Intelektualų kunigas – Vaclovas Aliulis

Bronislava Kisielienė yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos bibliografė.

Taip jis vadinamas ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų, ir okupacijų metais, ir Nepriklausomybės laikais. Dalios Čiočytės ir Gedimino Mikelaičio sudarytoje knygoje „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“, išleistoje Vilniaus leidykloje „Magnificat“ 2020 m., apie tai ir pasakoja žmonės, artimai bendravę ir dirbę su kunigu.

V. Aliulis domėjosi lietuvių ir lenkų santykiais, gvildeno jų istorines šaknis, straipsniuose nagrinėjo, kaip tą istoriją supranta dvi artimos tautos. Apie tai prisiminimais dalijasi Lietuvos Respublikos ambasadorius Varšuvoje, teisininkas dr. Šarūnas Adomavičius, kuris teigia, kad išsamūs pamąstymai apie tautų santykius išlieka svarbūs ne tik istorine prasme, bet ir dėl kalbos Vilniaus klausimu. Ambasadorius mano, kad studentai rašydami mokslinius darbus kunigo įžvalgose ras nemažai medžiagos.

Unikalus yra Š. Adomavičiaus pastebėjimas apie kunigo mąslumą – jau vaikystėje jį vadino Saliamonu. Santakos kaime (Alytaus r.) minint Vaclovo Aliulio 90-metį, Š. Adomavičius svečiams paskelbė, kad „jo liudijimu, Vaclovas Aliulis yra pasaulio žmogus“. Apie tai pasakoja ir Gediminas Mikelaitis, kuris atskleidžia tarptautinius ryšius su įvairių Katalikų Bažnyčios hierarchais, gausybe kultūros ir meno žmonių užsienio šalyse. Kunigas Kęstutis Brilius atsiminimuose teigia, kad V. Aliulis yra katalikiškų vienuolijų švietėjas ir globėjas. Visuose jo parengtuose darbuose justi artimo meilė.

Šilti Vytauto Landsbergio prisiminimai apie tėvo Aliulio indėlį į Lietuvos Nepriklausomybę. Profesoriaus straipsnis prasideda mintimis apie V. Aliulį: „Daugelis, taip pat aš, pamilome malonų, taktišką, nestokojantį humoro ir slapčiomis tvirtą katalikų išminčių; iš čia ir vardas: tėvas Aliulis. Jis buvo svarbus, įtakingas Lietuvos politikas.“

Kunigas Bažnyčią priartino prie naujos Atgimimo bangos, kuri galėtų suvienyti tautą. Kreipėsi į dvasininkus, gynusius tikėjimo laisvę, išradingai ir slaptai leido religinius leidinius. Jis skatino kunigus ir tikinčiuosius remti Sąjūdžio idėjas. Petras Kimbrys taip pat teigia, kad Sąjūdžio Tarybos posėdžiuose ar viešuose pokalbiuose kunigas nevengė kelti Bažnyčiai svarbių klausimų – išsakė būtinybę įstatymais užtikrinti tikėjimo laisvę. Antanas Buračas prisimena Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22 d. V. Aliulio skaitytą pranešimą, kuriame griežtai smerkė Lietuvos tikinčiųjų persekiojimą, Bažnyčios ir kito bendruomenės turto nusavinimą, apgailestavo, kad negalima švęsti šv. Mišių šiuo tautai reikšmingu Atgimimo metu Vilniaus katedroje, kuri tuomet buvo paversta paveikslų galerija.

Nuo tėvelio Vaclovo neatsiejamas ir palaimintasis Jurgis Matulaitis. Albina Pajarskaitė, MVS, ir Adelė Petraškaitė, MVS, prisimena kunigą, kuris tęsė J. Matulaičio pradėtą darbą organizuojant bendrą marijonų ir vargdienių seserų vienuolių veiklą. Sunkiausiu bolševizmo persekiojimo metu, 1974-aisiais, V. Aliulis ėjo vargdienių seserų globėjo, dvasios tėvo pareigas.

Už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę V. Aliulis 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2010 m. – atminimo medaliu „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 20 metų“.

