„Ir kiekvienam mažam daiktely randu save ir savo visą buitį – žmogaus, moters ir motinos“. Julijai Švabaitei-Gylienei – 100

Jau anuomet pastaroji ir J. Švabaitė išsiskyrė savo poetiniu žodžiu, tačiau pirmoji, likusi pavergtoje Lietuvoje – nutilo, antroji – pasiekusi laisvą pasaulį – vaisingai kūrė.

Rašytojos J. Švabaitės-Gylienės vardas mažai žinomas Lietuvoje, tačiau jos kūrybinis derlius – dešimt įvairaus žanro knygų. Išleido apysaką vaikams „Gabriuko užrašai“ (1973), romaną „Stikliniai ramentai“ (1985), už kurį buvo paskirta „Draugo“ premija; 2006-aisiais – humoristinių apsakymų knygelę „Draugų laivelis“. Tačiau mėgstamiausiu žanru nuo gimnazijos suolo iki gyvenimo pabaigos jai liko poezija. Čikagoje ir Lietuvoje išėjo knygos: „Vynuogės ir kaktusai“ (1963), „Septyni saulės patekėjimai“ (1974), „Vilties ledinė valtis“ (1981), „Tu niekur neišėjai“ – 1991 m. ši poezijos rinktinė pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1994 m. už knygą „Žiemos erškėtis“ apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos premija. 1996 m. J. Švabaitei-Gylienei paskirta 25-oji Vilkaviškio rajono Salomėjos Nėries premija. 2002 m. išleido poezijos knygą „Kur šią naktį nakvosi“; paskutinė poezijos knyga „Ant vėlių suolelio“ išėjo 2007 m. Prieš penkerius metus, sulaukusi garbaus 95-ojo jubiliejaus, rašytoja ir pati prisėdo ant šio suolelio, šalia savo artimųjų… 

Kaip galėtume įspėti, nusakyti J. Švabaitės-Gylienės moteriškojo kultūros fenomeno paslaptį? Iš kur elegantiška, trapi moteris sėmėsi jėgų ir įkvėpimo kurti, dalyvauti visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, auginti ketvertą vaikų, kilniai globoti daugelį rašytojų, gyvenusių sovietinėje Lietuvoje? Atsakymas būtų paprastas – mažoje širdyje tilpo begalinė meilė Tėvynei, kūrybiniam žodžiui, artimui. Meilė nusako jos esmę, tampa raktu kūrybiniam pasauliui suvokti. Poetinėje erdvėje pulsuoja ne patoso, kovos, o paprasti, nugludinti, suteikiantys jėgų, prikeliantys naujam gyvenimui žodžiai. Per savitą žodį rašytoja atspindėjo moters ir visos tautos pasaulėjautą, išreikšdama krikščioniškų vertybių skalę. Poetinė drobė atausta iš tautosakos, papročių, apeigų, mitų ir legendų. Žodis tapo svariu įrankiu tobulėti ir tobulinti pasaulį, kad „tamsa jame būtų nugalėta“. J. Švabaitė-Gylienė rašė ne tik poeziją, bet ir įvairaus žanro prozą, lyrines impresijas, straipsnius, recenzijas ir atsiminimus. 

Su rašytoja daugelį metų bendrauta Lemonte ir Lietuvoje, jos rinkinys pamažu buvo vežamas į Maironio lietuvių literatūros muziejų. O po J. Švabaitės-Gylienės mirties likusias archyvalijas perdavė jos vaikai: Aušra, Jurgita, Linas ir Saulius Gyliai. Dėkojame jiems už padovanotą vertingą medžiagą.

Praskleiskime archyvalijas: nuotraukas, dokumentus, laiškus, ir iš arčiau žvilgtelėkime į J. Švabaitės-Gylienės vingiuotą gyvenimo ir kūrybos kelią. 

„Knygos meilė manęs neapleido visą gyvenimą“

Julija Švabaitė gimė 1921 m. gegužės 21 d. Čyčkų kaime, vėliau persikėlė į Didžiuosius Šelvius (Vilkaviškio r.). Poetės namai buvo netoliese rašytojo Antano Vaičiulaičio tėviškės. Šiuose namuose ji tapo dažna viešnia: ne tik skolindavosi knygas, bet ir susitikusi su iš Kauno atvykusiu dėstytoju, jau žinomu rašytoju A. Vaičiulaičiu klausinėdavo jį apie literatūrą, kultūrinius įvykius, o svarbiausia – apie kūrybinį darbą. Su ypatinga atida įsiklausydavo į jo patarimus. 

