2022 06 15

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

18 min.
Venclovų namų-muziejaus svetainė ir biblioteka. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

2022 06 15

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

18 min.

Intelektualai apie Venclovų namų pertvarkas: urbicidas, sovietmečio baimė, nekilnojamasis turtas svarbiau už kultūrą

Birželio 9 d. Vilniaus savivaldybės iniciatyva Lietuvos mokslininkai, intelektualai, kultūros atstovai sostinės Rotušės Kamerinėje salėje pasidalijo nuomonėmis, ką daryti su Venclovų namais-muziejumi – naikinti, imtis pertvarkų ar palikti ramybėje? Kokie galimi sprendimai, kurie lemtų sovietmečio rašytojo Antano Venclovos ir jo šeimos, taip pat jo sūnaus, disidento, iškilaus poeto, vertėjo, literatūrologo, istorijos tyrinėtojo, Jeilio universiteto profesoriaus Tomo Venclovos, namų Vilniaus Pamėnkalnio gatvėje likimą?

Venclovų namai-muziejaus yra vienas iš septynių sostinės savivaldybės muziejų. Jo kritikai tvirtina, kad įstaigoje esminis dėmesys skiriamas A. Venclovai, iš dalies nutylint jo vaidmenį sovietinės Lietuvos okupacijos pradžioje, ir ragina savivaldybę įstaigos atsisakyti ar perduoti ją Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.

Vilniaus savivaldybė nesiteikė ar neturėjo sumanymo į viešųjų intelektualų pokalbį pakviesti profesorių T. Venclovą. Jam šį pasiūlymą, jau tik sutikęs moderuoti diskusiją, pateikė kultūros istorikas doc. dr. Aurimas Švedas. Kadangi profesorius tądien viešėjo Prahoje, diskusijoje dalyvauti negalėjo, tačiau A. Švedas perskaitė jo gegužės 2-osios laišką su pozicija dėl Venclovų namų-muziejaus, adresuotą Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui.

Publikacijoje – profesoriaus T. Venclovos laiškas ir diskusijos „Ką daryti su Venclovų namais-muziejumi“ dalyvių pasisakymai.

Rašytojas, profesorius Tomas Venclova. Roko Lukoševičiaus / „BNS Foto“ nuotrauka

Prof. T. Venclova: „Griežtai protestuoju prieš pono Stanciko demagogiškus tvirtinimus, kad Antano Venclovos šeima „užgrobusi vilą“

Diskusijos moderatoriaus A. Švedo perskaitytas rašytojo T. Venclovos laiškas:

„Susipažinęs su straipsniu „Delfi“ portale „Rusijos karo akivaizdoje – klausimai dėl muziejaus sostinėje: tikrasis rašytojo vaidmuo buvo nutylėtas“, sužinojau apie diskusiją Venclovų namų-muziejaus klausimu. Ligi šiol tikresnių žinių apie ją neturėjau. Manau, nėra korektiška mano atžvilgiu, kad šis jautrus klausimas viešai aptariamas be mano žinios. Tikiuosi, toliau diskusija nebus viešinama. Nors nebuvau pakviestas į diskusiją ir to, matyt, nenumatoma daryti, laikau reikalingu pasakyti keletą dalykų, paryškinančių mano poziciją.

Pirma – ne aš Venclovų namus-muziejų steigiau ir atidarinėjau, ne man juos ir naikinti. Tai savivaldybės reikalas.

Antra – pervadinti muziejų Tomo Venclovos muziejumi, kaip siūlo gerbiamas Valdemaras Klumbys, griežtai nesutinku. Gyviems asmenims muziejai nesteigiami. Net po mirties, jei norima tai padaryti, paprastai išlaukiama 10–15 metų. Galima būtų pavadinti muziejų, pavyzdžiui, literatūrinių ryšių muziejumi, kas esme atitinka jo specifiką.

Trečia, griežtai protestuoju prieš pono Stanciko demagogiškus tvirtinimus, kad Antano Venclovos šeima „užgrobusi vilą“. Iš tikrųjų butą pirmame vilos aukšte Vilniuje ir namelį Palangoje. Minėtosios vilos arba namo savininkas gydytojas Kiakszto, kaip tvirtinama lenkiškoje „Vikipedijoje“, nebuvo po Lietuvos sovietizacijos 1940 metais saugumo suimtas, kankintas ir ištremtas. O dar 1939-aisiais per sovietų–lenkų karą pateko į sovietų nelaisvę. Iš jos grįžęs, kaip dauguma Vilniaus lenkų išvyko į Lenkiją ir 1960 metais ten, Mazovijos Ožaruve, mirė. Jo žmona mirė Vilniuje nacių okupacijos pradžioje.

Namas per pirmąją sovietų okupaciją buvo nacionalizuotas, jame gavo gyvenamąjį plotą režisierius Juknevičius, aktorius Siparis ir lenkų rašytojas Tyrmandas. Daug vėliau, 1947-aisiais, butas name paskirtas Venclovai, kuris apie Kiakszto net nežinojo. Kaip dėl namelio Palangoje, jis tikrai priklausė Mačiuliui. Šį įkalinus, jis buvo nacionalizuotas. Ir žymiai vėliau Venclova, niekaip nesusijęs su Mačiulio įkalinimu ir taip nieko apie jį nežinojęs, tą namelį įsigijo iš Palangos valdžios. 

Mačiulis, grįžęs iš tremties, vėl gyveno Palangoje, tik kitoje vietoje. Po atgimimo pareiškė į namelį pretenzijas, jį atgavo ir pardavė. Kiek žinau, dabar namelis priklauso žinomam politikui Karbauskiui. Taigi kalbos apie užgrobimus yra niekuo neparemtos.