Apie V. Aliulio meilę darbui, knygoms, rašymui visi žinojome – tai liudija nuveikti darbai. Kun. Julius Sasnauskas, OFM, prisimena jo pamokslą per šv. Mišias už Antaną Maceiną, kai V. Aliulis, kalbėjęs apie filosofo darbus, staiga prabilo eilėmis, deklamavo jo eilėraščius. Pats atgijo, ir klausytojai sukluso. Krikščionybės ir poezijos jungtis dar buvo nauja, neįprasta tema iš sakyklos.

Ir Viktorija Daujotytė-Pakerienė bendraudama su kunigu įžvelgė ne tik kultūrinių temų gilumą, bet ir minties skvarbumą. Ji suvokė labai aiškų V. Aliulio įsipareigojimą savo kunigystei, katalikybei. Pastebėjo, kad nebuvo kunigui svetima mūsų krašto kalba, gamta. Autorė atkreipė dėmesį į kunigo spaudoje parašytą straipsnį apie Sekminių berželius. Jos nuomone, tai neatskiriama nuo lietuvių tautosakos, nuo lietuvių poetų Salomėjos Neries, Justino Marcinkevičiaus. V. Aliulis mėgo poeziją, prisimindavo savo ankstyvuosius eilėraščius. Profesorei liko atmintyje jo geras kalbų mokėjimas, sugebėjimas laiku ir tinkamai pasiremti savo dzūkų tarme.

Nuo tėvelio Vaclovo neatsiejamas ir palaimintasis Jurgis Matulaitis. Albina Pajarskaitė, MVS, ir Adelė Petraškaitė, MVS, prisimena kunigą, kuris tęsė J. Matulaičio pradėtą darbą organizuojant bendrą marijonų ir vargdienių seserų vienuolių veiklą. Sunkiausiu bolševizmo persekiojimo metu, 1974-aisiais, V. Aliulis ėjo vargdienių seserų globėjo, dvasios tėvo pareigas. 1983 m. jis pogrindyje suorganizavo aukštesniuosius teologijos kursus, kuriuos lankė kongregacijos seserys ir net pasaulietės. Vienuolijos seserys, globojamos tėvo Aliulio, rengė ir daugino studijų medžiagą, vadovėlius, įvairių paskaitų bukletus.

Kunigas džiaugsmingai sutiko žinią, kai 1987 m. birželio 28 d. popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju, o jo palaikai buvo perkelti į skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurtą sarkofagą Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje. Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė ir Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūnienė prisimena, kad sarkofagą sukurti paprašė pats V. Aliulis. Rengiant laidą „Laiko ženklai“ apie palaimintąjį Jurgį, tėvas Aliulis net atgijo, vis pasakojo apie jo išmintingumą. Jam imponavo kun. J. Matulaičio pagarba žmogui ir tikėjimas Dievu. V. Aliulis apie jį paskelbė daug straipsnių, parašė įvadinę publikaciją Jurgio Matulaičio dienoraščiui „Užrašai“ (Vilnius, 1998 m.), parengė knygą „Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios sklaida: trys matulaitiniai simpoziumai“ (Kaunas, 2003 m.).

Profesorius Antanas Buračas prisimena, kad jam tvarkant ir perduodant dėdės kunigo Česlovo Kavaliausko rankraščius į Lietuvos vyskupų konferencijos archyvą V. Aliulis ištiesė pagalbos ranką. Kunigas ne tik geru žodžiu minėjo, bet ir materialiai rėmė spaudos leidinius „Ateitis“, „Jaunystės vizija“, „Kregždutė“ ir kt.

Apie redagavimo, vertimo darbus pasakoja ir kun. Aušvydas Belickas. Jis teigia, kad religinių knygų leidyba reikalavo ne tik teologijos išsilavinimo ir lietuvių kalbos išmanymo, bet ir kantrybės kovojant su sovietine cenzūra, nes knygos, straipsniai oficialiai buvo leidžiami tik valdžiai sutikus ir griežtai kontroliuojant. Reikėjo apginti daugelį tekstų, frazių, taip pat derėtis dėl didesnių tiražų. V. Aliulis sugebėjo diplomatiškai tai atlikti – savo prisiminimuose mini Eglė Čigriejūtė-Strolienė.