Vėliau, jau gyvendama Amerikoje, laiške rašė: „Mielas Kaimyne, mane visada labai sujaudina Jūsų laiškai – taip ir matau prieš save takelį šalia griovio, kuris vedė tiesiai į Jūsų kiemą, į seklyčią, į knygas… O atsimenu, kad ilgai jų negrąžindavau, tačiau ta knygos meilė manęs neapleido visą gyvenimą. Jūsų tada toks tėviškai rūpestingas žvilgsnis ir turbūt daug nulėmė, kad taip myliu literatūrą. Jūs kažką labai įtikinančiai kalbėdavote, taip iš lėto, ramiai, kad negalėdavau pamiršti Jūsų pasakojimų apie rašytojus, literatūros meilę. Gal jūs neatsimenate, o aš atsimenu.“

J. Švabaitės prisiminimuose iškyla linksma ir nuotaikinga vaikystė, giliai atmintin įsirėžė srauni upė Vilkauja, kurioje maudėsi, gaudė žuvis, žiemą čiuožinėdavo. Daug laiko praleisdavo gamtoje: mena alksnyną, obelis, aukštą liepą, ąžuolą, ievos medį, riešutyną. Polinkį į literatūrą nulėmė ir mama – gražiabalsė Gižų parapijos choro dainininkė, užburdavusi ne tik ilgesingomis dainomis, bet ir sekamomis, savo sukurtomis pasakomis ir legendomis.

Mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Jos archyviniame rinkinyje yra daug retų ir originalių nuotraukų, kuriose veriasi gimnazistų veikla. J. Švabaitė buvo aktyvi ateitininkų kuopoje, literatų būrelyje ir vaidintojų grupėje. Bendradarbiavo anuomet slapta leidžiamame ateitininkų laikraštyje „Naujas kelias“, pasirašydama Raselės slapyvardžiu. Nuotraukose kartu su J. Švabaite įamžinti būsimieji literatai – poetas K. Bradūnas ir literatūros kritiku tapęs Vincas Natkevičius. Matome vienos ateitininkų sueigos dalyvius pas kun. Joną Dabrilą, literatų kūrybos vakare gimnazijoje, po spektaklio „Amerika pirtyje“ vaidinimo. Meilę literatūrai skiepijo gimnazijoje dirbusi talentinga ir profesionali mokytoja, rašytoja Petronėlė Orintaitė, o literatų būrelio vadovas, mokytojas S. Palekas globojo kiekvieną jauną kūrėją, nešykštėjo patarimų. Kartu su J. Švabaite literatų veikloje dalyvavęs K. Bradūnas, kuris buvo kiek vyresnis bei gerokai drąsesnis, taip pat nešykštėjo J. Švabaitei patarimų, ragino kurti. Ji rašė: „Poezija ir daina mums, Vilkaviškio gimnazijos moksleiviams, buvo kaip duona ir druska <…>. Literatūros vakarai klestėte klestėjo per metų metus.“

Sėkmingai baigusi gimnaziją ir gavusi Katalikų veikimo centro stipendiją, J. Švabaitė išvyko studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą į Prancūziją. Metai, praleisti Paryžiuje, jai suteikė naujų patyrimų, įžvalgų, profesionalių žinių. Išklausiusi prancūzų kalbos ir literatūros kursą, išlaikiusi baigimo egzaminus, sugrįžo į Lietuvą, parsiveždama ypatingą Prancūzų kalbos sąjungos (Alliance Française) kursų baigimo pažymėjimą, suteikiantį teisę dėstyti kalbą mokyklose, pasirašytą žymaus rašytojo Georges’o Duhamelio. Prancūzų kalbos ir literatūros studijas J. Švabaitė tęsė Kauno, o vėliau Vilniaus universitete. Tačiau visą laiką skirti studijoms negalėjo – reikėjo rūpintis materialiniu būviu, todėl derino studijas su mokytojavimu Žemaičių Kalvarijoje. 

