta žmonių mintis nukreipti į dangų, į anapusinį gyvenimą ir taip „išgryninti, subalansuoti ir apriboti pernelyg karštą ir pernelyg didelį turtų, gerovės geismą, kuris lygybės laikais užvaldo žmones.“ Nebūtina bandyti gerovės siekimo „visiškai sutramdyti ir užgniaužti“. Bažnyčia laiko „žemės turtus svarbiu, nors ir antraeiliu dalyku“. Religinėse bendruomenėse turime „išmokyti dorai krautis turtus“.

Turime išmokti teisingai galvoti apie žemiškus ir dangiškus turtus bei jų santykį. Deja, šiandien daug nominalų tikinčiųjų Bažnyčią išnaudoja tik savo nekrikščioniško, materialistiško gyvenimo būdui pasigražinimui, religines apeigas paversdami dvasinėmis puošmenomis. Todėl dar Tokvilis pastebėjo, kad demokratijos laikais „būtų itin pavojinga be saiko jas [apeigas] gausinti ir puoselėti“. Religinių apeigų, t.y. jų išorinės formos, neturėtume niekinti ir naikinti. Tačiau turėtume labai paisyti jų turinio. Nes už išorinį religinį ritualą daug svarbiau yra religinės dogmos arba pagrindinės krikščioniškosios pasaulėžiūros tiesos. Anot Tokvilio, derėtų mažinti apeigų kiekį „ir išlaikyti tik tai, kas reikalingiausia pačios dogmos išsaugojimui“. Todėl Bažnyčia privalo savo pagrindinius mokymus apvalyti nuo nereikalingų apeigų, aiškiai išreikti, puoselėti, diegti ir nuoširdžiai ginti.

Bažnyčia kviečia tikėti ir atgailauti. Graikiškai žodis atgailai yra metanoia – atnaujintas mąstymas. Bažnyčia ragina mąstyti naujai, pergalvoti senuosius dalykus, neklaidžioti ir nesuklysti, taip „intelektui uždėdama išganingą jungą“ (Tokvilis). Toks krikščioniškasis mąstymas turi būti pavaldus Kristui ir Dievo žodžiui (2 Kor 10,5), bet nepavaldus valstybei ir ministerijų klerkams. Pandemijos ir valstybinių supergalių siautėjimo metu „drąsi minties nepriklausomybė“, kaip sako Tokvilis, tampa bene svarbiausia kiekvieno krikščionio ir kiekvienos bažnyčios atsakomybe. Susidievinanti valdžia tokios nepriklausomybės labiausiai neapkenčia.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.