Ir vėl ne ta, ir vėl Vasario 16-osios Lietuva

Bet nuo pat pradžių mums sekėsi blogai. Ar bent jau labai nesklandžiai. Problemos užgriuvo jau kitą dieną. Vasario 17-ąją veikliosios pilietiškos Lietuvos moterys susirinko į protesto akciją. Mat Lietuvos Taryba susimovė dėl proporcingo moterų atstovavimo – į Tarybą pakvietė ir įtraukė lygiai 0 moterų. Nors lig tol patys lietuvių šviesuoliai visaip (ir lydimi nemažos sėkmės) skatino moterų politiškumą. Netrukus iš paskos atskriejo ir protesto peticija su 20 000 (tikrų tikriausių) piliečių parašų, skundžiančių iš esmės tą patį.

Pasauliui Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija irgi nepadarė įspūdžio. Šalys neskubėjo siųsti sveikinimo laiškų. Pilietijos atsiradimas neapžavėjo ir pačių naujai iškeptų Lietuvos piliečių. Pašaukus pirmuosius savanorius krašto gynybai, užsiregistravusiųjų nepakako nė iš tolo. Todėl birželį teko pasitelkti universalią ne idėjų kalbą – žemės (perdalinimo) reforma bus, o visi Lietuvos kariuomenės kariai jos gaus pirmieji.

Ne itin sekėsi realizuoti net pačias bazines naujos valstybės idėjas. Lietuva „demokratine respublika su sostine Vilniumi“ buvo tik Konstitucijos straipsnyje. Jau kitų metų vasarį Vilnius tapo Litbelo – tokios komunistinės valstybės, sulipdytos iš Lietuvos ir Baltarusijos – sostine. Paskui – marionetinės, į Lenkiją netrukus pasiprašiusios Vidurio Lietuvos Respublikos centru. 1926 m. rimtai susvyravo ir pirmoji konstitucinio apibrėžimo pusė, kai Lietuva tapo aksomine, bet autokratija.

Toli gražu ne visus pasiekė tarpukario Lietuvos ekonomikos modernizacijos stebuklas. Štai Kauno Brazilkos skurde žmonės savo mažučiuose butuose tilpdavo tik naktį, nejudėdami sugulę ant grindų. Dieną dalis praktiškai neturėjo namų, tekdavo kažkur prasitrinti.

Nepavyko susikurti net vėliavos. 1940 m. valstybinė herbo komisija atsižvelgė į kritiką dėl visiško heraldinių taisyklių nepaisymo trispalvėje. Buvo svarstyti nauji Mstislavo Dobužinskio pateikti nacionalinės vėliavos variantai. Bet jų patvirtinti irgi nebepavyko.

Na ir kaip gyventi tokiomis bjauriomis sąlygomis? Štai susitelkusios Lietuvos moterys išsikovojo teisę balsuoti. Lietuva tapo viena pirmųjų teisę balsuoti moterims suteikiančių valstybių, o pagal išsilavinusių moterų skaičių – penktąja Europoje. Dėl prarasto Vilniaus netekusi ne tik garbės, bet ir sausumos kelių į Europą, Lietuva atvėrė jūrų eksporto kelią per Klaipėdą. Apimtys buvo tokios, kad leido iš esmės modernizuoti visą žemės ūkį, vedant aiškios gerovės valstybės link. Neįspūdingoje laikinojoje sostinėje susigrūdęs politinis ir kultūrinis elitas pastatė modernų miestą. Jo Art Decó architektūrinė visuma tokia puiki, kad jau yra paruošta atskira byla UNESCO pasaulio paveldo sąrašui.

Sunki pradžia, bet paskui jau varėm, net dūmai rūko?

Vargu. Kitos Vasario 16-osios išvakarėse aštuoni partizanų vadai susigrūdo tvankiame, galvas remiančiame bunkeryje, su kuriuo palyginus Brazilka tvoskė prabanga. Jie rašė puikiai žinodami, kad valstybė, kurią gina iš paskutiniųjų, yra sukurta toli gražu ne vien remiantis tobulais sprendimais. Rašė ne vien politinę deklaraciją „Lietuva turi būti laisva“, bet dėliojo ir socialinę programą – Lietuvai reikia naujos žemės reformos ir daugiau socialinio teisingumo.