Atvykusi į Vilnių artimai bendravo su Bradūnais, P. Aukštikalnyte, bičiuliavosi su M. Indriliūnu, Eugenijumi Matuzevičiumi, V. A. Jonynu, B. Krivicku. Pastarasis tapo J. Švabaitės ir Jurgio Gylio vestuvių liudininku – žiedai 1944 m. buvo sumainyti Aušros vartų šventovėje.

Nuo gimnazijos suolo J. Švabaitė rašė eilėraščius ir skelbė juos „Naujojoje vaidilutėje“, „Studentų žodyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Žiburėlyje“ ir kt. Jos poetinis braižas susiformavo ir išryškėjo nepriklausomoje Lietuvoje. Ji buvo tvirtai įsišaknijusi į gimtąją žemę – joje savo dvasia ir lieka.

„Rūpesčiai nuovargiu sunkina ir negali paimti plunksnos į rankas“

Antroji sovietinė okupacija, chaotiški istoriniai įvykiai J. Švabaitę-Gylienę išstūmė iš gimtųjų namų. 1944 m. jauna šeima pasitraukė į Austriją, o vėliau atsidūrė Vokietijoje. Gyvenimas Vokietijoje nelepino, trūko maisto, drabužių, o ir gimus dviem vaikams prasidėjo nauji rūpesčiai. Apsigyvenę Ravensburge, juodu artimai bendravo su kaimynais literatais – Bernardu Brazdžioniu, Stasiu Santvaru, Henriku Radausku ir kt. Su pastaruoju susibičiuliavo kiek artimiau. Norėdama tobulėti, nesigėdijo ir rodė jam sako kūrybą, prašydama patarimų, kritikos. Ir net tuomet, kai iš nemažo pluošto eilėraščių pastarasis atrinko tik penketą – nepasidavė, taisė, braukė, kūrė.

Vėliau J. Švabaitė rašė: „Jis man turėjo likiminės įtakos.“ Vokietijoje eilėraščius skelbė „Žiburiuose“, siuntė į K. Bradūno redaguojamus „Aidus“. Susirašinėdama su A. Vaičiulaičiu, jau gyvenusiu Amerikoje, bandė išsiaiškinti išvykimo į tą šalį galimybes. Nors ir turėjo ten giminaičių, tačiau nepavykus su jais susisiekti nutarė 1949 m. vykti į Australiją. 

Atvykus į šią egzotišką šalį J. Švabaitei-Gylienei teko imtis įvairių fizinių darbų – virvių fabrike; vyras mokėsi braižytojo specialybės. Šiame tolimame žemyne rašytojai rūpėjo lietuviško žodžio sauga, todėl įsitraukė į Melburno lietuvių sekmadieninę mokyklą, rašė tekstus, poeziją, juos skelbė „Tėviškės aiduose“, „Mūsų pastogėje“. Žmonos, motinos, mokytojos daliai teko daug išbandymų. Reikėjo gerokai suktis, dalijant laiką jau keturiems vaikams, namų ruošai, mokytojavimui, o kūrybai likdavo tik trumpos poilsiui skirtos valandėlės.

Vaikus sumigdžiusi J. Švabaitė-Gylienė užsidarydavo ir iki išnaktų taukšėdavo mašinėle. Kiek vėliau bandydavo ir dienos metu „pabėgti“ – užsidariusi kambarėlyje užkabindavo raštą su užrašu: „Mamos nėra namie.“ Tačiau po vieno skambučio, kai nepažįstamas balsas atsiliepus mažai Jurgitai paklausė: „Tai kurgi mama?“, dukra priėjo prie durų ir garsiai tarė: „Mama, tai kurgi Tu esi?“ Tokia buvo kuriančios moters realybė… Tik laiškuose artimiems draugams galime išskaityti jos liūdesį ir nerimą. B. Brazdžioniui rašė: „Aš tikrai pasiilgau Jūsų, Vokietijoj nors retkarčiais galėdavau Jus matyti… Užtai eiles turiu ir liūdnom valandom (kurių netrūksta) deklamuoju. <…> Tik dabar, po tiek daug dienų, Jums rašau… Tai didžiulė laimė mano dienose, nes darbai suryja mano laiką, rūpesčiai nuovargiu sunkina ir negali paimti plunksnos į rankas. Aš tik dabar įsisąmoninu, koki baisūs Jūsų žodžiai: „Žodžių neranda. Rankos nerašo… Nieko šviesesnio… Fantazijos nebėr…“ (Melburnas, 1953 m. rugpjūčio 20 d.)

