Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 24

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ir ko vis čia gieda tie vėžiai?

BALTO leidybos namų nuotrauka

Kai kurie literatūros mėgėjai (neverskite rodyti pirštais) įpratę manyti, kad, jei knyga yra populiari, tai ji turi būti prasta. Nes kaip neišlavinto skonio minia galėtų pamėgti tai, kas rimta ir svaru? O rašant populiarios knygos apžvalgą, turbūt būtina ją išjuokti, kad apžvalga kaip veidrodis atskleistų skaitytojams, kaip atseit nebrandu mėgti tokią literatūrą.

Prieš pradėdamas skaityti Delios Owens „Ten, kur gieda vėžiai“ svarsčiau apie tokį požiūrį į populiariąją literatūrą ir nusprendžiau, kad rašydamas apžvalgą norėčiau sąmoningai laikytis kuo toliau nuo jo. Ne todėl, kad būčiau skeptiškas bet kokio elitizmo atžvilgiu; tiesiog parašyti tikrai populiarią knygą savaime yra šioks toks pasiekimas – jei knyga populiari, joje turi būti kas nors, kas žmones patraukia.

O „Ten, kur gieda vėžiai“ yra neįtikėtinai populiari knyga. Internete sklando gandas, kad 2021 metais tai buvo perkamiausia iš visų – tiek grožinės, tiek negrožinės literatūros – knygų pasaulyje. Ir ką ten skaičiuosi tuos milijonus kopijų ir dešimtis kalbų, į kurias knyga išversta – vien tai, kad Lietuvoje išėjo dvidešimt du leidimai, iš viso 76 tūkstančiai egzempliorių, yra mažų mažiausiai grandioziška. Palyginimui – paimkite bet kurią knygą lietuvių kalba nuo savo lentynos ir patikrinkite jos leidimo skaičių. Jei radote bent 3 tūkstančius – tai jau nemažai.

Gali išgirsti žmonių, kalbančių apie knygą į rajonus dardančiuose traukiniuose ir Vilniaus centro kavinėse („Na va, skaitau knygą“; „O kokią?“; „Na, tą, kur dabar visi skaito – Kur gieda vėžiai“). Tad man irgi pasidarė smalsu – kur čia esmė? Kuo ji tokia ypatinga? Kodėl atrodo, kad ją skaito visi, net ir žmonės, kurie šiaip beveik neima knygų į rankas?

Augminas Petronis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Nenorėjau kelias savaites laukti savo eilės bibliotekoje, apie galimybę internete nusipirkti knygą iš antrų rankų kaži kodėl nepagalvojau, tad savąjį egzempliorių minkštais viršeliais (taip perpus pigiau nei kieti viršeliai) įsigijau Žirmūnų „Maximoje“, kur knygų skyrius broliškai įsiterpęs tarp kanceliarinių prekių, kapų žvakių ir šlepečių.

Parsinešiau namo, ir žmona, apimta dioniziško poetinio šėlo, pavadino knygą „Kur gieda gaidžiai“. Pavadinimas prilipo, o vėliau ėmėme ją vadinti tiesiog gaidžiais. Maždaug taip: „Brangioji, ką tik pabaigiau skaityti gaidžius!“ – „Šaunuolis, mielasis! Ir kaip tau patiko gaidžiai?“

Ir, tiesą sakant, skaityti „Ten, kur gieda vėžiai“ man buvo visai smagu. Na štai, pasakiau tai garsiai. Kas iš literatūrinio skonio elito be kaltės, tegul pirmas parašo feisbuko komentarą.

Kai kurie rimti literatūrologai, rašę šios knygos apžvalgas, buvo atsargūs ir neleido sau pernelyg spėlioti apie jos populiarumo priežastis. Girdi, nėra tyrimų, kurie tai paaiškintų. Aš pretenzijų mokslu grįstai literatūrologijai neturiu, tad galiu leisti sau spėlioti apie tai, kodėl ši knyga pramušė skaitomumo lubas.