Taip pat griežtai protestuoju prieš ponios Kuzminskienės tvirtinimą, kad Venclovų namai-muziejus lygintini su Stalino muziejumi Goryje. Kad ir kokios būtų A. Venclovos klaidos ir nuodėmės, gretinimo su Stalinu jis tikrai nenusipelnė, taigi toks tvirtinimas yra įžeidžiamas.

Ketvirta – prieštarauju muziejaus perleidimui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, nes ši įstaiga, kaip matyti iš pono Stanciko ir panašių tvirtinimų, vargu ar būtų pajėgi objektyviai nušviesti su juo susijusius klausimus.

Penkta – jei savivaldybė nutartų muziejų uždaryti, norėčiau, kad visas jo turtas: knygos, baldai, rankraščiai, paveikslai – būtų perduotas Kauno Maironio muziejaus ar kitos rimtos kultūrinės įstaigos saugyklai.

Šešta – reiškiu gilią padėką direktorei Birutei Vagrienei ir visai muziejaus komandai, kuri daug metų užtikrino darnų muziejaus darbą ir surengė jame daug prasmingų, plačiai lankomų renginių, skirtų, be kita ko, Lietuvos disidentams ir Ukrainos kultūrai. Deja, diskusijos dalyviai, kaip atrodo, apie tuos renginius nieko nežino.

Su pagarba Tomas Venclova.“

Literatūrologas, buvęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Kultūros ministerijos archyvo nuotrauka

Literatūrologas M. Kvietkauskas: „Visų pirma turėtų aiškintis politikai – o ne intelektualai įrodinėti akivaizdžius dalykus“

Literatūrologas doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas prie diskusijos prisijungė per „Zoomą“ iš Krokuvos Jogailos universiteto:

„Žvelgiant į mūsų dabartinę diskusiją ir klausantis pasisakymų, kyla klausimas – kaip atsirado muziejaus uždarymo ir pastato pardavimo idėja? Kaip kilo šis planas? Kokie jo motyvai? Kas turėtų paaiškinti ir kokiais argumentais turėtų grįsti mintis, kurios nuskambėjo mūsų politikų lūpose? Nes tai, kad Vilniaus savivaldybėje rengiamas šio muziejaus uždarymo ir pastato pardavimo planas, žinau iš kelių šaltinių, taip pat tiesiogiai iš savivaldybės administracijos. Šaltiniai patvirtina, kad toks planas yra. Ir kad abejonių dėl Venclovų namų-muziejaus reikalingumo žiniasklaidoje pasirodė nei informavus Tomą Venclovą, nei išklausius jo nuomonę.

Laiškas, kurį perskaitė Aurimas Švedas diskusijos pradžioje, mano manymu, liudija labai liūdną situaciją. Kai žymiausias tarptautiniu mastu mūsų šiuolaikinis poetas, Vilniaus miesto garbės pilietis sako, kad jo nebuvo planuojama kviesti į diskusiją. Kokį politikų požiūrį tai liudija, kai kalbame apie miesto paveldą, miesto atmintį? Ir ar čia intelektualai dabar turėtų bandyti paaiškinti akivaizdžius dalykus? Ar vis dėlto savivaldybės atstovai, visų pirma miesto meras Remigijus Šimašius, turėtų pasiaiškinti, kodėl keliamos idėjos uždaryti, sunaikinti šitą erdvę? Idėjos, kurių realizavimas būtų vandališkas. Tai būtų vandalizmo veiksmas – sunaikinimas, uždarymas, pardavimas, šios erdvės ir šios istorijos ištrynimas iš miesto atminties.

Yra toks teorijos terminas kalbant apie miesto paveldo, tapatybės naikinimą – urbicidas. Panašiai kaip genocidas yra tautos tapatybės naikinimas, taip urbicidas – miesto tapatybės naikinimas. Ir man atrodo, kad žymiausio šiuolaikinio lietuvių poeto – Vilniaus poeto, Vilniaus istoriko Tomo Venclovos jaunystės namų kaip muziejaus uždarymas, šios erdvės sunaikinimas būtų kaip tik urbicido veiksmas. Ir dėl tokių iniciatyvų, mano manymu, visų pirma turėtų aiškintis politikai – o ne intelektualai įrodinėti akivaizdžius dalykus.

Žinoma, sunku suvokti tokius planus Vilniaus miesto tapimo UNESCO literatūros miestu ir artėjančio 700 metų jubiliejaus minėjimo kontekste. Kaip jubiliejus būtų minimas uždarius šiuolaikinio žymiausio Vilniaus poeto jaunystės namus – man sunku įsivaizduoti.

Ar muziejaus pavadinimą ir koncepciją vertėtų keisti? Vienas dalykas yra tai, kad Tomo Venclovos pavardė yra tikrai atpažįstamas ženklas tarptautiniu mastu. Tai liudija ir jo tyrėjai, ir skaitytojai (ir iš užsienio).

Venclovų namai-muziejus. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Tėvo Antano Venclovos istorija taip pat nėra vien tik komunistinio dignitoriaus istorija. Nėra vien tik sovietinio veikėjo istorija. Jis – taip pat tarpukario kairysis poetas, gana bohemiškos laikysenos, prigimties. Ir toje istorijoje galima atrasti – ir reikia atrasti – ne vien tik kolaboravimo prasmę, bet ir įvairiausių, taip pat mūsų tarpukario literatūros, prasmių. Kaip tik šito kelio ir šitos klaidos – kolaboravimo fenomeno, aiškinimąsi, interpretavimą. Tam, kad tai galėtų suvokti ir jaunimas, nepatyręs šios sovietmečio komplikacijos, pavergto proto situacijos, – jam šios temos vis sunkiau suprantamos. Taip pat vakariečiai, kurie nėra tiesiogiai susidūrę su sovietmečio tikrove ir kuriems nėra lengva suprasti to laiko komplikacijas.