J. Švabaitei-Gylienei buvo ir liko svetima Australijos „kaktusų dykynė“, negalėjo priprasti, vargino ne tik fizinis, bet ir dvasinis skurdas. Buvo išsiilgusi lietuviškos veiklos: parodų, renginių, diskusijų, bendravimo su draugais rašytojais. Toks kūrybingas gyvenimas vyko Čikagoje. Ilgainiui abu su vyru nusprendė persikelti į kitą kontinentą, į Jungtines Amerikos Valstijas.

1960 m. gausi šeima apsigyveno paties lietuviškiausio miesto Čikagos centre – Marketparke. Čia viskas priminė Lietuvą – krautuvės, maistas, knygynai, lietuviškos gimnazijos, lietuviška kalba gatvėje. Svarbiausia – Jaunimo centre vykę renginiai, parodos, knygų sutiktuvės, teatras, Lietuvių opera, veiklumu pasižymėjo Rašytojų draugija. Tiesa, visas šis lietuviškas darbas vyko tik visuomeniniais pagrindais ir laisvalaikiu, po sunkių tiesioginių darbų. J. Švabaitės-Gylienės pagrindinis darbas, kuris tęsėsi daugiau nei 30 metų, buvo odontologijos laboratorija, esanti Čikagos Ilinojaus universitete. 

„Poezija – tai antrasis mano gyvenimas“

Persikėlus į Čikagą prasidėjo kitas gyvenimas: J. Švabaitė-Gylienė dalyvavo visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, įsitraukė į literatūros vakarus, bendradarbiavo „Margučio“ lietuvių radijuje. Parengė reportažus apie Kazį Binkį, S. Nėrį, Vladą Šlaitą, A. Vaičiulaitį, K. Bradūną ir kt. Nauji žmonės, nauji patyrimai davė stiprų impulsą kūrybai. Rašė, skelbė eilėraščius „Aiduose“, „Drauge“, „Ateityje“, „Margutyje“, „Metmenyse“. Draugų raginama dirbo prie savo pirmosios knygos. Debiutinė knyga  „Vynuogės ir kaktusai“ pasaulį išvydo 1963 m. Po to sekė „Septyni saulės patekėjimai“, „Vilties ledinė valtis“, „Kur šią naktį nakvosi“, „Žiemos erškėtis“, „Ant vėlių suolelio“. 

O kada ir kur gimė pirmieji posmai, kodėl spurdantys žodis išsiveržė eilėraščiu? Savo kūrybinio kelio pradžią poetė siejo su artimo žmogaus praradimu. Ji pamena, kaip 1932 m. neteko draugės – artimos giminaitės: „Sugalvojau tada Elenutės atminimui taip pat parašyti kokią liūdną dainą. Daina man pačiai buvo tokia graži, kad norėjau ir daugiau panašių sukurti…“ 

Nuo gimnazijos suolo iki gyvenimo pabaigos poezija J. Švabaitei-Gylienei liko mėgstamiausiu žanru. Jos poetinė raiška aiški ir santūri, moteriškai jausminga. Šis emocinis jausmingumas koreliuoja su išpažintiniu poezijos pobūdžiu. Autorė ne kartą yra pabrėžusi, kad jos poezija glaudžiai siejasi su gyvenimu. Pagrindinės temos – paliktoji tėviškė, artimieji, mirę brangūs žmonės, susmulkėjimas ir susvetimėjimas, moters menininkės begalinis noras kurti, atsispirti gyvenimo pilkumai. Jos lyrinis subjektas – „aš“ – atsiveria apnuogindamas skaudžias gyvenimo tiesas. Savasis praradimo sielvartas yra vienintelis ir nepakartojamas vienišumo ir pasimetimo chaotiškame pasaulyje motyvas.

„Mano eilėraščių šaltinis tai ten, kur teka S. Nėries apdainuota Širvinta, iš jos išteka mažyčiai upeliai, ten, kur Šelvė, Vilkauja, Šeimena, kur mano vaiko pasąmonėje liko Alvito ežeras, kalneliai, Ripkevičiaus šilelis“, – rašė poetė. 