„Ten, kur gieda vėžiai“ yra gerai sumaišytas atpažįstamų literatūrinių ingredientų mišinys. Tai ir Bildungsroman – pasakojimas apie įžengimą į suaugusiųjų gyvenimą, psichologinį bei moralinį augimą. Tai ir detektyvinė istorija – juk žmonėms, tiems smalsiems padarams, visada įdomu sužinoti ne tik tai, kas yra žudikas, bet sekant istoriją tarsi pačiam dalyvauti pėdsakų paieškose ir vieną prie kitos dėti išsimėčiusias dėlionės detales.

Tai ir meilės istorija – atsidavusios meilės, kokia žmonės norėtų būti mylimi ir kaip patys norėtų gebėti mylėti. Be atsidavusios meilės, knygoje yra ir meilės trikampis, galbūt labiausiai paplitęs siužetinis mazgas, aptinkamas pačių įvairiausių kultūrų ir epochų kūriniuose nuo Homero iki Škėmos. Taip pat ir vienišo genijaus mitas, paglostąs kiekviename iš mūsų giliai tūnantį nesuprastą paauglį, ir naivus seksualinio išsilaisvinimo mitas, kuriuo aš netikiu.

Kai kas yra siūlęs knygos populiarumą aiškinti taip – tai knyga apie vyrų smurtą prieš moteris. Ir kadangi mūsų visuomenėje tas smurtas siaubingai paplitęs, knyga rezonuoja su ją skaičiusių moterų patirtimis. Taip, tiesa, kad, ištraukus smurto giją, pasakojimo audinys suirtų. Bet tai nėra svarbiausia gija, apie kurią pinama visa kita. Ir, leisiu sau spėti, ne pagrindinė priežastis, kodėl knyga tokia populiari.

Svarbiausias, centrinis knygos motyvas – ji pasakoja apie civilizacijos pakraštyje, atskirtyje nuo jos gyvenantį žmogų, kuris yra savotiškai pranašesnis už civilizuotus žmones. Veikėja, apie kurią sukasi pasakojimas, yra vieniša ir atstumta, bet laisva ir savarankiška; sužeista, bet stipri; žmonių nustumta į patį socialinės hierarchijos dugną ir dėl to atspari veidmainystėms bei tuštybei.

Jos laisvė yra laukinio žmogaus laisvė – intymioje vienybėje su romantiškai įsivaizduota gamta gyvenančio žmogaus, kuriam gamta nėra nei jo vartojimui skirtų išteklių sankaupa, nei priešas, kuris nuolat kėsinasi tave suvalgyti, nunuodyti ar palikti numirti badu, o rūpestinga motina, brangūs, savi namai. Šiek tiek kaip Skerdžius iš Vinco Krėvės apsakymo „Skerdžius“, išskyrus tai, kad Skerdžius nebuvo graži, jauna moteris.

Ir tai, kaip ši graži, jauna moteris myli – lyg pagal romantizmo vadovėlį. Jos jausmai mums rodomi tiesmuki, naivūs, nesuvaldyti, spontaniški ir kilnūs; išsiskyrimai – nepaprastai skausmingi; laukinio žmogaus išdidumas nepalenkiamas. Ir visa ši drama – žmogaus nesutvarkytos, tolimos ir egzotiškos Šiaurės Amerikos gamtos fone. Chateaubriand’as, „Atalos“ autorius, šypsosi ir pirštais kedena sau žandeną.

Ne tik kūrybingai žaisti žodžiais, bet ir įausti detales į teksto prasminę visumą, paversti jas vos pastebimomis analogijomis, užuominomis, galų gale mįslėmis – ar ne tai skiria meistrą Nabokovą nuo jo bevardžių mėgdžiotojų?

1750 m. Jeanas-Jacques’as Rouseeau parašė esė atsakydamas į klausimą, „ar mokslų ir menų suklestėjimas sukilnino papročius?“ Jis teigė, kad nutiko atvirkščiai – tapęs civilizuotas, žmogus pagedo. Netrukus po šios esė pasirodymo savo necivilizuotumu kilnus žmogus įsikūrė Vakarų vaizduotėje ir nuo tada jos nepaliko.

Necivilizuotumo žavesys pasirodo tik iš distancijos – iš civilizuoto žmogaus pozicijų. Romantizmas yra modernizacijos šešėlis. Nuotykinė indėnų literatūra buvo parašyta mokyklos suole įkalintiems berniukams, o „Ten, kur gieda vėžiai“ yra knyga, skaitoma žmonių, gyvenančių didmiesčiuose, dirbančių biuruose ir atostogaujančių viešbučiuose. Savo laukiniškumu autentiškas, stiprus, nepriklausomas ir laisvas personažas traukia, nes žmonės patys nori tokie būti ir jaučia, kad tokie nėra. Tai, kad juos taip traukia ši knyga, mano nuomone, rodo, jog romantizmo epocha taip ir nesibaigė.

Skaitant „Ten, kur gieda vėžiai“ labiausiai mane erzino stilius ir kalba. Pradžioje apsidžiaugiau: „Oho, – galvojau, – kiek palyginimų! Kiek metaforų! Tikrai pasistengta išradingai parašyti tekstą!“ Ties penkiasdešimtuoju puslapiu man pradėjo atrodyti, kad galbūt detalių, palyginimų ar tiesiog žodžių kiekis veikiau sumenkina teksto grakštumą, o ne jį pagerina, veikiau skandina pasakojimo prasmę, nei ją atskleidžia. Ties aštuoniasdešimtuoju puslapiu mintyse pradėjau piktai burbėti, o ties šimtas dvidešimtuoju ar šimtas penkiasdešimtuoju susitaikiau.

Kaip galiu sau leisti komentuoti ar apskritai vertinti tokį dalyką kaip rašymo stilius? Juk tai taip subjektyvu, grynai skonio reikalas! Galbūt tai tiesa, bet argumentą aš turiu ir pabandysiu jį pristatyti.

Pasakojimo užtvindymas detalių gausa padaro jį nepaskaitomą. Įsivaizduokite apsakymą apie moksleivio dieną mokykloje, kuriame būtų aprašomos visos tą dieną spręstos užduotys ir iki smulkmenų apibūdinama visų klasės mokinių bei mokytojų apranga. Tai sugriautų pasakojimą. Detalės mums kalba tuomet, kai jos įsipaišo į bendrą kūrinio prasminę struktūrą. Delia Owens savo romane gražiai aprašo natūralų pasaulį, gražiai dėlioja paraleles tarp pagrindinės veikėjos ir gamtos (ypač vabzdžių) gyvenimo. Skaitydami tuos gamtos aprašymus vis randame šį tą daugiau – būtent žmogaus skausmo ir žiaurumo ar atsidavimo bei rūpesčio atspindžius.

Ne tik kūrybingai žaisti žodžiais, bet ir įausti detales į teksto prasminę visumą, paversti jas vos pastebimomis analogijomis, užuominomis, galų gale mįslėmis – ar ne tai skiria meistrą Nabokovą nuo jo bevardžių mėgdžiotojų?

Aišku, jei esi skaitytojams knygą parduoti siekiantis rašytojas (juolab – redaktorius ar leidėjas), turi padaryti ją patrauklią. Juk parduoti skaitytojams turi ne tik įtraukiantį siužetą, bet ir jausmą, kad jie skaito aukštos klasės, rimtą, gerai parašytą literatūrą – žodžiu, skaitytojams reikia parduoti tam tikrą elitiškumo pojūtį. Galbūt prikaišioti knygą mandrų žodžių yra būdas sukurti tokį įspūdį. Skaitant „Ten, kur gieda vėžiai“ vietomis kilo įtarimas, kad, pastebėdama tuščiažodžiavimus, vertėja leido sau truputį šmaikščiai pasilinksminti: „Į šonus buvo patiškę gelzganos pliurės ir plūdenų žalėsių“ (kursyvas mano).

Dažnai knygų apžvalgos pabaigiamos rekomendacijomis. Ar rekomenduoju „Ten, kur gieda vėžiai?“ Na, jei skaitote šį tekstą, greičiausiai vis tiek skaitysite arba jau skaitėte knygą. Man, kaip sakiau, skaityti buvo visai smagu, bet tai tikrai nėra viena iš tų knygų, kurias norėčiau po kurio laiko perskaityti antrą ar trečią kartą – mano žmona gaidžius jau pardavė „Vintede“ už keturis su puse euro.

Ir, gerbiami leidėjai, tryliktas leidimas kaip nors galėjo išeiti be korektūros klaidų!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.