Žinoma, jeigu mes norime ideologizuotos, schematizuotos istorijos ir miesto atminties versijos, tuomet šis muziejus yra rakštis. Bet, matyt, rakštis yra ne tik Antano Venclovos, bet galbūt ir Tomo Venclovos, vieno ryškiausių lietuvių nacionalizmo ir jo stereotipų kritikų, figūra.

Taigi aš abejočiau, ar muziejaus pavadinimą tikrai reikia keisti. Žinoma, gali būti ieškoma kitų alternatyvų, tačiau yra svarbūs du dalykai – kad šitas muziejus išliktų kaip literatūros erdvė, perteikianti jos paveldą ir vykdanti jos edukaciją. Ir kad jis veiktų kaip gyvų diskusijų, gyvos istorijos refleksijos vieta. Apibendrindamas tikrai sakyčiau: šį muziejų būtina išsaugoti, atnaujinti jo koncepciją ir taip plėtoti be galo vertingą ir daug galimybių turinčią Vilniaus literatūros paveldo erdvę.“

Poetė, savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vyr. redaktorė Giedrė Kazlauskaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Poetė G. Kazlauskaitė: „Kai savivaldybė inicijuoja tokią diskusiją, pirma mintis – vadinasi, nekilnojamasis turtas ten yra ne šiaip sau“

Poetė, kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vyriausioji redaktorė Giedrė Kazlauskaitė prisipažino nebūtų galėjusi nė susapnuoti, kad dalyvaus diskusijoje, kurioje tenka įrodinėti poeto Tomo Venclovos vertę ir svarbą:

„Tai atrodo kaip iš paralelinės realybės. Bet aš suprantu, kad žmonės išjautrėję, norisi atsikratyti sovietinių simbolių, griaunami paminklai sovietų kariams, kurie neaišku, kodėl ligi šiol stovėjo. Jaučiasi poreikis apsivalyti, tik tas poreikis, kadangi reiškiasi karo aplinkybėmis, paveiktas baimės, išgąsčio ir paranojos.

Įprastai apie šį muziejų mėgsta pasisakyti žmonės, kurie ten nėra įkėlę kojos. Aš koją įkėlusi buvau, renginius mačiau, ir man jie, tiesą sakant, atrodo geresni už kai kuriuos Rašytojų sąjungos renginius. Nes ateidavo žmonių, kurie drįsdavo klausti visomis kalbomis – ir rusų, ir lietuvių, ir diskusijos buvo įdomios, ir susitikimai. Prisimenu, į muziejaus kamerinę aplinką atvykdavo ir įdomesnių rusų disidentų poetų, ir net lankėsi pats Žadanas (Serhijus Žadanas – žymus šiuolaikinis Ukrainos rašytojas, kurį Lenkijos mokslų akademija 2022 m. nominavo Nobelio literatūros premijai – aut. past.), jaunimui vykdavo komiksų dirbtuvės. 

Suprantu, kaip sudėtinga išlaikyti muziejų turint mažą biudžetą. Vis dėlto, pavyzdžiui, Anykščių regione yra, rodos, keturi rašytojų memorialiniai muziejai, ir jie visi yra išlaikomi. O mums sunku… Ir kai savivaldybė inicijuoja tokią diskusiją, pirma mintis – vadinasi, nekilnojamasis turtas ten yra ne šiaip sau, ir nieko gero iš to nebus.

Šiandien peržiūrėjau „TripAdvisor“. Pasaulyje nėra nė vieno rašytojo memorialinio muziejaus, kuris būtų labai rentabilus, apsimokantis, lankomas. Visur pasaulyje memorialiniams rašytojų muziejams yra sunku. Prisimenu apsilankymą Joyce’o muziejuje Dubline – ekspozicija ten tikrai nėra ypatinga, planšetinė, atraktyvi. Yra krautuvėlė, kur galima muilo nusipirkti.

Man atrodo, kad mums, Vilniaus miestui, svarbu tokius muziejus turėti. O pavadinimas turėtų likti „Venclovų namai“, nes kalbama apie šiokią tokią dinastiją, pradedant Merkeliu Račkausku. Ir mes tikrai puikiai žinome, kas yra Antanas Venclova, – nesame tokie primityvūs. Manau, čia galima surengti puikią edukaciją moksleiviams pristatant ir sovietmetį, ir kolaboravimą, ir Marcinkevičiaus „Pušį, kuri juokėsi“, ir Tomo Venclovos asmenybę, ir kaip buvo įkurta Helsinkio grupė. Tam tikrai padėtų Vilniaus kaip UNESCO literatūros miesto komisija, ten dirba labai geranoriški žmonės. Galiu priminti, kad neseniai buvo atgaivinti ir Signatarų namai, kuriuose dabar vyksta renginiai. Truputis bendradarbiavimo, ir erdvė gali būti atgaivinta, surengta renginių, edukacijų.

Dabar vis norisi ką nors nugriauti ir atkurti istorinį teisingumą. Ironiškai norėčiau pabaigti. Trakų pilis yra pastatyta iš sovietinių plytų – tai gal ir jos griovimą galima apsvarstyti?“

Istorikas Antanas Terleckas. Luko Balandžio / „BNS Foto“ nuotrauka

Istorikas A. Terleckas: „Šis muziejus – ne tik Antanas Venclova. Ir ne tik Tomas Venclova. Tai kur kas gilesnė asmeninė istorija“

Istorikas Antanas Terleckas savo pasisakymą pradėjo teiginiu, kad diskutuoti apie Antano Venclovos biografiją daug nėra ką. Tai sovietinio režimo kolaborantas. Nepaisant to, A. Terleckas mano, kad šis muziejus turi milžinišką potencialą būti išnaudotas kaip produktyvi diskusijų, kultūros erdvė:

„Tikrai nemanau, kad šis muziejus yra tokio masto pūlinys, jog jo atsikračius pagerėtų mūsų istorinė savivoka, santykis su praeitimi ir mes išsigydytume. Mums reikia ieškoti būdų, kaip mąstyti apie sovietmetį, santykį su mūsų praeitimi, su mūsų tautos praeitimi, su mūsų valstybės praeitimi. Ir dabar ženklų, kurie vienaip ar kitaip primintų sovietmetį, nors jų yra tiek Vilniuje, tiek už jo, viešojoje erdvėje mažėja.

