Ipolitas Užkurnys – menininkas, piešęs Dievą širdimi

Ipolitas buvo šeštas vaikas šeimoje, būdamas ketverių metų neteko motinos. Nuo vaikystės dirbo žemės ūkio darbus, piemenavo, vėliau su kitais meistrais statė apylinkinių kaimų sodybų pastatus. Mokėsi ir tris klases baigė Bagaslaviškio, Laukžemės, Gibišėlių, Pryšmančių pradinėse mokyklose. Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. Dalyvavo Klaipėdos išvadavime, buvo sužeistas. Karui pasibaigus, apsigyveno Vilniuje.

Ipolitas dirbo mūrininku, statybininku. Atstatinėjo Antrojo pasaulinio karo metu apgriautus Lietuvos nacionalinės filharmonijos, Vilniaus geležinkelio stoties ir kt. pastatus. Kasdienis sunkus fizinis darbas neužgesino vaikystėje gimusio noro kurti, būti menininku: „Jau kaip aš norėjau būti menininkas! Tai turbūt niekas kitas taip…Atrodė, kad tie menininkai, kur piešia dievą širdim – šventi nežemiški, nepaprasti…“

Ipolitas vaikščiojo po muziejus, bažnyčias: „Aš turiu gyvenimo tikslą, kurį ne visi turi. Tik visą laiką kažin kas tempia mano traukiamą vežimą atgal ir atgal, o aš iš visų jėgų traukiu į kalną ir nežinau, ar man pasiseks kuomet jį įtraukti į kalną ir pamatyti saulę. Galutinė viltis kažkur gilumoje šnibžda: eik ir eik neatsigręždamas ir nepabūk visokių vaiduoklių, pabaisų. Tuo aš ir gyvenu, ir nesuprantu to balso, iš kur jis eina…“

1965 metais, per radiją išgirdęs kvietimą visų žanrų, visokių išsilavinimų menininkus dalyvauti Respublikinėje liaudies meno parodoje, Ipolitas pirmą kartą savo kurtas piemenukų, artojų, kaimo mergaičių skulptūrėles parodė plačiam žiūrovų ratui ir sulaukė netikėtos sėkmės. Susidomėjusieji jo klausinėjo: kur Ipolitas baigė mokslus? Į šį klausimą menininkas atsakydavo, kad mokslus baigęs pas Dievą.

Iš visų liaudies menų Ipolitą labiausiai patraukė skulptūra: „Kad galėčiau – nesiskirčiau su kaltu niekuomet ir išlaisvinčiau šimtus į medį įaugusių būtybių.“

I. Užkurnio monumentalūs paminklai puošia Palangą, Rokiškį, M. K. Čiurlionio kelią, Juodkrantę, parką „Dainavos legenda“ ir kitas Lietuvos bei Vengrijos, Suomijos, Lenkijos, Vokietijos, Baltarusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų vietas.

1972 m. I. Užkurnys dalyvavo kuriant pirmą Lietuvoje kolektyviai sukurtą monumentaliosios liaudies skulptūrų paminklą. Ant Žvaginių piliakalnio vakarinio šlaito, aukščiausioje Klaipėdos rajono vietoje, 25 Lietuvos medžio drožėjai bei kalviai surentė 30 ąžuolo skulptūrų, skirtų 1941 m. birželio 23 d. vokiečių karių fašistų trijose vietose sušaudytiems Ablingos ir Žvaginių kaimo gyventojams paminėti. Ablingos memorialiniame ansamblyje I. Užkurnys išdrožė valstietį – Juozą Žukauską, piršlį Kazį Barbšį ir mergaitę su grėbliu Stefą Baltuonytę. 2011 m. restauruotame Ablingos memorialiniame ansamblyje piršlio skulptūra primena, kad žudynių dieną kaime turėjo vykti vestuvės.

Tautodailininkas pamėgsta istorinius siužetus. Ipolito daugiafunkcės kompozicijos, išskobtos iš vieno ąžuolo gabalo, vaizduoja „Pilėnus“, „Žalgirio mūšį“, „Birutės pagrobimą“. Menininkas kuria be eskizų: „Kūrinys tik vieną kartą gimsta sąmonėje, ir jei iš karto jį dirbsi, gausi tokį, kokį nori. Jis eina tiesiog iš dūšios, tas kūrinys…“

Neapeina I. Užkurnys ir literatūrinės temos. Kristijono Donelaičio poemos „Metai“, Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ ir kitų autorių sukurti herojai Ipolito išskobtuose bareljefuose, horeljefuose tarsi gimsta iš naujo. Kaimo tema artima autoriui. Vaikystėje godžiai stebėta aplinka atgyja medyje išdrožtais paukščiais, rožių, lelijų žiedais, medžių šakomis riedančia saule, ant trobos kraigo sėdinčiais žirgeliais.

Tautodailininkas, dirbdamas greit ir užtikrintai, sukuria individualius bruožus turinčius poetų Pauliaus Širvio, Marcelijaus Martinaičio, meno istoriko Pauliaus Galaunės, rašytojų Kazio Borutos, Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir kitų, anot Ipolito, širdimi pajustų rašytojų, poetų, menininkų portretus.

Medžių drožėjų meistrų meistras, nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas, Liongino Šepkos skulptūros konkurso laureatas, poetas bei pasakotojas Ipolitas Užkurnys 2000 m. už uolų ir sąžiningą darbą Lietuvos Respublikos Prezidento įsaku apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

Sukūręs daugiau kaip 1500 kūrinių menininkas mirė 2004 m. lapkričio 10 d. Vilniuje, palaidotas Pyplių kapinėse.

Šiuo metu didelė tautodailininko I. Užkurnio kūrybos dalis eksponuojama Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejuje bei I. Užkurnio skulptūros darbų ekspozicijoje Kernavėje.

Interneto puslapyje www.archyvai.lt galite apžiūrėti virtualią parodą „2020 metai – Tautodailės metai. Ipolito Užkurnio kūryba“. Parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Parengta pagal Zitos Žemaitytės ir Marcelijaus Martinaičio knygą „Ipolitas Užkurnys“ (Vilnius: „Vaga“, 1987 m.).