Ypač reikėtų pabrėžti poetės savitumą ir originalumą, ji palietė iki tol lietuvių literatūroje mažai žinomą Australijos žemyną, kuris jos lyrikoje skambėjo tragišku vienišumu. Vėliau, nebijodama kritikų, drąsiai kalbėjo apie moters – motinos – sunkią dalią: namai, buities daiktai, virtuvės rakandai, moteriški rūpesčiai rikiuojami į eilėraščių posmus.

Trečiosios knygos genezę subrandino sukrečianti kelionė į okupuotą Lietuvą. Atsiradus galimybei 1974 m. penketui dienų išvyko į Lietuvą; antroji kelionė buvo 1978-aisiais. Laiške A. Vaičiulaičiui rašė: „Mielas Kaimyne, buvau šią vasarą Lietuvoj, Vilniuj, Kaune, – liečiau ir glosčiau tėviškės žemę, bėgau per lysves, pro medžius ir namus, kurių jau neatpažinau, nes viskas viskas svetima… Tik tėviškę priminė du beveik užakę tvenkiniai: upelis, taipgi veik be vandens… Su mašina mane slaptai jie nuvežė per Marijampolę, per Vilkaviškį; buvom ir prie apgriuvusios gimnazijos, kur langai užkalti lentomis, o mūro sienose dar likusios kulkų žymės. Mažoj bažnytėlėj mačiau besimeldžiančius kelis senelius, o didžiosios bažnyčios – nė ženklo… Pro ašaras mačiau ir kalbėjau su savo artimaisiais, be miego, o ir kąsnį sunku buvo nuryt. <…> Na, gyvenime tiek ašarų neliejau – ir iš kur jų užteko?…“ (1974 m., Kalėdos).

Po trisdešimt metų pamačiusi nualintą, įbaugintą Tėvynę liko sukrėsta. Jos įspūdžiai skausmingu santūrumu, neornamentuota konkrečia kalba sugulė į poetinę drobę, taip gimė knyga „Vilties ledinė valtis“. Ir šioje knygoje jai būdingas jausminis santūrumas ir brandus moteriškumas. Ji rašė: „Eilėraštyje svarbiausia mintis ir žodis, kuris turi skambėti kaip muzikos instrumentas, būti taupus, šviežias, reikalaująs iš poeto didelio dvasios įtempimo. Gana siauruose eilėraščio rėmuose reikia sutalpinti plačius jausmų laukus, kartais visą didelį gyvenimą.“ 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Švabaitė-Gylienė čia tapo dažna viešnia. Tačiau pirmosios kelionės ir vėl skaudžiai sužeidė – pamačiusi Vilniuje ir Kaune nuskurusius ir elgetaujančius vaikus, parašė knygą „Kur šią naktį nakvosiu“. Plėtojama abejingumo, susvetimėjimo tema. Vaikų sielų tyrumas ir nekalti žvilgsniai ieško artimo žmogaus šypsenos, užuojautos, paguodos… ir kelių skatikų… Jie neturi prie ko prisiglaust… na, gal prie „ištikimo vienakio šunelio Mursos“. Iki pat širdies gelmių nusmelkia skausmas – ką gi reikia daryti… 

Antroje knygos dalyje poetė  mato pasaulį per aklo dainininko balsą. Jis dovanoja mums tyrą, trapų stebuklą – savo kerintį balsą. Grožio ir gėrio apraiškos jai tampa Prisikėlimo viltimi. Trečiojoje knygos dalyje sugrįžtama į tėviškės gimtus namus, vėl atveriama „kraitinė skrynia, kiek joje prisiminimų, neišsipildžiusių vilčių, staklių ir verpsčių dainavimo, bičių dūzgimo, kvapo medaus korių“.

J. Švabaitės kūryboje iškyla skaudi tėvo, kankinto kalėjime, tema. Jam skirtuose eilėraščiuose pulsuoja begalinė meilė. Prasiveržia poetės širdies skausmas ir neišdildomas kaltės jausmas, ir jis nė kiek ne mažėja, o su laiku stipriau smelkia į paširdžius.

Autorė prisipažįsta, kad kūrybinis darbas nėra lengvas, reikalaujantis kruopštumo ir atidumo: „Poezija – tai antrasis mano gyvenimas, tai tarytum terapija. Tačiau neturiu tos palaimintos dovanos, kad štai atsisėdi ir jau gimsta naujas eilėraštis. Tai sunkus, sunkus kelias, kartais išnešioji vieną kitą eilutę mėnesius, metus, kol susirikiuoja į eilėraštį, ir tai nesijauti juo patenkintas. Kurti dažnai paskatina konfliktas su savimi, su aplinka, kartais koks užgaulus žodis, nusivylimas žmogumi, koks sakinys, žinutė iš laikraščio, Tėvynės ilgesys, vargonų giesmė, liaudies daina.“

J. Švabaitė-Gylienė yra sukūrusi ir stiprių prozos kūrinių. Išleido apysaką vaikams „Gabriuko užrašai“ (1973), romaną „Stikliniai ramentai“ (1985), už kurį jai buvo paskirta „Draugo“ premija, 2006 m.  – humoristinių apsakymų knygelę „Draugų laivelis“. Prozą pradėjo rašyti vaikams prašant pasakų, įvairių nuotykingų istorijų. Taip ir gimė „Gabriuko užrašai“, kuriuos autorė dedikavo savo vaikams. Knygoje pasakojama apie tolimąją, egzotišką Australiją, rūpesčius ir vargus, kuriuos patyrė išeiviai mėgindami įsikurti naujame žemyne. Tokių lietuviškų šeimų kaip Aldutės ir Juozuko Gabrių tėvai svetur buvo apstu. Plėtodama siužetą vaikams – vaikų meilę jaunam kačiukui, autorė sodriai tapo australietiškos gamtos, žmonių tarpusavio santykių vaizdus, parodo trapų lietuvių išeivių likimą. Ši knyga buvo itin mėgstama vaikų, rašytojai jie siuntė padėkos laiškus ir prašė rašyti antrą dalį.

Išskirtinai reikia kalbėti apie J. Švabaitės-Gylienės romaną „Stikliniai ramentai“, kuris išeivijoje buvo palankiai sutiktas. Rašytoja pasirinko be galo sudėtingą temą, pavaizdavo moters menininkės likimą – dailininkę Magdaleną ir jos vyrą Tomą, turintį pretenzijų į rašytojo vardą, bet įklimpusį į alkoholio liūną. Romane pirmą kartą išeivių literatūroje buvo plėtojama ši skaudi tema. Autorė rašė, kad „poezijoje yra paties autoriaus gilus išgyvenimas, o romanas – plačia prasme tų išgyvenimų stebėjimas“. Autorė stebėjo gyvenimą ir matė ne vieną tokį likimą. „Mano romanas – tai bandymas sukurti lietuvę moterį – motiną – menininkę, ant savo silpnų pečių nešančią keleriopą gyvenimo naštą.“ Visas silpnybes, nesėkmes, tragiškus įvykius pavaizdavo tikroviškai ir įtikinamai. „Stikliniai ramentai“ – kelerių metų darbas. 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Švabaitė-Gylienė tapo dažna viešnia Tėvynėje. Dalyvavo „Poezijos pavasario“ šventėse, buvo surengti ir jos kūrybos vakarai, knygų sutiktuvės. 1991 m. išleido poezijos rinktinę „Tu niekur neišėjai“, kuri pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1996 m. J. Švabaitei-Gylienei buvo paskirta 25-oji Vilkaviškio rajono Salomėjos Nėries premija. 1991-aisiais, susitikimo metu su savo kraštiečiais, ji sakė: „Pagaliau sugrįžau į tėvynę su savo eilėraščiais, kuriuose per daugelį metų savo žodžiu bandžiau kalbėtis su artimaisiais, atsiprašyti jų, kad juos apleidau ir kad tą kaltės jausmą visą gyvenimą nešioju savo širdy…“

J. Švabaitės-Gylienės kūrybinis pasaulis subrandintas ramiose Suvalkijos lygumose, iš kurių iškeliauta siekti mokslo į Kauną, vėliau į Prancūziją. Grėsmingos gyvenimo audros ją blaškė po įvairius miestus ir net skirtingus kontinentus: Europą, Australiją ir Ameriką. Tačiau širdyje spurdėjo ramus, lietuviškas žodis: augintas ir puoselėtas, nuolat gaivintas gimtinės trykštančių  šaltinių prisiminimais. Tas žodis augo, skleidėsi vaiskiais žiedais širdyje ir sugulė į knygas. Dabar lyg paukščiai baltasparniai, paleisti iš širdies paslaptingų namų į Tėviškės gimtąsias lygumas, sugrįžta poetės knygos…