Piršto nepajudinau dėl to, kad ginčiau Petro Cvirkos paminklą, nes nemanau, kad tai buvo daiktas, kurį buvo verta ginti. Iš kitos pusės, nemanau, kad tai buvo daiktas, kurį buvo verta griauti. Nemanau, kad jį nugriovus pasikeitė mūsų istorinė sąmonė, kad dėl to tapome brandesni, protingesni, sveikesni. Iš esmės nieko neįvyko – tiesiog fokusas nuo vieno objekto persimetė ant kito.

Įvardysiu kelias priežastis, kodėl manau, kad šis muziejus turi potencialą, ir kodėl jis turi išlikti. Visų pirma kalbant apie Venclovų šeimą – ne tik apie Antaną, ne tik apie Tomą, – tai šeima, kuri turi labai gilią istoriją. Ir jeigu bandytume atsekti savo asmeninės giminės istorijas, įsivaizduoju, kad daugeliui jos baigtųsi ties senelių karta, geriausiu atveju – ties prosenelių, kitaip tariant – ties XX a. pačia pradžia.

Šiuo atveju paskui Merkelį Račkauską mes galime sekti į XIX a. ir dar giliau. Tai labai intriguojanti perspektyva – kai vienos šeimos istorijoje susiduria daug skirtingų istorinių pasakojimų. Ir ta mikroistorijos perspektyva kalbėti per vieną mažą socialinį darinį – šeimos istoriją, kalbėti apie labai skirtingus ir sunkiai suderančius istorijos siužetus yra intriguojanti ir įdomi.

Šis muziejus – ne tik Antanas Venclova. Ir ne tik Tomas Venclova. Tai kur kas gilesnė asmeninė istorija. Galvodamas apie panašius analogus, kurie turi tokias gilias istorines šaknis, einančias nuosekliai, atsekamas be nebylių dešimtmečių, pateiksiu kitą pavyzdį – tai Landsbergių giminė. Šiame muziejuje apie Lietuvos istoriją būtų galima kalbėti per tokią prizmę. Kalbant net apie paskutinius lietuviškosios istorijos, istoriografijos tyrimus, šios šeimos istorija gali būti ir naujų istorijos mokslo krypčių tyrimų objektas – seksualumo, feminizmo tyrinėtojams.

Man atrodo, konkretus Antano Venclovos pavyzdys yra labai patogus mąstyti, – mąstymams dabar labiausiai stinga laiko, kai vyksta diskusijos apie istoriją viešojoje erdvėje, – mąstyti apie kolaboravimo reiškinį. Mūsų neparalyžiuoja tai, ką pavadinčiau savo paties sugalvotu terminu, – Salomėjos Nėries sindromu. Antanas Venclova, mano kuklia nuomone, nebuvo genialus rašytojas – nei sovietmečio, nei tarpukario standartais. Todėl jo kultūrinę veiklą galime vertinti neutraliau nei Salomėjos Nėries, apie kurią diskusija dažnai baigiasi konstatuojant akivaizdybes: kolaboravo, buvo talentinga, kūrybinis genijus, dar galbūt gailėjosi. Staiga kyla daug emocijų, kurios mus paralyžiuoja, ir visa esmė nusikreipia nuo kolaboravimo reiškinio į šalutines gijas, kurios nei kam padeda, nei yra prasmingos. Tiesiog užsisukame rate ir jau trisdešimt metų kultūrinėje erdvėje apie Salomėją Nėrį kalbame tą patį.

Kodėl aš manau, kad muziejų reikia išsaugoti – jame yra daug vertingų istorinių šaltinių, nuotraukų, laiškų, dienoraščių, visi jie vienoje vietoje, prieinami visuomenei, interesantams, mokslininkams. O pradėjus įvairius perkraustymo etapus nežinia, kas su jais nutiktų.

Nemanau, kad šis muziejus yra opi problema karo Ukrainoje ar mūsų santykio su sovietmečiu fone. Tai muziejus, kuris dabar gerai neveikia, jį reikia atnaujinti, bet tas atnaujinimas turi vykti iš vidaus. Ten dirbančių žmonių – kompetentingų, motyvuotų, iniciatyva. O ne iš išorės priimant kokį brutalų politinį sprendimą: kad jeigu kolaborantas, tai viskas tuo ir pasakyta.“

Istorikas Valdemaras Klumbys. Luko Balandžio / „BNS Foto“ nuotrauka

Istorikas V. Klumbys: „Politikai turėtų būti kuo toliau nuo šio muziejaus veiklos“

Istorikas dr. Valdemaras Klumbys tvirtino, kad Venclovų namų-muziejaus veiklą galima paaiškinti jo darbuotojų baime kalbėti apie Antaną Venclovą, jį vertinti:

„Daug kas, kas nėra lankęsis šiame muziejuje, nežino, kad Antano Venclovos muziejaus veikloje faktiškai nėra, išskyrus tai, kad ten yra jo butas ir baldai. Viskas sukasi apie literatūrą ir Tomą Venclovą. Iš esmės Antaną Venclovą bijoma vertinti dėl to, kad nebūtų nusižengta vienokiam ar kitokiam politkorektiškam kalbėjimui apie sovietmetį. Apskritai sovietmečio baimė iš esmės neleidžia diskutuoti arba diskusijas daro keistas. Tai iš karto kelia baimę, ir tada geriau nuo Antano Venclovos kuo labiau distancijuotis. Man atrodo, tai nėra teisinga pozicija. Kitas vertus – iš karto vienas pasiūlymas: politikai turėtų būti kuo toliau nuo šio muziejaus veiklos.