Kunigas V. Aliulis sugebėdavo įžvelgti geriausias žmogaus būdo savybes. Daugelyje savo atsiminimų autoriai pasakoja, kaip atsitiktinai susitikę būdavo pakviečiami ką nors nuveikti religinėje plotmėje. Donata Dielininkaitytė-Linčiuvienė prisimena, kaip V. Aliulis pakvietė prisidėti prie religinės literatūros redagavimo, nes pats nespėdavo atlikti visų darbų. Besimokydama ir dirbdama su kunigu, ji įgavo daug patirties. Sesuo Ona Šalnaitė prisimena, kaip laukdavo kunigo pamokslų, lankydavo jo rengiamas pamokas. Pakalbinta kunigo padėti jam leidžiant „Romos Mišiolą“ ar „Katalikų kalendorių-žinyną“ ji paklausė, ar sugebės. Sugebėsit – atsakė kunigas.

Autorė mano, kad tai buvusi pagalba ne tik tėveliui, bet ir visapusiškai ugdyti save pačią. Įsimintinas mokytojos Laimos Abraitytės prisiminimas. Kai kunigas ilsėjosi Palangoje, pakvietė ją į sanatorijos koplyčią, kur jis aukojo Mišias, paskaityti ištrauką iš Biblijos. Ji nedrąsiai sutiko ir skaitydama padarė klaidą. Kunigas tai pastebėjo ir klaidą parodė taip išdykusiai šypsodamasis. Buvo pakviesta į Palangos bažnyčią, bet jai nesutikus V. Aliulis nespaudė ir nieko nepasakė. Stengdavosi kitą suprasti.

Džiaugsmingi mokytojos Stasės Dzenuškaitės prisiminimai, kaip į Lietuvos mokyklas buvo grąžintos katalikų tikybos pamokos. Darbas atsakingas, nebuvo nei mokymo programos, nei dėstymo metodikos, nei vadovėlių. Bet sunerimo be reikalo, buvo kunigas V. Aliulis – visa tikybos programa ir metodika. Jis padėjo, patarė, paguodė ir apgynė, ypač pirmąją tikybos mokytojų kartą.

Maloniai kunigą prisimena Marija Lina Vanagaitė. Jis buvo patikėjęs jai iš lenkų į lietuvių kalbą išversti „Liturgines valandas“. Ji buvo puiki vertėja, bet kreipėsi konsultacijos į kunigą, nes tai religiniai tekstai. Išvertus juos norėjosi išleisti knygelę. Laikai buvo sunkūs – vėl kreipėsi į kunigą. V. Aliulis tada buvo Liturginės komisijos pirmininkas. Jis savo vardu mašinėle rašytus tekstus išsiuntė į Romą ir paprašė išspausdinti. Spausdinimas nekainavo, ir Sąjūdžio metais Lietuva gavo veikalą lietuvių kalba.

Įdomus Vytauto Toleikio pastebėjimas. Jis su kunigu susitiko dalyvaudamas ateitininkų veikloje. V. Aliulis buvo Lietuvos ateitininkų federacijos dvasios vadovas, o autorius – Moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininkas ir Vilniaus ateitininkų vadas. Prisiminimuose jis aprašo vieną iš daugelio atsitikimų, kaip organizuojant piligriminę pasaulio jaunimo kelionę į Santjagą de Kompostelą jis buvo paklaustas, ar turįs kvietimą. Kvietimas buvo parašytas ispanų kalba. Kunigas paėmė kvietimą ir ramiai išvertė iš ispanų į lietuvių kalbą. V. Toleikį nustebino kunigo kalbų mokėjimas. Paklaustas V. Aliulis atsakė: „Kai moki lotynų ir prancūzų, nesunku suprasti.“

Viliaus Maslausko – Lietuvos mokslų akademijos choro vadovo – prisiminimuose kunigas išliko nepaprastai turtingos dvasios ir kultūros, bet labai kuklus, mokantis nuoširdžiai bendrauti su jį supančiais žmonėmis.

Aštuonerius metus V. Aliulis komentavo Šventąjį Raštą per Marijos radiją. Indrė Klimaitė pasakoja apie gyvenimo pabaigoje leistą paskutinę jo knygą „Nuo Betliejaus iki Romos su šventuoju Luku“ (2015 m.), kurioje sudėti Marijos radijuje vestų laidų tekstai. Autorė prisimena, kad bendravo tik elektroninėje erdvėje ir telefonu, bet jautė pasitikėjimą ir pagarbą, pokalbiuose stulbindavo tėvelio erudicija. Kunigas taisydavo rankraščius, kol galėjo, vėliau prašė taisyti jį globojančių seserų vienuolių. Leidyklos darbuotojai labai stengėsi išleisti knygą, kad pirmieji egzemplioriai spėtų pasiekti tėvelio rankas… jie pasiekė… Autorė dėkinga už pasitikėjimą ir žmogišką šilumą.

Norisi paminėti ir jaunos studentės Giedrės Kutelytės straipsnį apie kunigo Vaclovo Aliulio, MIC, eseistikos tyrinėjimus. Jų pagrindu parengtas bakalauro darbas „Tautos eschatologija Vaclovo Aliulio eseistikoje“, apgintas Vilniaus universitete 2018 m. (darbo vadovė dr. Dalia Čiočytė).

Šioje atsiminimų knygoje spausdinami ne tik darbu ir veikla su kunigu susiję prisiminimai, bet ir artimų šeimos giminaičių mintys apie mielą kunigą Vaclovą. Nepaprastai įtaigus jo dukterėčios Aldonos Aliulytės-Kvedarienės (kunigo brolio Alfonso dukters) pasakojimas apie V. Aliulio tėviškę ir Santakos bažnyčią, kur buvo įšventintas į kunigus, kur buvo švenčiami jo kunigystės 50-mečio ir 60-mečio jubiliejai. Autorė nuoširdžiai kalba apie dėdės kunigo bendrystę su jos šeima ir visa gimine. Jai labai įstrigęs prisiminimas iš vaikystės laikų. Aldonai tada buvo šešeri, o kunigas, tuo metu tarnavęs Palūšės bažnyčioje, pasiėmė ją į pirmą tolimą kelionę. Dėdė ruošė vaiką Pirmajai Komunijai, išmokė poterių, pasiuvo gražią suknelę. Tie prisiminimai tokie gilūs, kad praėjus daugeliui metų Aldona nuvežė savo dukrą į Palūšę, vaikščiojo dėdės pramintais takeliais, pasakojo apie kunigo gerą širdį ne tik giminaičiams, bet ir visiems parapijiečiams, didelę meilę savo tėvams. Dar prisimena, kad dėdė, atvažiavęs į tėviškę, visada norėdavo pašnekėti dzūkų tarme. Ryšiai niekad nenutrūko. Aldona jaučia didelį dėkingumą dėdei už gyvenimiškas pamokas, nuoširdumą ir paprastumą.

Knygos rengėjai kalbino 26 žmones. Čia publikuojamų tekstų autoriai yra V. Aliulio giminės, draugai, bendražygiai ir bendraminčiai. Knygoje pateikiamos visų jų trumpos biografijos. Leidinį papildo nuotraukos, kuriose atsispindi aprašomas laikmetis. Be prisiminimų, knygoje spausdinama V. Aliulio rašto darbų bibliografijos rodyklė, parengta LMA Vrublevskių bibliotekos darbuotojų Vaidos Juodėnienės Ir Bronislavos Kisielienės. Joje surinkti kunigo darbai: knygos, straipsniai, vertimai, redaguoti leidiniai ir recenzuoti magistro darbai nuo 1936 iki 2015 m. Greitai surasti ieškomą publikaciją padeda asmenvardžių rodyklė.

Sunku rasti kitą tokį kunigą, kuris XX a. antrojoje pusėje Bažnyčios gyvenimui būtų atlikęs tiek daug svarbių darbų, tobulindamas sielovadą, ugdydamas tikrąjį dvasingumą. Apie V. Aliulį galima surinkti ir daugiau atsiminimų iš jį pažinojusių, su juo bendravusių mokslininkų, dvasininkų, visuomenės veikėjų – Lietuvoje, Estijoje, Baltarusijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Italijoje ir kt. Knyga „Netituluotas bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie Vaclovą Aliulį MIC“ skirta visiems, kam svarbios religijos ir kultūros, religijos ir politikos, religijos ir ateizmo priešpriešos.