Ironiškoji ekoopera „Saulė ir jūra“ Vilniuje: aukštai virš scenos pakibę žiūrovai ir akustika lyg katedroje

Kaip ir Venecijoje, taip ir kitose kelionėse po pasaulį, kurdama pozityvią nuotaiką, ji vėl kviečia mąstyti apie labai rimtas temas: klimato kaitą, visuotinį nuovargį, globalinį atšilimą ir apokaliptinius ateities scenarijus.

Pirmą kartą opera „Saulė ir jūra (Marina)“ buvo parodyta 2017 m. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, festivalio „Sirenos“ metu.

Dėl to, kad trijų menininkių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureačių: režisierės Rugilės Barzdžiukaitės, dramaturgės Vaivos Grainytės ir kompozitorės Linos Lapelytės – sukurtos operos paplūdimys supiltas aštuonių aukštų serpantinu apjuostoje aikštelėje buvusiame Vilniaus taksi parke, o renginio žiūrovai gali laisvai judėti po skirtingus erdvės aukštus ir stebėti kūrinį iš skirtingų perspektyvų, akustika čia tokia dėkinga, o vaizdas toks didingas, kad mažų mažiausiai jautiesi, lyg kūrinio klausytum ir jį žiūrėtum gaubiamas katedros architektūros.

Auštai virš scenos pakibę žiūrovai, tarsi saulė virš žydrosios planetos, žvelgia žemyn į ant vasariško pajūrio smėlio sausakimšai susiglaudusius nerūpestingus poilsiautojus. Rankšluosčių, šezlongų, ryškių maudymosi kostiumėlių, žaislų ir kitų daiktų mozaiką. Pačiame paplūdimio centre ritinėjasi pripučiamas žaislinis žydras gaublys ir stovi tokio pat skersmens vandens baseinėlis, iš kurio šlakstydami vandenį žaidžia vaikai. Kažkur šalia viso to ore kybo geros ir blogos nuojautos: krykštavimas, juokas, atsipalaidavimas, ošia vandenyno bangos, šiugžda, draikosi, plevena, plūduriuoja žmonių daiktai ir jų kelionių maršrutai. Kur jie nuves?

Opera prasideda ir baigiasi lietuviško libreto dainomis apie kremą nuo saulės – jeigu nepasitepsi, nusilups oda, paskui būsi raudonas kaip vėžys, o ir ne kiekvienas kremas geros kokybės – reikia skaityti instrukcijas. Kai kas skundžiasi, kad nebeaišku, kokių orų tikėtis – „nustebinti gali net sniegas vasarą, gegužės pradžioj – šalnos ir pusnys, o žiemą – pumpurai ir grybai…“ Kai kas žavisi nepaprastai spalvinga jūra – „medūzos porose šoka su smaragdo spalvos maišeliais, buteliais ir raudonais kamšteliais“. Kai kas skundžiasi šiukšlinu paplūdimiu: „Aną dieną pasitiesiau rankšluostį ant rūkytos žuvies išėdų; ant pilvo apsivertus svetimkūnis – šampano kamštis – į šonkaulius dūrė.“

Nė viena šių laikų ekologinė grėsmė operoje neįvardijama tiesiai, tačiau to ir nereikia. Kai į viską žvelgi iš saulės perspektyvos, matyti toliau, įžvalgiau – kur kas lengviau, nei vien įvardyti problemas žodžiais, pavyzdžiui, apie tai, kad dėl irstančio ozono sluoksnio saulės spinduliai agresyvėja. Arba tai, kokia pavargusi jaučiasi Žemė. Besideformuojanti, besigūžianti, inkščianti, vis labiau senkant jos jėgoms kaip to vandens atsargoms baseinėlyje scenos centre.

Štai darboholikas dainuoja, kaip jis pavargo, tačiau negali sustoti, nes „darbe galioja nerašytas įstatymas, galima sakyti – etiketas: nesiskųsti, kaip yra sunku, kai miego trūksta ar sveikata šlubuoja“. Ir galų gale, dainuoja choras, „nuovargis atrodo kaip mamutas – išnykęs, neegzistuojantis gyvūnas: enciklopedijoj, istorijos analuose – yra, gyvenime – nesutinkamas. Mamutas oficialiai neegzistuoja, tačiau iš tikrųjų – tai sparčiausiai besiveisianti rūšis.“

Pasiturinti mamytė pasakoja, kaip juodu su vyru nardydami Australijoje apžiūrėjo Didįjį barjerinį rifą, „pãskui plaukė du fotografai – įeina į kainą“. Ir kokia moteris laiminga, kad „rife veikia viešbutukas, yra restoranas!“ Ir kad ten galima prisėsti išgerti pinakolados. O pakibęs saulės perspektyvoje prisimeni, koks grėsmingas tapo masinis turizmas, kaip teršia vandens telkinius ir griauna trapią gamtos ekosistemą turizmo infrastruktūra. Šmėkštelėja mintis, kad Didysis barjerinis rifas jau yra netekęs daugiau kaip pusės savo koralinių polipų, formuojančių jo struktūrą.

Jeigu pakibus saulės perspektyvoje akys vis dar apsiblaususios, atsimerkti padeda dainuojančios sesės dvynės. Viena jų pasakoja, kad verkė sužinojusi, jog „nebeliks koralų ir kartu su Didžiuoju barjeriniu rifu išnyks žuvys – nuo ryklio iki mailiaus“. Kita – sužinojusi, kad „masiškai krenta bitės, ir su jomis baigsis visa augalija“. Tačiau kūrybingos sesutės randa išeitį – pasibaigus šiam pasauliui, jos vieno mygtuko paspaudimu jį pasirengusios atkurti 3D spausdintuvu: „3D koralai nedyla, 3D žvėrys nepameta ragų, 3D maistas nekainuoja, 3D aš esu amžina“.

Žemė mirtinga – neįvardijusios sesutės baigia dainuoti savo optimistišką partiją.

Lietuvai Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2019 m. atstovavęs kūrinys komisijos buvo įvertintas už eksperimentinę paviljono dvasią, išradingą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą. Amerikiečių dienraštis „The New York Times“ operą „Saulė ir jūra (Marina)“ įvardijo vienu didžiausių dešimtmečio performanso pasiekimų. Britų leidinys „The Guardian“ šį kūrinį įtraukė į geriausių metų meno įvykių ir parodų dvidešimtuką. Didžiausia pasaulyje virtuali meno rinkos platforma ir portalas „Artsy“ režisierę Rugilę Barzdžiukaitę, dramaturgę Vaivą Grainytę ir kompozitorę Liną Lapelytę įrašė į įtakingiausių 2019 m. menininkų sąrašą.