Taigi, viena vertus, reikia mažinti politikų kišimąsi. Kita vertus – dabar muziejus yra labiau literatūrinis, o man, istorikui, kaip tik įdomesnė istorinė pusė. Būtent literatūros ir istorijos, gal net plačiau – ir meno derinimas, būtų viena iš šio muziejaus galimybių. Aišku, iš karto kyla finansavimo klausimas. Tada savivaldybė muziejų galėtų labiau finansuoti. Nes dabar ten dirba vienas žmogus, kuris turi daryti absoliučiai viską, tai kaip jis dar gali normaliai parengti kvalifikuotą parodą?

Dėl parodų – kadangi šis muziejus yra buvęs privatus Antano Venclovos butas, ten ekspozicijos, kaip mes įsivaizduojame – su stelažais ir pan., neįmanoma padaryti. O jeigu būtų bandoma daryti, ji sunaikintų erdvę, kuri dabar yra labai jauki ir gerai atspindinti ne tik sovietmečio, bet ir tarpukario intelektualo būstą. Bet yra ir antras aukštas, kuriame veikia Etninės kultūros centras, nelabai patenkintas savo patalpomis. Tad antrą aukštą perdavus muziejui, čia jau būtų galima rengti ir normalias ekspozicijas, ir didesnius renginius.

Šis muziejus galėtų būti net ne asmenybių, jis galėtų per asmenybes parodyti istorinį, kultūrinį, politinį, meninį kontekstą. O per platesnes parodas galėtų virsti diskusijų vienokiais ar kitokiais klausimais vieta.

Dar vienas svarbus dalykas – muziejus turėtų būti ne vien eksponavimų, bet ir tyrimų vieta. Tai galėtų būti net ne muziejus, o centras, tuo labiau kad čia yra labai įvairių šaltinių. Yra daugiau panašių muziejų: Putino memorialinis muziejus, Krėvės, – būtų galima pagalvoti, kaip juos labiau susieti. Man neatrodo, kad tai galėtų būti nomenklatūros ar okupacijos muziejus ar, kaip siūloma, perduotas Genocido centrui, nes tai susiaurintų potencialias labai dideles šio muziejaus galimybes.“

Poetė, filosofė Aušra Kaziliūnaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Filosofė A. Kaziliūnaitė: „Nepatogumai, heterotopiški daugybės skirtingų tiesų, interpretacijų susikirtimai ir atliepia gyvenimą“

Filosofė, poetė dr. Aušra Kaziliūnaitė savo kalboje į muziejų pažvelgė per tam tikro relikto ir menamo, metafizinio blogio apraiškos mitologijos prizmę:

„Nemanau, kad atsitiktinumas, jog Vilniaus miesto savivaldybės tyrimas, kuriame konstatuota, kad Venclovų muziejus yra nerantabilus, kaip tik atsirado šiuo labai sudėtingu metu, kai visuomenė Lietuvoje yra poliarizuota. Kai vyksta Rusijos karas Ukrainoje. Bejėgiškumas, matoma neteisybė mus skatina, viena vertus, imtis veiksmų ir realiai kovoti – dalyvauti savanorystės, pinigų aukojimo iniciatyvose, kita vertus – mitologiškai susikurti demonus ir su jais dirbtinai susidoroti.

Čia galima įžvelgti ir psichologinę savaiminę inerciją, ir politikavimo poreikį, ir pigaus populizmo norą, norą tapti merkantiliškam, o ne kam nors padėti. Ne užuojautą, bet norą pasinaudoti susidariusia situacija. Pasinaudoti visuomenės poliarizacija ir taip pelnyti politinių taškų.

Man, filosofijos mokslų daktarei, dėstančiai universitete ir derinančiai savo veiklą su literatūrine veikla, svarbu atkreipti dėmesį, kad Vilniuje pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai mažėja autentiškų vietų. Čia nekalbėsime apie liūdnai pagarsėjusį tyrimą apie senovines liepas prie Lukiškių aikštės ir kitus poslinkius, kurie skatina atsinaujinimą ir suvienodėjimą, bet nesiekia tvariai žvelgti į tai, ką turime, tai puoselėti.

Be jokios abejonės, Venclovų muziejus – tai sudėtinga, daugiamatiška, nepatogi istoriniu požiūriu tema. Bet būtent tie nepatogumai, heterotopiški daugybės skirtingų tiesų, interpretacijų susikirtimai ir atliepia gyvenimą. Nes gyvenimas, istorija, ypač Lietuvos istorija, nėra paprasti. Man atrodo, bijoti autentiškumo atplaišų, istorinių salelių, vis labiau nykstančių Vilniaus mieste, yra bijoti mūsų praeities ir savasties. Nes visa tai yra miesto veidas. Visa tai yra miesto ženklai.

Aš, pasisakydama už tai, kad Venclovų muziejus būtų išsaugotas, visų pirma pasisakau už tai, kad Vilniuje reikia palikti kuo daugiau autentikos. Mano mėgstamas mąstytojas Hakimas Bey’ėjus, pasiskolinęs iš religijotyrininkų manos terminą, kalbėjo apie autentiškumą skirtinguose miestuose ir šalyse. Kiekviena vieta per santykį su ten gyvenančia visuomene sudaro homogenišką visumą, ir ji yra autentiška. Ir kai vienaip ar kitaip, pavyzdžiui, turizmas pasisavina maną, ją valgo ir naikina autentiškumo detales, tai mes kaip visuomenė savo autentiškumą, savo maną, tą specifinę Vilniaus miestui būdingą energiją švaistome. Tai reikėtų vertinti, apmąstyti, bet nereikėtų vengti šio nepatogumo.“

Literatūrologas Paulius Subačius. Žygimanto Gedvilos / „BNS Foto“ nuotrauka

Literatūrologas P. Subačius: „Kai nebūtų sakralizuojama, nereikėtų desakralizuoti. Kai nebūtų ikonų, tai nereikėtų ir ikonoklazmų“

Literatūrologas prof. dr. Paulius Subačius svarstė, ko nereikėtų daryti galvojant apie tolesnį Venclovų namų-muziejaus likimą:

„Pirma, ko, mano galva, nereikėtų daryti, – tai atimti iš visuomenės kultūros, istorijos viešosios erdvės. Maža to, reikėtų visą pastatą padaryti viešąja erdve, nes dabar jo dviguba paskirtis yra nesusipratimas. Ar viskas yra iš bėdos, iš vargo? Šiaip jau patalpų kitoms įstaigoms iškraustyti Vilniaus mieste yra.

Antra, ko nereikėtų daryti, – tai sakralizuoti. Kai nebūtų sakralizuojama, nereikėtų desakralizuoti. Kai nebūtų ikonų, tai nereikėtų ir ikonoklazmų. Ir čia galbūt reikėtų plačios istorinės perspektyvos. Krikščionių Bažnyčia perėmė antikinį daugybės dievų kultą paskelbdama monoteizmą, bet drauge priimdama šventųjų kultą ir įsteigdama labai daug šventiesiems dedikuotų vietų, koplyčių ir t. t.

Naujaisiais laikais nuo renesanso, ypač po romantizmo, – o totalitarinės santvarkos tai dar labiau sustiprino, – pirmiausia atsirado menininkų kultas – ištikimų santvarkoms, svarbių nacionalizmui ar kitu požiūriu. Jie, iš pradžių po mirties, o paskui jau ir gyvieji, pradėjo prisiimti sekuliarių šventųjų vaidmenį. Ir nesvarbu, ar sovietai tai darė su Salemute, ar Petriuku, ar Antanu, ar dabar kai kas tai bando daryti su Tomu. Pats Tomas tam kategoriškai prieštarauja.

Su atsparumu šiai tendencijai drauge nebūtų tendencijos, kai su pokyčiais reikia ką nors išvaikyti, desakralizuoti, atimti, vienus nukabinti, kitus pakabinti. Menininkai gyvena savo kūriniais. Visa kita galėtų atlikti kitokias funkcijas ir būti kitaip suvokiama. 

Trečia, ko nereikėtų daryti, – dabar galvoti muziejaus pavadinimą. Ir jeigu jau svarstytume moderniai, jis galėtų būti išvis be pavadinimo, juo labiau kad turėtų būti filialas. Filiale galėtų vykti visokia veikla, pagal ją galėtų būti ir pavadinimas – kaip parodos pavadinimas pusmečiui, metams. Nemanau, kad reikėtų nuspręsti, kam muziejų dabar atiduoti. Kaip variantai galėtų būti Nacionalinis muziejus, Vilniaus muziejus.

Bandymas pasiūlyti pavadinimą susijęs su dar vienu mano neiginiu – nereikėtų spręsti čia ir dabartinėmis aplinkybėmis, ar tai turėtų būti architektūros muziejus, ar literatūros, ar kolaboracijos muziejus, ar desovietizacijos. Krypties pasirinkimas susiaurintų ir būtų iš karto susietas su pavadinimu.

Mano paskutinis paneigimas – nei šios auditorijos, nei šitų ar kitų ekspertų, komisijų reikalas yra nuspręsti, kokia būtų konkreti muziejaus programa. Muziejaus, ekspozicijos programa yra sudėtingo darbo rezultatas. Jeigu vyktų toks konkursas, kuris paviliotų dalyvauti tris ar keturias žmonių grupes, turinčias alternatyvių vizijų, manau, niekas tam nei skirs tiek lėšų, nei dės tiek pastangų. O tai vienai grupei, kuriai būtų pavesta ši užduotis, reikia palikti laisvas rankas.“

Literatūrologai Mindaugas Kvietkauskas ir Beata Kalęba. Luko Balandžio / „BNS Foto“ nuotrauka

Literatūrologė B. Kalęba: „Pagalvoti, ar šis muziejus negalėtų būti XIX–XX a. lietuvių inteligentijos vystymosi tyrimo erdvė“

Literatūrologė dr. Beata Kalęba, dirbanti Krokuvos Jogailos universitete, prie diskusijos prisijungė per „Zoomą“ ir savo nuomonę apie Venclovų namus-muziejų išsakė kaip jo bendradarbė:

„Prieš keletą metų universiteto vardu pasirašiau bendradarbiavimo sutartį su Venclovų namais-muziejumi ir galiu pasakyti, kad bendradarbiavimas vyksta. O tai reiškia, kad muziejus yra gyvas. Kadangi esu literatūrologė, bendradarbiavimas tarp universiteto, Lenkijos ir muziejaus reiškiasi visų pirma kaip poezijos ir literatūros bendradarbiavimo erdvė. Manau, Venclovų muziejus šiuo atveju yra išskirtinis. Tai reiškia, kad tai nėra tik vieta, kur mokiniai prievarta atvesdinami iš mokyklų. Kad tai nėra tik vieta, kur kas nors vyksta. Tai ir susitikimų vieta, taip pat – su lenkų poetais ir literatūrologais.

