Ir šviesa, ir tiesa

Tekstas ir fotografija perpublikuojami iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. liepos 2 d., Nr. 26)

Tuštėjant kalbai, keistas, netgi gąsdinantis tapo žodis „žmonės“. Jis įkūnija masę, o masė – svorio jėgą, sunkio jėgą, krypstančią dugno link, nors sunkis galėtų būti ir kitokios trajektorijos vektorius. Bet šiuo atveju turime dvigubą sunkio jėgą, kuriai įtaką daro ir politinis, ir bulvarinis veiksnys, sudarantis monolitinę masės vienybę.

„Žmonės mus išrinko“, „reikia gerbti žmonių valią“ – „žmonės“ iškyla kaip nuasmeninta masė; „ryškiausios Lietuvos scenos ir televizijos žvaigždės“, „pramoginis ir politinis elitas“ – pseudoasmenybės, kurios masėms iškeliamos, ir masės noriai su jomis susitapatina, nes tam susitapatinimui nereikia didelių pastangų. Ir netgi „žmogus“, turintis būti nepriklausoma sąvoka, liudijančia asmenybės prioritetą, tampa šitos gniuždančios masės palydovu (pavyzdžiui, rinkiminis šūkis „Svarbiausia – žmogus“ aiškiai sako, kad jei šito šūkio kūrėjui ir svarbus žmogus, tai yra ne kas kitas kaip jis pats – šūkio kūrėjas, masės valdytojas).

Kitas gąsdinantis žodis – tiesa. Panašu, kad atsirado daug tiesos porūšių – ir ne tik politinėje ar visuomeninėje, bet netgi kultūrinėje erdvėje. Teisybė pasidarė kažkoks padalijamas dalykas, kurį dalijantiems nė motais nei faktai, nei sveika nuovoka, nei adekvatus realybės suvokimas, nei pagaliau paprasčiausias žmogiškas įsiklausymas. Ir kautynės dėl tiesos neretai primena sovietmečiu populiarias antireligines valandėles, kurių metu bet kokiu būdu reikėdavo įrodyti, kad Dievo nėra. Bet kokiu, net pačiu absurdiškiausiu. Juk tikslas, kaip sakoma, pateisina priemones. Tik koks tas tikslas?..

Matyt, čia derėtų prisiminti Fiodorą Dostojevskį: „Jeigu Dievo nėra, vadinasi, viskas galima.“ Taigi galbūt tikslas toks ir yra – būsena, kai galima viskas, kai tiesą galima dalinti dalimis, paraidžiui, paskiemeniui ir panašiai, pamirštant pačią tiesą. Tiesą, kaip ir valstybės himne sakoma, lydi šviesa. Šviesos trajektorija sklinda su meile, kuri niekam nelinki bloga, nepavydi ir pamiršta pikta. 

Panašu, kad tiesos palydovės šiandien yra kitos, o viena iš jų, pati žvitriausia, yra toji, apie kurią rašė šviesaus atminimo Wisława Szymborska: „Tik pažiūrėkit, kokia nuolat veikli, / kaip gerai laikosi / neapykanta mūsų amžiuje. / (…) naujoms užduotims visada pasiruošusi (…) jos akys žvitrios it snaiperio / ir drąsiai žvelgia ateitin – / ji vienintelė.“ („Neapykanta“, iš lenkų k. vertė Algis Kalėda).

Neapykantai neretai talkina ir kvailas entuziazmas, arba vadinamasis „tiesos troškimas“, kuris neretam kartais pasidaro svarbesnis už pačią tiesą, nes troškimas niekada nenuvilia, jis visada „teisus“, o tiesa bene visada sudaužo į šipulius ir išankstinius įsitikinimus, ir įsikalbėtas nuojautas, ir sąmokslo teorijas, ir kilnius siekius. Kam ji, tokia skaudi, reikalinga? Kas ryšis būti jos daužomas, kai patogiau gyventi daužant kitus?..

Žinoma, dar labai apmaudu, kad tiesos kaip monopolio negalima priskirti kuriai nors visuomenės grupei ar socialiniam sluoksniui. Nei politikams, nei intelektualams, nei menininkams, nei sportininkams, nei tiems, kuriuos vadiname „elitu“, nei tiems, kuriuos apšaukiame „padugnėmis“. (Abi šios sąvokos, masės sunkio veikiamos, šiandien yra toje pačioje plokštumoje.) Ar verta tikėti demagogais menininkais, jei netikime demagogais politikais?..

Ar nevertėtų, užuot užėmus tiesos monopolį, žvelgti plačiau ir klausytis?.. Mokytis? Abejoti? Bėda ta, kad neretas pilietis mano, kad ir taip viską žino. Be to, ir tingi. O gal ir bijo. Nes naujas žinojimas yra baisus ir negailestingas. Jis atima teisę kalbėti visų vardu (humanitarų, piliečių, žmonių ir pan.). Žinojimas naikina tiesos monopolį ir iškelia abejonę kaip vienintelį progreso variklį. O abejonė apsaugo nuo fanatizmo. Kuris šiandien žvitriai žygiuoja vienoje gretoje su Szymborskos minima neapykanta.