Instrukcijos slaptajai policijai, arba Nihilizmo grėsmė demokratijai

Lenkų rašytojas Adamas Zagajewskis savo esė „Instrukcijos slaptajai policijai“ meistriškai narplioja totalitarinį komunistinį režimą grindusią filosofiją, kuri gyvavo kur kas ilgiau nei sulig Berlyno sienos griūtimi nunykusios režimo struktūros. Ši filosofija – tai žmogaus dvasią užnuodijęs cinizmas, manantis, kad dorybės ir idealai gyvuoja tik kalboje, o iš tiesų kiekvienas žmogus siekia tik asmeninės naudos.

Kaip tame žaidime, kuriame sukamės ratu skambant muzikai žinodami, kad stojus tylai turėsime susėsti ant kėdžių, kurių visiems neužteks. Verda darviniška kova dėl ribotų išteklių, o visos dorybės, suprask, tėra silpnųjų iliuzija arba manipuliacijos instrumentas. „Atminkite: galima daug. Galima siekti apdovanojimų, garbės ir pinigų, galima pataikauti galingiesiems, bet, kai saujoje jau visi trofėjai, privalu išeiti į tribūną ir pasakyti: „Žmonija… Dorovė… Gėris…“ Pasakotojas apgailestauja, kad šiandien visuomenė per mažai domisi šiuo palikimu, nes nemanoma, kad tokios instrukcijos gali turėti kokios nors intelektualinės vertės.

Apie demokratijoms gresiantį nihilizmo pavojų šiandien Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste perspėja ir Jeilio universiteto istorijos profesorius Timothy Snyderis. Savo knygoje „Kelias į nelaisvę“ („The Road to Unfreedom“) jis kalbėjo apie tai, kad Rusija demokratijas, ypač kaimynystėje, traktuoja kaip pavojų savo autoritariniam režimui. Tokia nuostata lemia strateginį reliatyvizmą, t. y. siekį aplinkines valstybes nusmukdyti iki Rusijos lygio: griauti laisvą visuomenę, žlugdyti demokratines institucijas, skatinti susipriešinimą, ekonominį nestabilumą. Visa tai tam, kad pati Rusijos visuomenė negalėtų rasti sektino pavyzdžio, kuris įkvėptų mobilizuotis dėl permainų viduje.

Nors T. Snyderis ir apibūdina Kremliaus režimą kaip fašistinį, tačiau pabrėžia svarbią jo skirtį nuo kitų iš XX amžiaus istorijos mums puikiai žinomų fašistinių režimų. Visus juos sieja smurto iškėlimas aukščiau proto, tačiau Vokietijos ar Italijos režimai siekė mobilizuoti savo piliečius siūlydami jiems į ateitį nukreiptą viziją, o Kremlius iki pat neseniai paskelbtos mobilizacijos, kaip tik siekė išlaikyti piliečius demobilizuotus ir nesikišančius į viešus reikalus. Niekas nėra tiesa, niekuo negalima pasitikėti, nesikiškite ten, kur plaukioja stambūs rykliai, transliavo Kremliaus režimas.

Savo tekste žurnalui „Foreign Affairs“ T. Snyderis akcentuoja, kad šiandienis Rusijos karas prieš Ukrainą kartu yra ir kova dėl demokratijos ateities Vakaruose. Istoriko teigimu, Ukrainos kova ginant savo šalį primena Vakarams, kad demokratija nėra tik institucinis mechanizmas. Demokratija yra neatsiejama nuo etinio pagrindo, apimančio piliečių pareigą pažinti faktus ir jais remiantis priimti sprendimus, ginti žodžio laisvę ir kalbėti tiesą galiai į akis. Ne galia kuria tiesą, o tiesa yra skydas gintis nuo tironijos. Demokratijos piliečiai neturėtų būti istorijos vergai, negandas priimantys kaip neišvengiamą nuosprendį, o istoriją kuriantys subjektai, prisiimantys įsipareigojimą ginti demokratinius institutus.

Ukrainos pavyzdys, anot T. Snyderio, atskleidžia, kad demokratija iš savo piliečių reikalauja ginti svarbiausias vertybes būtent tada, kai joms kyla didžiausias pavojus. Kitaip tariant, demokratija reikalauja ne tik instrumentinio žinojimo, kaip pasinaudoti savo teisėmis, bet ir etinio įsipareigojimo jas puoselėti. Dar senovės graikai ir romėnai žinojo, kaip demokratija gali išsigimti į oligarchiją ar tironiją, o respublika užleisti vietą imperijai.

T. Snyderis pabrėžia, kad fašistinį režimą, kuris smurtą iškelia aukščiau proto, įmanoma nugalėti tik jėga. Tad Vakarams nederėtų apgaudinėti savęs tvaraus diplomatinio sprendimo su Rusija perspektyva. Veikiau būtina susitelkti į ginkluotės tiekimą Ukrainai tam, kad Kyjivas būtų pajėgus iškovoti pergalę mūšio lauke.

Visgi svarbu atkreipti dėmesį ir į kitą istoriko perspėjimą apie tai, kad Kremliaus skleidžiamas užkratas gali išlikti ilgiau nei pats režimas. Nihilizmas, nepasitikėjimas vienų kitais ir pačia politika, dorybių kaip galios žaidimų priedangos suvokimas – visa tai gali gyvuoti dar ilgai. Kol kairė manys, kad visos nuomonės lygiai vertingos, o dešinė traktuos demokratiją kaip neišvengiamą kapitalizmo padarinį, tol nihilizmo pagundos bus pavojingos sutrikusiems piliečiams. Demokratija miršta ne tik tada, kai nebelieka pasiryžusiųjų ją ginti nuo brutalios prievartos, ji miršta ir tada, kai nebelieka tikėjimo, kad įmanoma ir apskritai verta siekti atskirti faktus nuo pramanų, tiesą nuo ideologinių konstruktų.

A. Zagajewskis savo esė atskleidžia ir dar vieną galingą nihilizmo pagundos šaltinį – į puikybę panardinantį įtikėjimą, kad esi aukščiau už tuos „dorybėmis įtikėjusius kvailelius“. Tu esą kiaurai matai esmę – po dorybių ir vertybių etiketėmis slypinčią negailestingą kovą. Taip manaisi esąs geriau pasiruošęs šiam išlikimo žaidimui, nes nesiaukoji dėl nieko, kas tėra apgaulė, o veiki strategiškai: jei reikia, pataikaudamas galiai, jei reikia, išduodamas, jei reikia, šantažuodamas ir visada pasirengęs pirmas suduoti smūgį kitam į nugarą, kol niekas nesudavė tau pačiam.

Rašytojas savo esė aprašė komunistinių saugumo tarnybų mentalitetą. Būtent tokio mentaliteto žmogus iš KGB struktūrų amžių sandūroje atėjo į valdžią Kremliuje. Šiandien, kai Vakarai skelbia vis naujus sankcijų paketus Rusijai dėl jos agresijos prieš Ukrainą, svarbu sankcionuoti ir šios KGB-istinės filosofijos sklaidą mūsų visuomenėse.