Venclovų muziejus mums, užsieniečiams, visų pirma asocijuojasi su Tomu Venclova. Ir jokia paslaptis, kad Tomas Venclova nuo seno yra pats žinomiausias lietuvis Europoje. Galvodama apie šio muziejaus ateitį manyčiau, kad galima pasiūlyti bent du dalykus. Pirma, pagalvoti, ar šis muziejus negalėtų būti XIX–XX a. lietuvių inteligentijos vystymosi tyrimo erdvė. Aišku, galvoju ir apie Merkelį Račkauską, ir apie Antaną Venclovą, ir apie Tomą Venclovą. Bet ne tik. Taip pat apie lietuvių inteligentijos vystymąsi XX a.

Kitas svarbus dalykas – Tomas Venclova Europoje yra matomas ne tik kaip poetas – ir labai geras poetas, toks, kuris vos negavo Nobelio premijos, bet ir kaip Helsinkio grupės steigėjas. Pavyzdžiui, Lenkijoje jis yra labai gerbiamas būtent kaip Helsinkio grupės steigėjas ir dalyvis. Todėl pagalvojau apie jo visokeriopus kontaktus pasaulyje tarp XX a. intelektualų – ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos, Amerikos. Gal būtų galima pagalvoti apie muziejų kaip apie diskusijų ir mokslinių tyrimų vietą, kur galėtų susitikti žmonės, kurie domisi ir tyrinėja Vidurio ir Rytų Europos istoriją, inteligentijos, kultūros istoriją sovietmečiu.

Taip, kaip dabar atrodo Venclovų namai-muziejus, yra per mažai. Ši vieta turi daug didesnį potencialą. Tik reikėtų apmąstyti, kaip jį įveiklinti.“

Menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė. Luko Balandžio / „BNS Foto“ nuotrauka

Menotyrininkė S. Trilupaitytė: „Ar tai yra istorijos ženklas, ar garbinimo objektas? Kaip mums reikėtų elgtis bijantis garbinimo?“

Menotyrininkė dr. Skaidra Trilupaitytė norėtų, kad muziejus išliktų viešąja kultūrine erdve:

„Nesu didelė radikalios restitucijos šalininkė. Nors buvo nuomonių, kad pastatą reikėtų grąžinti prieškario savininkams, buvusiam karo kapelionui, jo šeimai, nežinau, ar ši šeima yra identifikuota, ar tikrai atsiimtų namą. Jeigu savivaldybei reikėtų atkurti istorinį teisingumą, siūlyčiau tiesiog sumokėti sumą identifikuotam žmogui, o muziejų palikti kultūros erdve.

Kaip muziejus vadinsis, kas ten vyks, – jau kitas klausimas. Tai nėra vien muziejaus erdvė, tai ir renginių erdvė – be abejo, bus svarstoma, ar tai bus tik istorijos–literatūros ir architektūros muziejus, ar mišinys, ekspozicijų sinergija. Greičiausiai – sinerginė institucija.

Galvojant apie kolaboravimo liniją, socialiniuose tinkluose aptarinėjant šį muziejų, retoriškai klausiama (prisimenu Daivos Vilkelytės klausimą), kodėl nėra parodoma teisybė, kas iš tikrųjų buvo Antanas Venclova – kolaborantas. Tai tam tikra baimė. Nes jeigu šią istorijos liniją rodysime įsivaizduodami, kad žiūrovas viską suvoks, reprezentuodami įvairias istorijos spalvas ir samplaikas, greičiausiai tai bus negerai. Tai garbinimas. Ir čia aš prieinu prie pagrindinės sąvokos, kuri turbūt ir kelia didelę baimę, – jeigu parodysime tikrą istoriją, tai kažkas ją iškart puls garbinti. Ir ką tada darysime su tokiais žmonėmis? Nes yra tų, kurie istoriją pasakoja teisingai, ir tų, kurie garbina.

Ką tik birželio pradžioje Seimo puslapyje matėme įstatymo projektą – draudimą propaguoti totalitarinę ar autoritarinę santvarką. Šis įstatymas atsikartoja kas keletą metų. Kiek anksčiau buvo draudžiama propaguoti totalitarinius simbolius, o dabar – santvarkas ir režimus. Kokiais būdais tai galima daryti? Vienas iš jų numatytas – garbinant, propaguojant, viešojoje erdvėje laikant ne tik paminklus, stelas, lentas, bet ir savivaldybei priklausančius objektus, nekilnojamąjį turtą. Ar tai yra istorijos ženklas, ar garbinimo objektas? Kaip mums reikėtų elgtis bijantis garbinimo? 

Jeigu pasitikėtume istorijos pasakotojais, ko gero, labai daug laimėtume. Nes ekspoziciją galima rengti ir parodų pavidalu, ir laikinais inkliuzais. Įspūdingas istorinis pasakojimas paprastai glūdi net ne istorikų sausuose tekstukuose prie eksponatų, bet didžiuosiuose meno kūriniuose: kino filmuose, literatūroje, vaizduojamajame mene. Tai istoriniai pasakojimai, ne propaganda, jie nesiūlo balta–juoda atsakymų, bet žmonės, išvydę, išgirdę, pajutę tuos kūrinius, dažnai viską supranta, apsiverkia. Tokie pasakojimai, kurie sukuria galimybę vaizduotei, suteiktų intrigos ekspozicijai.“

Filosofė Nerija Putinaitė. Arno Strumilos / „BNS Foto“ nuotrauka

Filosofė N. Putinaitė: „Jei esmė tik pavadinime, tai galima jį pakeisti ir be didelio triukšmo“

Diskusijoje dalyvauti buvo kviečiama ir filosofė, sovietmečio tyrinėtoja dr. Nerija Putinaitė. Kadangi dėl savų sumetimų ji atsisakė dalyvauti, A. Švedas perskaitė N. Putinaitės atsiliepimą, publikuotą feisbuke:

„Pagrindinis sumetimas, kad nematau prasmės, kodėl reikia išskirtinai diskutuoti būtent apie Venclovų namus-muziejų.

