Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 20

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ironiškai paradoksalios L. Degėsio įžvalgos – esė knygoje „Viskas buvo ne taip“

Rašytojas Liutauras Degėsys. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotrauka

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išėjo naujas rašytojo Liutauro Degėsio esė rinkinys „Viskas buvo ne taip“. Penktoje autoriaus esė knygoje – gausybė paradoksalių, ironiškų filosofinių įžvalgų apie įvairias visuomenės gyvenimo realybes: politiką, religiją, mokslą, meną, švietimą. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

L. Degėsio tekstai nuolat primena, koks svarbus yra kalbėjimas, rašymas, skaitymas artėjant prie išorinės ir vidinės tikrovės supratimo. Ironiška, kad švietimas, socializacijos procesai, tikslieji mokslai bando įteigti mums, kad išorinė tikrovė, vadinamasis po saule esantis pasaulis, yra svarbesnė nei paties savęs pažinimas ir supratimas. 

Bet: neturime pojūčių – kitų žmonių pojūčiams pajusti, niekada nepajausime kitų žmonių jausmų. Ir todėl, nesigilindami į save, nebandydami suprasti savęs, niekaip nesugebėsime priartėti prie kitų žmonių. Nesuvoksime jų argumentų, jų logikos. Nepajėgsime jų užjausti, suprasti, bendrauti ir bendradarbiauti. Viskas yra ne taip, nes viską – pasistengęs – galėtum suprasti kitaip. Ne veltui taip daug žmonių kartoja šitą frazę: „Nesuprantu, kaip tu gali nesuprasti.“

Liutauras Degėsys – poetas, rašytojas, publicistas, monografijų, mokslinių straipsnių ir vadovėlių autorius. Rašytojas du kartus įvertintas Kultūros ministerijos premija už publicistiką (2010, 2017 m.) ir Vyriausybės kultūros ir meno premija už poeziją ir filosofinių esė knygas (2013 m.). 

LRS leidykla yra išleidusi L. Degėsio romaną „Tavo rytoj buvo vakar“, esė rinkinį „Apatiniai gyvenimo drabužiai“ ir romaną „Lengva nebus“.

Knygą galima įsigyti LRS leidyklos knygynėlyje ir el. parduotuvėje, knygynuose visoje Lietuvoje.

Skaitykite vieną esė iš L. Degėsio knygos „Viskas buvo ne taip“.

Knygos viršelis

Nebegaliu be tavęs gyventi 

Žinios taurina, gilina, įkvepia, guodžia ir nuramina žmones. Sužinojęs daugiau, jautiesi didesnis, svarbesnis, įdomesnis ir stipresnis. Žinantis sugeba visko daugiau: žinoti, ko kiti nežino, aplenkti kitus auksiniame prote ir protų mūšyje. Aišku, nemalonu, kai supranti, jog visko niekados nesužinosi. Nuolatos atsiras kas nors naujo. Amžinai apsireikš kas nors, kas žino daugiau, greičiau ir giliau. Pralaimėsi žiniukų konkursuose, rezultatų spėjimo varžybose ir lažybose, apsigausi tendencijose ir apsiriksi prognozėse. 

Paguodžia tik tai, kad žinios išlaisvina nuo perteklinio žinojimo. Anksčiau ar vėliau nusivilsi, kad sužinojai tai, ko visai nevertėjo žinoti. Kad „britų mokslininkai“ – visai ne britai ir visai ne mokslininkai. Kad svarbu yra ne tik žinoti, bet ir suprasti. Ir tuomet pamatysi, kaip svarbu susidomėti ir susirūpinti savimi. Gilintis į save. Išmokti būti su savimi – nepuldinėjant prie vis naujų žinių, nešokinėjant portaluose, nenuobodžiaujant ir neklausinėjant: kas dabar bus, ką dabar veiksime, o kokia iš to nauda ir kur visa tai veda. Kojos pačios parves tave namo – į save, prie savęs, su savimi. Gal dabar išmoksi ne tik mokytis, bet ir sustoti, išvengti kvailo kasdienio lėkimo, sugalvosi apsidairyti, suprasti ir vertinti ne kitus, bet save. 

Gal dabar pamatysi, kad vadinamoji socializacija dažnai yra tik apgavystė, tik kabliukas, tik jaukas – kad apsigautum ir patikėtum, jog visi kiti dalykai gyvenime svarbesni nei tu pats. Gal suprasi, kad visokios liaudies išmintys – „devynis kartus atmatuok“, „lenk medį, kol jaunas“, „kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi“ – yra tik eiliniai bandymai išdurti tave, suvilioti, užliūliuoti ir priversti bėgti voverių ratu. Susivoksi, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi, bet į tą pačią duobę gali įkristi ir tris, ir keturis kartus. Sužinosi, kad jau ne kartą ir ne du – ieškodamas pažinimo obuolio – gavai tiktai kūno graužtuką. Kad dėmesio, meilės, draugystės troškimas, malonumų paieškos – tai tik tų pačių, išorinių dirgiklių laukimas. Suprasi, kad kartais galima pabūti vienam, su savimi, kad nebūtina bėgti nuo savęs, kad neprivaloma nuolat kabintis už kitų – lyg grimztant, lyg skęstant. Kad nebūtina gyventi nuolatiniame savęs dirginime išoriniais vaizdais, seksualinėmis pozomis, serialais, spektakliais ir knygomis – kuriuose kažkas veikia, kur būtinai yra įtampa, siužetas, nuotykiai, gyvenimo istorijos ir minčių geografijos. Kad neprivaloma bėgti iš savo laiko ir savo vietos. Kad nebūtina veržtis kažin kur tik todėl, kad tenai galėtum nesusitikti su savimi. 

Ak, tas saldus kritimas į tą pačią duobę. Nes jeigu nieko neatsitinka tenai, išorėje, „pasaulyje“, „realybėje“, „tikrovėje“ – jeigu neįvyksta vestuvės, laidotuvės, ligos, šventės, katastrofos, išprievartavimai – tai argi čia gyvenimas. Jei negali pareguliuoti, sustiprinti – pojūčių, ekstazių, aistrų – žole, alkoholiu, laimėjimais, tabletėmis, portalais, netektimis, tai argi čia jausmai. Jeigu santykių negali praturtinti naujomis meilėmis, draugystėmis, kelionėmis, nusivylimais, nuotykiais, neištikimybėmis, išdavystėmis – argi čia santykiai. Jeigu nieko ypatingo nevyksta, tai argi čia šventė. Reikia atvejo, įvykio, stimulo, simbolio, dirgiklio, signalo, atsitikimo, relišerio, dopingo, katalizatoriaus – kad gyvenimas vėl taptų įdomus. Net ir ne konteksto reikia gyvenimui, o preteksto – gyvenimo tekstui. 

Ir tuomet – įžymusis, sentimentalusis, gražusis, jautrusis atodūsis „Myliu tave – Negaliu be tavęs gyventi“ tau gali reikšti: „Nebegaliu su savimi.“ Jeigu neturėjai vaikystės. Nes tavęs nė minutei nepalikdavo vieno. Visados kas nors būdavo šalia. Nesimokei, todėl ir neišmokai būti vienas. Nes vaikystėje nepavyko. Visą laiką buvai tampomas po būrelius, ratelius ir draugelius. Dailės, dramos, muzikos, sporto ir išgyvenimo mokyklas. Kad tik nė akimirkai nepasiliktum vienas. Kad nesugalvotum pasikalbėti, pabūti su savimi. Kad tik neatrastum savęs. 

Dabar prilipsi, prisiglausi, prisišliesi prie ko nors, sekiosi kitą, karsiesi kažkam ant sprando, paaukosi jam visą gyvenimą – nors niekas tavęs neprašė, būsi jai ištikimas, jai nenorint ir nežinant. Nes vienas būti nemoki. Nes vienam, su savimi neįdomu. Būsi aktyvus ir socialus iki įkyrėjimo, empatiškas iki pasišlykštėjimo, draugiškas iki savęs išsižadėjimo – tik todėl, kad neturi ką veikti su savimi. Nes pats sau atsibodai, nes tingi ką nors su savimi daryti. Ir todėl pasigavęs ką nors – gatvėje, kabake, darbe, internete – bandysi jam atsiduoti arba jai padovanoti save. 

Bet kurio – sutikto, pirmo pasitaikiusio – maldausi, kad tave paimtų. Sakysi: „Aš – tavo. Ir varge, ir skurde, ir turte. Tik kas nors mus išskirs.“ Tegu vedasi tave, tegu nešasi namo, tegu daro su tavimi, ką nori. Tu nori priklausyti kitam. Nes – savo – tau būti atsibodo. Nes nori būti ne savo, o tavo / jo / jos / visų. Trokšti dovanoti jam / jai / jiems / joms visą pasaulį – save. Tegu ima tave kas tik nori, tegu gyvena su tavimi, kalbasi, džiaugiasi tavimi – gal sugalvos, kaip tave patobulinti, pagerinti ir pakeisti, gal pamatys, ką galėtų su tavimi padaryti ir ką iš tavęs nuveikti. 

Pabaigai – beveik tikra gyvenimo istorija: trijų vaikų – ketverių, šešerių ir aštuonerių metų berniukų – motina žaidžia savo kieme su sūnumis karą. Kaimynų siaubui, vaikai kartais „nušauna“ savo motiną. Sutrikusi moteris teisindamasi sako: „Tos akimirkos, kai sūnūs mane „nušauna“, – mano gyvenime pačios laimingiausios, nes aš galiu nieko neveikdama dešimt minučių pagulėti.“ Štai šitaip. 

La guerre c’est le guerre…

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos informacija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.