Jie irgi prapylė, skaudžiai, tiesiog bibliniu masteliu iki trečiosios kartos. Būtent tiek siekia totalitarinės valstybės teroro politikos pasekmės. Pasitraukusieji jų bendrapiliečiai Vakaruose, tiesa, šį tą laimėjo – teisinį Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimą. Nors troško visos neokupuotos, nepriklausomos Lietuvos, tad ta pergalė ir vėl tokia tik iš dalies.

Bet štai partizanų ir disidentų įkvėptas Sąjūdis išplėšė auksą – galimybę tobulinti netobulą tvarką kiek tik turime idėjų ir pakanka jėgų. Jau gerai?

Žiūriu ir galvoju – visi šie žmonės kovojo ne už tokią Lietuvą, kokia galiausiai išėjo. Maža to – nieko nepavyko sudėti taip, kad liktų nepajudinta, kad galėtum, žmogus, nebesirūpinti. Atkakliai lindo problemos, dažniausiai – naujos ir nematytos. Bjaurūs, nepatogūs ir sudėtingi iššūkiai, kurių dosniai parūpina nuolat modernėjantis pasaulis. Bet ar ne tokia ir buvo Vasario 16-osios Lietuvos idėja? Įsivelti į šį niekaip nepasibaigiantį, dažnai įtemptą, kupiną nuomonių įvairovės Lietuvos valstybės projektą ir vystyti jį kiek tik leidžia vaizduotė? Projektą, kurio formos, sprendimai, pasiekimai yra neišsenkamai įvairūs, bet kurio rezultatas – apčiuopiama, konkreti gerovė. Iš kurio kylanti laisvė yra laisvė pasirinkti.

Vasario 16-osios aktas buvo kaip gerai apskaičiuota paskola. Arba kaip sėkmingas statymas. Arba išradimas, kuriuo išradėjas tiki taip stipriai, kad investuoja į jį visą savo kapitalą. Būtent taip apibūdinčiau pirmąją Vasario 16-osios kartą – išmoningą, drąsią, skaičiuojančią ir rizikuojančią, kovojančią ir plušančią. Jos dėka Vasario 16-oji tapo inkaru, laikančiu valstybės idėją net tamsiausiais laikais. Kai viskas, kas buvo Lietuva, susitraukė, paskutinis nepamirštas dalykas liko Vasario 16-oji.

Tarybiniai žmonės pamiršo labai daug ką, bet Vasario 16-oji tarybinės Lietuvos prievaizdams visada išliko nerami diena. Tuo metu per naktį įžūliai pridygdavo trispalvių, o mokyklose pribyrėdavo kažkieno rašytų atsišaukimų – ir vis apie tą patį. Kai tik šiek tiek atsileido tarybinės tėvynės varžtai – na, kad ekonomika visai nesustotų ir neprasidėtų koks badas – lietuviai daug nedelsę prisiminė savo Vasario 16-ąją: o gal vietoj to būkim vėl laisvi? Ir dar kartą viską pastatė ant geltono-žalio-raudono langelio.

Šita data yra tam, kad būtume laisvi. Ir kad nepamirštume, jog laisvės formų yra įvairių. Simboliška ir svarbu prisiminti, kad tėvai kūrėjai neužbrėžė storo brūkšnio ir nepradėjo skaičiuoti valstybės amžiaus nuo savęs pačių. Kurdami visiškai naują demokratinę respubliką, kartu jie jautėsi pratęsiantys ir kadais nutrūkusį viduramžių valstybingumą. Tokiu būdu Vasario 16-oji mus susieja su tolima ir labai keista praeitimi. Tad nebijokime ir ateities, gal kitąkart tokios pat keistos ir ne tokios, kaip planuota ir tikėtasi. Juk kiekvieno iš mūsų unikalumas brėžia dar vienos ateities galimybę. Tad šito ir palinkėsiu – tegu būna Lietuva vis kitokia. Su gimtadieniu, ir atšvęskime jį kuo įvairiau.