Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia

Net ir populiarioje kultūroje vis labiau prigyjantis (nes darželiuose ir mokyklose tampantis privalomu) Helovynas – Visų Šventųjų išvakarės (tą ši šventė kažkada reiškė), atskleidžianti tamsiąją mirties ir anapusybės pusę, vis vien nurodo į paskutiniuosius dalykus.

Šiomis dienomis visi save gerbiantys naujienų portalai ir statistiniai feisbuko vartotojai dalinsis nuotraukomis, kuriose gražiai mirgės žvakutės kapinėse, taip pat bus galima paklausyti pokalbio su vienu ar kitu populiariu dvasininku, kuris paaiškins, kas vyksta mirties akimirką, o kiti „dvasingumo guru“ nurodys, ko negalima daryti per Vėlines, kad neužsitrauktum nelaimės. Bažnyčiose tomis dienomis pagausės tikinčiųjų ir pajamų, gautų už sudėtines Mišias už mirusiuosius per visą Vėlinių oktavą. Tada išauš lapkričio 3 diena, ir vėl viskas grįš į savo vėžes.

Tie, kurie domisi liturgijos raida, pastebi, jog įvesdama (arba dažniausiai pripažindama) vieną ar kitą šventę, Bažnyčia siekia, kad tas minėjimas taptų proga vėl naujai išgyventi skelbiamą tikėjimo tiesą: Kalėdomis minime Įsikūnijimo slėpinį, Velykomis švenčiame Kristaus Prisikėlimą – mūsų centrinę tikėjimo tiesą, o Visi Šventieji ir Vėlinės yra skirtos apmąstyti mirties ir anapusybės svarbą.

Žinoma, šie principai veikia tik tuomet, jeigu mes žinome švenčiamus tikėjimo slėpinius ir, svarbiausia, jais tikime. Įvardintos pagrindinės šventės, kažkada įaugusios į krikščioniškos visuomenės pasaulėvaizdį, šiais sekuliariais laikais yra praradusios savo pagrindą. Kalėdos tapo draugystės ir šeimos švente, Velykos – naujo gyvenimo ir vilties minėjimu, o Visi Šventieji bei Vėlinės (dauguma nepasakytų, kuo šios dienos skiriasi) – protėvių pagerbimu, aplankant jų kapus. Savaime tai nėra blogai, bet Bažnyčia turi atrasti būdų, kaip perteikti tikrąją švenčių prasmę, kuri paliestų šių laikų žmogaus širdį.

Prieš kelias savaites teko lankytis buvusiame kamaldulių vienuolyne Vygriuose (Lenkija). Ten, Bažnyčios kriptoje, kur buvo laidojami broliai, išsaugota freska su Danse Macabre (Mirties šokio) motyvu: vienuolio ranką laiko besišypsantis skeletas – Mirtis. Ši ir kitos panašios tematikos freskos mus nukelia į viduramžių epochą, kurioje galiojo ars moriendi – menas numirti.

Pasirodo, gerai numirti reikia mokėti. Mirties akimirka yra pati svarbiausia. Prie tavo iškeliauti pasirengusios sielos iš vienos pusės stovi demonų pulkas, skelbiantis tavo nuodėmes ir pasiruošęs nusitemti tave pragaran; iš kitos pusės – Viešpats Jėzus, Mergelė Marija, angelai bei šventieji, kurie užtaria tave Jo akivaizdoje. Mirtis yra neišvengiama, ir jai reikia ruoštis. Daugybė asketinės teologijos traktatų ir maldingumo praktikų ruošė tikinčiuosius didžiajam Egzaminui, kuris vyksta mirties metu.

Tačiau kaip kalbėti apie mirtį šiandien? Juk mirtis tapo persona non grata, ta, kuri staiga ištinka – ir viskas. Ji apribota senelių pensionais ir ligoninėmis. Jai leidžiama švaistytis dalgiu televizijos ekranuose ar per Helovyno karnavalus. Apie asmeninę mirtį stengiamasi negalvoti – jaunystės kultas ir plastinė chirurgija leidžia išlaikyti amžinai gyvo mitą. Įsigalinti mirusiojo kremacija sumažino akistatą su mirties faktu iki minimumo – urna su pelenais leidžia šermenų ir laidotuvių procesą padaryti greitą ir patogų.

Neberasime ir katalikiškų knygų apie mirtį, pasirengimą jai – dabar aktualiausias klausimas, kaip būti laimingam dabar, o ne amžinybėje. „Bernardinai.lt“ ir „Artuma“ taip pat mieliau kalba apie šiandienės Bažnyčios skaudulius ir jų sprendimo būdus.

Mirtis, atrodo, nebepajudina žmogaus širdies (nors šitai, aišku, sunku pamatyti), nebekviečiamas kunigas pas mirštantįjį, nebesidriekia eilės prie klausyklų per laidotuvių ar metinių Mišias. Turbūt ir didžiuma mūsų kunigų su tuo esame apsipratę ir susitaikę.

Tačiau jeigu iš savo tikėjimo žodyno išbrauksime tokius žodžius kaip Mirtis, Dangus, Skaistykla, Pragaras – ar nebūsime tik dar viena humanistinė filantropinė organizacija, besirūpinanti migrantais ir klimato kaitos poveikiu? Juk, jei ko ir trokštama iš Bažnyčios – tai atsakymo į didžiuosius gyvenimo prasmės klausimus.

Tik mirties akivaizdoje gyvenimas iš tiesų tampa prasmingas. Žinojimas, kad kūniškoji mirtis nėra pabaiga, o tik įžanga, leidžia atrasti gyvenimo prasmę ir grožį. Visa, ką darau, ko siekiu, trokštu, myliu, ilgiuosi – viskas turi prasmę ir amžiną vertę. Pragaro tamsa ir beprasmybė atskleidžia Dangaus grožį, o Skaistykla tampa prieglobsčiu net ir labiausiai klydusiam, jei tik jo lūpose skambėjo gailesčio atodūsis.

Nebūtina skaičiuoti Pragaro ratų ir kankinimo įrankių, nereikia žinoti, kiek Dangus turi lygių, ir nieko neduoda svarstymas, kaip veikia laikas Skaistykloje. Tai yra egzotinės temos Bažnyčios tikėjime ir liudijime. Šventasis Raštas ir Tradicija apie anapusybę daugiau kalba vaizdiniais nei faktais. Dangus – tai namai, pokylis, šviesa. Pragaras – tamsybės, verksmas ir dantų griežimas. Skaistykla – išsigelbėjimas, apvalymas. Dievas palieka vietos vaizduotei.

Jei pripažįstame, kad mūsų gyvenimo uždavinys yra nukeliauti pas Dievą, o mirtis yra būdas, kaip tai padaryti, tad ji negali būti nesvarbi. Vien todėl, kad yra neišvengiama. O tai, kas neišvengiama, ignoruoti yra kvaila.

Kaip žinome, egzaminams reikia ruoštis. Todėl daugybės amžių tikinčiųjų karštas prašymas, kad Viešpats gelbėtų nuo staigios ir netikėtos mirties, nuo mirties nepasiruošus, turi tapti savas ir mums.

Didysis ispanų mistikas šventasis Kryžiaus Jonas teigia, kad „gyvenimo vakarą būsime teisiami pagal tai, kiek mylėjome“. Meilė Dievui ir artimui, o ne raidiškas Įstatymo įvykdymas atveria mums Dangaus Vartus. Mirties nereikia bijoti, nes ji yra sesė Mirtis,  tiltas, kuris padeda mums nukeliauti pas Mylimąjį.

Šis gyvenimas žemėje yra išties vertingas ir prasmingas, tačiau amžinybė su Dievu pranoks visus mūsų lūkesčius. Danguje tikrai nėra nuobodu, kad ir ką sakytų anekdotai apie Rojų ir Pragarą. Jei rengiamės susitikimui su mus Mylinčiuoju, tuomet mirtis iš tiesų yra laiminga akimirka.

Maldavimas už mirusiuosius, kad jiems šviestų amžinoji šviesa (Réquiem ætérnam dona eis, Dómine: et lux perpétua lúceat eis), Bažnyčios pasiskolintas iš apokrifinės ketvirtosios Ezdro knygos, geriausiai išreiškia mirties prasmę ir anapusybės reikšmę. Toji šviesa teišsklaido ir mūsų tamsybes, kad ten, kur siaučia mirtis ir beprasmybė (Ukraina, Sirija ir daugybė kitų Žemės kampelių), mes galėtume liudyti Gyvenimą, kuris nesibaigia.