Lietuvoje nemažai blogai veikiančių muziejų. Ir nemanau, kad Venclovų namai-muziejus yra blogiausiai veikiantis. Galbūt net priešingai. Esu dalyvavusi kaip žiūrovė keliose diskusijose apie sovietmetį. Jos buvo įdomios ir tikrai ne prosovietiškos. Žinia, ekspozicija turbūt turi būti atnaujinta. Tačiau interjeras, tikiuosi, išlaikytas kaip buvęs. O sovietiniai inteligentų interjerai vis labiau nyksta. 

Iš principo reikėtų apskritai permąstyti memorialinių muziejų koncepciją visoje Lietuvoje. Ko iš jų tikimės ir ar ko nors tikimės. Nemažoje dalyje tokių muziejų kažin ar apskritai kas nors vyksta.

Masinės masinio populiarumo sulaukiančios parodos ar renginiai yra svarbu. Tačiau dėl to neturėtų išnykti įstaigos, galinčios pasiūlyti nišinius renginius su nišinėmis ekspozicijomis. Galbūt reikėtų pasirinkti dalį iš veikiančių ir juos imti geriau finansuoti. Būtų blogai, jei išnyktų nišinės įstaigos.

Argumentuoti, kad Venclovų namuose-muziejuje yra prasta ekspozicija, taip pat nereiškia, kad kituose muziejuose ekspozicijos puikios. Yra ir nacionaliniu mastu finansuojamų muziejų, kuriuose nesirūpinama lankytoju, net jei eksponatai ir vertingi. Tokie muziejai daugiausia džiaugiasi mokinių privalomu antplūdžiu birželio mėnesį.

Muziejaus pavadinimas. Čia turbūt šuo pakastas. Dėl Antano Venclovos. Bet jei esmė tik pavadinime, tai galima jį pakeisti ir be didelio triukšmo. Pasikviečiant iškilius visuomenės ir kultūros veikėjus diskutuoti, koks turėtų būti pavadinimas, koncepcija. Nes muziejus referuoja ir į Tomą Venclovą. Man patiktų, jei ir liktų muziejus, susijęs su sovietinės inteligentų nomenklatūros veikla, kolaboravimu, prisitaikymu, laviravimu ir pan. (sekant iš dalies „Dviračio žinių“ siūlymu). Man apskritai rūpi, kad prisitaikymo lengvybė ir pagundos tam tikromis politinėmis sąlygomis nebūtų ištrintos iš atminties.

Muziejai nėra stovylos aikštėse. Į muziejų gali eiti, gali neiti. Politikai gana lengvai gali nuspręsti muziejus sujungti, uždaryti, pakeisti pavadinimą. Daugelio muziejų atveju to net nepastebėtum.“

Filosofas Vytautas Ališauskas. Žygimanto Gedvilos / „BNS Foto“ nuotrauka

Filosofas V. Ališauskas: „Savivaldybė nepajėgi (pačia prigimtimi, o ne dėl to, kad bloga) užtikrinti šiuolaikiško sprendimo, atitinkančio nors kokį tarptautinį lygį“

Dalyvauti diskusijoje negalėjo ir į ją kviestas filosofas, mitologijos tyrinėtojas, profesorius dr. Vytautas Ališauskas. A. Švedas perskaitė jo komentarą, publikuotą feisbuke:

„Simpatizuoju Nerijos Putinaitės feisbuke pozicijai, o toliau – viena kita mano mintis.

1. Dabartinėje viešoje diskusijoje dažnai suplakami skirtingi dalykai: pirma, muziejinės-kultūrinės erdvės likvidavimas ir jos transformacija yra skirtingi dalykai. Muziejaus veiklos ir ekspozicijos kokybė savo ruožtu nėra argumentas muziejui likviduoti.

2. Saugomas interjeras nėra susijęs vien su Antanu Venclova, tai ir vieno svarbiausių Lietuvos poetų bei intelektualų Tomo Venclovos vaikystės ir jaunystės erdvė. Nebūtina identifikuotis su jo pažiūromis ar veikla, kad pripažintume jo kūrybos vertę ir asmens kultūrinę įtaką.

3. Savotiškas bent porą kartų apimantis giminystės voratinklis (Venclova, Cvirka, Cvirkienė, Račkauskai) su skirtingais likimais ir dažnai dramatiškais santykiais irgi vertas apmąstymo ir galimo atspindėjimo. 

4. Ne mano reikalas, kaip realiai spręsti ekspozicijos ir pan. problemas, bet faktas, kad savivaldybė nepajėgi (pačia prigimtimi, o ne dėl to, kad bloga) užtikrinti šiuolaikiško sprendimo, atitinkančio nors kokį tarptautinį lygį. Nežinau, kaip tai atrodo juridiškai, kaip finansiškai, bet aišku, kad permainos įmanomos šį muziejų pavertus kad ir Nacionalinio muziejaus, kuriame matome puikius poslinkius, padaliniu. Deja su viena sąlyga – kad Nacionalinis muziejus to norėtų.

5. Diskusijose dėl Lietuvos paveldo dažniausiai vyrauja vertinimai „balta“ arba „juoda“. Blogiausia, kad manoma, jog diskutantas, nenorintis rinkis vienos iš šių pozicijų, siūlo kompromisį baltos ir juodos mišinį – „pilka“. Tuo tarpu norisi matyti visas spalvas, tarp jų nebijant gretimai sudėti ir juodą, ir baltą.“

Visą diskusiją galima išklausyti čia: