2021 02 02

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Irena Veisaitė: „Gyventi irgi yra menas…“

Irena Veisaitė (1994 m., Vilnius). Antano Sutkaus fotografija

Tie, kam teko laimė pažinti Ireną Veisaitę, mini jos nuostabų talentą suburti žmones gražiam ir prasmingam tikslui. Galiu tą paliudyti savo asmenine patirtimi, kai, rinkdama medžiagą tekstui apie Stefaniją Ladigienę, apsilankiau Irenos Veisaitės bute J. Basanavičiaus gatvėje. Tą vakarą iš Irenos sužinojau ne tik apie nuostabią moterį, išgelbėjusią ją nuo Holokausto, tačiau išgirdau ir sukrečiančią istoriją apie jauną žydų poetę Matildą Olkinaitę, nužudytą 1941-ųjų liepą.

Irena man davė išsaugotą Matildos dienoraštį ir paprašė garsiai paskaityti jos eilėraščius. Vėliau telefonu paskambino Stefanijos Ladigienės dukrai Jonei Ardžiūnienei ir supažindino mane su ja. O Jonė man suteikė neįkainojamų žinių ne tik apie savo mamytę, kurią taip vadino ir Irena, bet ir apie legendinę Lietuvos žvalgę Marcelę Kubiliūtę bei rašytoją ir aktorę Birutę Pūkelevičiūtę. Išties Irena mokėjo pinti prasmingų pažinčių tinklus…

Ji nepaliko savo prisiminimų. Istoriko Aurimo Švedo paklausta, kodėl tokiomis ribinėmis patirtimis ir įvykiais prisodrintas gyvenimas nebuvo užfiksuotas, ji minėjo ne vieną priežastį. Taip pat ir nepakeliamą grįžimo į praeitį pojūtį: „Aš gyvenu su šarvais…“ Ir čia pat prabilo apie didžiulį norą gyventi – po patirto siaubo susikurti gyvenimo tikslą ir prasmę.

Ankstyvieji Irenos gyvenimo metai buvo pažymėti mylimiausių žmonių netektimis ir susidūrimu su mirties potyriu pačia tikriausia to žodžio prasme. Holokausto sūkurys Ireną ir jos artimiausius ir brangiausius įtraukė jau pačioje nacių okupacijos pradžioje. Trylikametei Irenai tuo amžiaus tarpsniu, kai dar tik pradeda skleistis žmogaus asmenybė, teko patirti geto siaubą, o vėliau, visas jėgas įtempus, laviruoti, stengiantis ištverti ir išgyventi.

„Kai atėjau, ji pasakė, kad žydams buvo padaryta didžiulė skriauda…“

Irena Veisaitė gimė 1928 m. sausio 9 d. Kaune. Jos mama Sofija Štromaitė-Veisienė ir tėtis Izidorius Veisas buvo pasaulietinių pažiūrų žydai, nesilaikę religinių papročių ir tradicijų, tačiau vienturtę dukrą raginę gerbti kitų žmonių pažiūras ir tikėjimą. Meilę muzikai ir teatrui Irena perėmė iš savo tėvų, kurie nuo mažų dienų ją vesdavosi į koncertus ir spektaklius. Irenos tėtis buvo pasiturintis žmogus, „Valstybės loterijos“ Vyriausiosios agentūros direktorius, mama Sofija buvo kilusi iš didelės Štromų šeimos. Tėvai labai rūpinosi Irena, tačiau ankstyvuosius vaikystės metus temdė jų tarpusavio nesantaika. Emocinę šilumą Irenai teikė seneliai Štromai, pas kuriuos ji lankydavosi per Velykas ir Chanukos šventę. Senelių iš tėvo pusės Irenai nebuvo lemta pažinti: senelis Lazaris Veisas mirė dar iki jai gimstant, močiutė gyveno su sūnumis ir dukra Maskvoje.

Irenos tėvai išsiskyrė, jai sulaukus dešimties metų. Tėvas išvyko į užsienį ir netrukus vedė antrą kartą, mama liko su Irena Kaune. Tėvą Irena paskutinį kartą prieš karą matė 1939-aisiais. Po šio susitikimo sekė trisdešimties metų pauzė – pasimatys jie tik 1968-aisiais, kai Irena aplankys tėvą JAV, kur jis apsigyveno po karo. Ir visą gyvenimą ji liks jam dėkinga už auklėjimo pamokas, kurių dėka išmoko gyventi savo galva ir nepasimesti ribinėse situacijose.

O mamos ji neteko 1941-ųjų vasarą… Ją tiesiai iš ligoninės po operacijos išsivedė baltaraištininkas. Daugiau Irena mamos nematė, tačiau atmintyje visam gyvenimui išliks jos žodžiai: „Niekada nekeršyk…“

Portretas.
Irena Veisaitė su mama. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tą baisią vasarą į Kauno getą pateko Irena, jos seneliai, dėdės, tetos, pusbroliai, draugai. Dėdė Jurgis Štromas buvo nužudytas Kauno „Lietūkio“ garaže, senelė mirė 1942-aisiais, senelis žuvo Kauno IX forte 1944-ųjų kovą. O pačią Ireną iš geto ištraukė du nuostabūs žmonės – Onutė ir Juozas Strimaičiai, geri tėvų pažįstami. Sovietams okupuojant Lietuvą jie gyveno Belgijoje, kur, kaip spėjo Irena, galėjo bendrauti su toje šalyje gyvenusiu jos tėčiu. Pasitraukus sovietams jie sugrįžo į Kauną. Ona Strimaitienė parašė Irenai laišką, kurį gete jai perdavė kažkoks žmogus: reikia bėgti iš geto, Irenai ruošiami dokumentai.

Irena apsisprendė gelbėtis. 1943 m. lapkričio 7 d. ji pasišalino iš į darbus varomų žydų kolonos. „Patį baisiausią momentą patyriau, kai reikėjo atsiskirti nuo kolonos. Jei sargybinis būtų mane pastebėjęs, jis, savaime aišku, būtų mane nušovęs vietoje. Pamenu, kai iš kolonos žengiau žingsnį šaligatvio link. Jaučiausi taip, lyg į mano nugarą būtų nutaikytas prižiūrėtojo šautuvas. Lėtai ėjau šaligatvio link, o galvoje tuo metu nuolat sukosi ir sukosi tik viena mintis: „Nepanikuok! Neskubėk! Ramiai! Neišsiduok! Ačiū Dievui, mano pasitraukimo sargybinis nepastebėjo…“ (Aurimas Švedas, „Irena Veisaitė. Gyvenimas turi būti skaidrus“, leidykla „Aukso žuvys“, 2016 m.)

Kadangi Irena pavėlavo, sutartoje vietoje niekas jos jau nebelaukė. Ji susirado Strimaičių namus, o kitą dieną kartu su jais traukiniu išvyko į Vilnių. Strimaičiai jai padavė padirbtus dokumentus su Streigytės pavarde – juos parūpino Marijampolės gimnazijos direktorius Feliksas Streigys. Vilniuje ja rūpinosi O. Strimaitienės brolis, pažįstami, taip pat ir Marcelė Kubiliūtė, moteris, kažkada išgelbėjusi nuo lenkų sąmokslo jauną Lietuvos valstybę. Kelis kartus teko keisti prieglobstį, kol galiausiai Strimaičiai Ireną atvedė pas Stefaniją Ladigienę, generolo Kazio Ladigos žmoną, garsią tarpukario Lietuvos pedagogę ir publicistę.

Stefanija Ladigienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Kai atėjau, ji pasakė, kad žydams padaryta didelė skriauda, ir ji nori nors truputį prisidėti prie gelbėjimo. Mes pavalgėme, man parodė kambarį, kuriame aš miegosiu – tai buvo sūnaus Lino kambarys. Ji atėjo prieš naktį pas mane, pabučiavo, ant kaktos uždėjo kryžiaus ženklą. Aš paplūdau ašaromis ir paklausiau, ar jai nebuvo šlykštu pabučiuoti žydę. Tada jau ji apsipylė ašaromis, ir mes prakalbėjome iki 4 valandos ryto. Nuo tada ji tapo mano mamyte, o aš tapau Juodąja Irena, jos dukra“, – pasakojo Irena Veisaitė.

Irena gyvens Ladigų šeimoje iki pat Stefanijos Ladigienės suėmimo 1946-aisiais, vėliau ją priglaus daktaras Moisiejus Braunsas. Stefanijai Ladigienei grįžus iš Sibiro lagerių ir tremties, Irena dažnai su ja matysis, kartu su mamyte praleis paskutiniąsias jos gyvenimo dienas.

Atidėjus skaudžius išgyvenimus, teko kabintis į gyvenimą

Pasibaigus karui Irenai atrodė, kad, išgyvenus tokį siaubą, reikia pranešti pasauliui apie visas baisybes, kurias patyrė jos tauta. Bet pasirodė, kad pokario žmonių tai per daug nedomino, visi buvo susirūpinę savaisiais reikalais, tad, atidėjus skaudžius išgyvenimus į šoną, teko kabintis į gyvenimą, tęsti nutrauktus mokslus ir atrasti tikslą ir prasmę naujoje sovietinėje realybėje.

Tarpukario Kaune Irena mokėsi Šolomo Aleichemo jidiš gimnazijoje, kuri, atėjus sovietams, buvo sujungta su hebrajų Švabės gimnazija. Karui nutraukus Irenos mokslus, vėliau ji juos tęsė Vilniuje, Salomėjos Nėries mergaičių gimnazijoje. Ji labai šiltai prisimindavo savo mokytojus ir klasės drauges, su kai kuriomis iš jų užsimezgė viso gyvenimo draugystė. Jos klasės auklėtoja Vanda Zaborskaitė paliko didelį įspaudą Irenos pasaulėžiūroje, sudomino lietuvių bei vokiečių literatūra. Pabaigusi gimnaziją, Irena įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistiką, kur buvo priimta be egzaminų, nes gimnaziją ji baigė aukso medaliu. Deja, studijų baigti neteko. Po Stefanijos Ladigienės suėmimo į saugumo organų akiratį pateko būrys jaunų žmonių, kurie lankydavosi jos bute. Savaime suprantama, užkliuvo ir Irena, tuo metu draugavusi su Tadu Masiuliu, garsiųjų brolių Roko ir Petro Masiulių (Rokas Masiulis 2014–2016 m. buvo energetikos ministras, 2016–2019 m. – susisiekimo ministras. Petras Masiulis – telekomunikacijų bendrovės „Tele2“ generalinis direktorius) būsimuoju tėčiu, netrukus išvežtu į Sibirą. Ką jau bekalbėti apie užsienyje gyvenusį Irenos tėvą… Saugumas bandė ją verbuoti, tampė po įvairiausius konspiracinius butus, grasino. Irena atsilaikė, bet Vilniaus universitetą teko palikti.

Portretas.
Irena Veisaitė Maskvoje 1948 m. lapkričio 28 d. Asmeninio archyvo nuotrauka

Maskvoje gyvenantys Irenos tėčio broliai ir sesuo paragino atvykti pas juos. Susidėjusi daiktus ji išvyko studijuoti germanistikos į M. Lomonosovo universitetą. Universitetas didelio įspūdžio nepaliko, nes jau buvo „nukraujavęs“ – Stalino laikais puikūs Vakarų Europos literatūros ekspertai be skrupulų buvo šalinami iš jo, tačiau Maskvos bibliotekos, teatrai, muziejai ir ypač klasikinės muzikos koncertai Irenai darė didžiulį įspūdį.

Apsigynusi diplomą gavo paskyrimą į nedidelį Baltarusijos miestelį, bet nuo tokios tremties išgelbėjo A. Sniečkus, tuo metu atvykęs į Stalino laidotuves. Pažįstamų paraginta Irena išdrįso nuvykti pas jį į viešbutį prašyti paskyrimo į Lietuvą. A. Sniečkus pažinojo Irenos tėvus, po karo globojo jos pusbrolį Aleksandrą Štromą, tad pakako jo skambučio į Lietuvos atstovybę ir paskyrimas į Tėvynę buvo gautas. Į Vilnių Irena grįžo kartu savo vyru ekonomistu Jakovu Bumu. 1955-aisiais gimė dukra Alina.

„Į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją…“

43 metus Irena Veisaitė Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Vilniaus pedagoginis universitetas) dėstė Vakarų Europos literatūrą, vokiečių literatūrą, XX amžiaus teatro istoriją, institute įkūrė Teatro sekciją. Ji plėtė savo studentų akiratį, laužė stereotipus, diskutavo. „Mano santykį su studentais ir darbo auditorijoje metodiką gal labiausiai nulėmė ta aplinkybė – tai gali nuskambėti kiek patetiškai – kad į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją. Ją galėčiau įvardinti kaip polemiką ar net kovą su sovietine ideologija. Man buvo svarbu, kad studentai suprastų, jog pasaulis yra daug sudėtingesnis ir įvairesnis, negu teigia sovietiniai marksistai, kurie neva turėjo vienareikšmiškus atsakymus į visus egzistencinius klausimus.“ (Aurimas Švedas, „Irena Veisaitė. Gyvenimas turi būti skaidrus“, leidykla „Aukso žuvys“, 2016 m.)

Ji niekada nemeluodavo savo studentams, be galo džiaugėsi jų sėkme, gynė nuo nepagrįsto instituto vadovybės puolimo. Vėliau dauguma jų – Vytautas Toleikis, Dainora Rakauskaitė (Eigminienė) ir kiti – taps puikiais mokytojais, kultūros barų darbuotojais, teatro mylėtojais. O Irena palengva panirs į teatro pasaulį – kaip pati sakė, filologė germanistė pavirto teatro kritike. Ji be galo vertino teatrą, kuriame Ezopo kalba buvo galima prabilti apie pačius svarbiausius egzistencinius klausimus, o sovietmečio publika tuo metu gaudyte gaudė tas užuominas. Irena susidraugavo su rašytoju Kaziu Saja, režisieriumi Jonu Jurašu, dėl kurio lemties (J. Jurašas 1972 m. dėl politinių motyvų buvo atleistas iš Kauno dramos teatro, 1974 m. emigravo į Vakarus) labai išgyveno.

1971 m. į Irenos gyvenimą ateis estų režisierius Grigorijus Kromanovas, Taline pastatęs K. Sajos pjesę „Šventežeris“. Į premjerą ji buvo pakviesta kaip teatro kritikė, o po spektaklio susipažino su jo kūrėju. Pažintis virto meile, galiausiai – santuoka. G. Kromanovas ją supažindino su garsiuoju estų kompozitoriumi Arvo Pärtu bei jo žmona Nora, kurių bute net metus teko glaustis Irenai ir Grigorijui. Vienas garsiausių Arvo Pärto kūrinių „Fur Alina“ yra skirtas Irenos dukrai Alinai, kartu su tėvu išvykusiai gyventi į Londoną. Irena labai išgyveno išsiskyrimą su dukra, tad gal dėl to kompozitorius, paklaustas, kas yra ta Alina, sušnibždėjo: „Toli… toli…“

Portretas.
Kompozitorius Arvo Pärtas ir Irena Veisaitė su vyru Grigorijumi Kromanovu Taline apie 1975 m. I. Veisaitės asmeninio archyvo nuotrauka

1984 m. Grigorijus Kromanovas mirė nuo infarkto. Sunkiai netektį išgyvenusi Irena septynerius metus rinko medžiagą ir rašė knygą apie jį. Knyga estų kalba buvo išleista 1995 m., jos leidybą finansavo Arvo Pärtas.

Irenos Veisaitės gyvenimas buvo sodriai prisodrintas pačių nuostabiausių pažinčių. 1958–1960 m. studijuodama aspirantūrą, Leningrado universitete ji susipažino su Rusijos inteligentija, ypač didelį įspūdį jai paliko disidentai. Savęs labai drąsia ji nelaikė, bet žavėjosi jų ryžtu priešintis sovietinei ideologijai. Vėliau, atėjus perestrojkai, ji įsijungs į Sąjūdį, Lietuvai tapus nepriklausoma kartu su geografu prof. Česlovu Kudaba įsteigs Atviros Lietuvos fondą, kurį laiką jam vadovaus, bus Lietuvos nacionalinės komisijos UNESCO valdybos narė, įvairių nevyriausybinių organizacijų steigėja ir vadovė. Bus apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-o laipsnio ordinu, Barboros Radvilaitės medaliu.

Ne tik kaltinti, bet ir suprasti

Irena mus paliko pačiame pandemijos įkarštyje, praėjusių metų gruodžio 11 d. Netekome labai gražaus žmogaus, neskubėjusio smerkti, veikiau norėjusio suprasti mąsčiusius kitaip nei ji. Tuo tarpu sau pačiai ji kėlė aukščiausius reikalavimus, ieškojo grožio ir tiesos. Jos mylimiausias personažas buvo Don Kichotas, aplinkinių akimis žvelgiant, nevykėlis idealistas, protestavęs prieš žmogaus pažeminimą, mylėjęs laisvę.

Irenai buvo svarbūs visi žmonės, visos tautos, ji teigė, kad visi žmonės yra Dievo išrinkti, net ir tie, kurie yra netikintys. Save laikiusi žydų kilmės lietuve, litvake, ji stengėsi suprasti situaciją, į kurią dviejų okupacijų metu buvo pakliuvusi Lietuva: nuo sovietų okupacijos ir trėmimų nukentėjusiems lietuviams naciai pasirodė išvaduotojais, tačiau žydams jie nešė mirtį. Vis iš naujo kylant polemikai dėl žydų ir lietuvių santykių, jos mintys apie dialogo ir supratimo paieškas vertos abipusio įsiklausymo.

„Kaip žinoma, Molotovo-Ribbentropo pakto aukomis tapo ir etniniai lietuviai, ir etniniai žydai. Nenoriu čia lyginti Holokausto su gulagu, nes kančių masto iš viso lyginti neįmanoma ir net amoralu. Bet šiandien dialogas vyksta juk praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai metų nuo katastrofos su žmonėmis, kurie nedalyvavo Holokauste ir negali būti už jį atsakingi. Tai turėtų keisti dialogo intonacijas. Norint pasiekti istorinės tiesos pripažinimą ir savitarpio supratimą, būtina ne tik kaltinti, bet ir daugiau pasidomėti, užjausti savo dialogo partnerius, giliau suvokti jų situaciją Antrojo pasaulinio karo metais ir šiandien, daugiau įvertinti pastangas drąsiai pažvelgti į akis tragiškai istorijos tiesai. Tai nėra lengva. Bet, mano giliu įsitikinimu, tik tokia pozicija paskatintų dialogą, suteiktų jam naują pagreitį ir mastą.“ (Iš Irenos Veisaitės kalbos, pasakytos 2002 m. Frankfurto knygų mugėje vykusioje diskusijoje „Litvakų paveldas: kultūrinė atmintis ir dabartis“).

Taip mąsčiusios ir kalbėjusios asmenybės mums skausmingai trūks, bet neapleidžia viltis, jog atsiras tokių, kurie išgirs jos žodžius. Ir gal pasaulis taps skaidresnis?

***

Publicistas Donatas Puslys savo tekste „Reglindis Rauca ir Irena Veisaitė – vienos nepaprastos draugystės istorija“ („Bernardinai.lt“, 2018–04–16) aprašė 2018-ųjų balandį, per šv. Velykas, įvykusį dviejų moterų – Irenos Veisaitės ir Reglindis Rauca, Kauno geto budelio Helmuto Raucos anūkės – susitikimą. Abi moteris siejo praeitis: Irenos ir jos senelių likimą Kauno gete 1941-aisiais lėmė gestapininko Helmuto Raucos rankos mostas. „Pamenu, kaip stovime paskirstyti kolonomis dažniausiai pagal savo darbo vietas, o pro jas eidamas gestapininkas Helmutas Rauca rodo, kurie žydai turi eiti į kairę, kurie į dešinę. Kitaip sakant, vieni buvo siunčiami mirti, kitiems dar suteikta laikina galimybė gyventi…“ (Aurimas Švedas, „Irena Veisaitė. Gyvenimas turi būti skaidrus“, leidykla „Aukso žuvys“, 2016 m.)

Reglindis Rauca daug metų beveik nieko nežinojo apie savo senelio, pabėgusio į Kanadą, praeitį. 1983-iaisiais jis buvo sugrąžintas į Vakarų Vokietiją, kur dėl savo nusikaltimų turėjo būti teisiamas, tačiau mirė, nesulaukęs teismo proceso. Praėjus dvidešimčiai metų visiškai atsitiktinai Reglindis sužinojo tikrąją savo senelio istoriją. Jos šeima atsitvėrė tylos siena, tad ji pati ėmėsi rinkti faktus, o vėliau išleido knygą.

Po knygos išleidimo Reglindis Rauca atvyko į Lietuvą – jai norėjosi atsistoti ant žemės, kurioje viskas vyko. Lietuvoje ji aplankė žydų bendruomenę ir, nors ir kamavo abejonės dėl to, kaip ją, gestapininko anūkę, priims Holokaustą išgyvenusios moterys, ji ryžosi tokiam susitikimui. Pažintis su Irena Veisaite virto draugyste, kuriai pamatą padėjo vienos moters drąsa priimti tiesą, o kitos – gebėjimas atleisti.

Tekstą rašant buvo remtasi knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turi būti skaidrus“, autorius Aurimas Švedas, leidykla „Aukso žuvys“, 2016 m.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien