Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Iš apokrifų

Tomas Šinkariukas. Vytauto Šimkūno nuotrauka

Tada žmogus prisiminė, ko atėjęs į dyką lauką už miesto.

– Padarykim romėniškai, – pasiūlė jis Jėzui. – Tu mane apkabink ir įremk durklo ašmenis man į krūtinę. Tada ir aš tave apkabinsiu, o paskui prisitrauksiu. Stipriai prisiglausiu prie tavęs ir ašmenys susmigs į mane.

Jo klausydamas Jėzus žaidė durklu ir žiūrėjo į žemę.

– Tau nereikės nieko daryti, – pridūrė žmogus, lyg atsiprašydamas už sutrukdymą.

– Kodėl manęs to prašai? – paklausė Jėzus.

– Nes tu, girdėjau, neatsisakai padėti nelaimėje.

– Gerai! – pagalvojęs tarė Jėzus. – Kur man atsistoti?

– Ogi bet kur! – pralinksmėjęs sušuko žmogus.

Dramaturgas, prozininkas Tomas Šinkariukas vengia viešumos, o kai prabyla – visuomet netikėtai bei griežtai.

„Sakau jums juokaudamas, bet visiškai rimtai – mano pasaulis eina po velnių. Naujiesiems žmonėms naujajame pasaulyje gal bus ir linksma gyventi. Bet aš jame jaučiuosi kaip košmare, kaip pragare“, – viename savo retų interviu sviedė jis.

Geriausias būdas sutikti šį autorių – knygos, kurių rašytojo bibliografijoje dabar septynios. Aštuntosios pagrindiniai herojai – Jėzus bei jo apaštalai. Regis, tokie atpažįstami, tačiau nenuspėjami, o vos po akimirkos – žmogiškai suprantami, kad net didžiausias skeptikas gali jiems pajusti simpatiją.

Iš apokrifų

44

T a l i t a   k u m !

Kai jie vėl persikėlė į kitą ežero pusę, pakrantėje jau laukė triukšminga minia. Dar belipant iš valties prie Jėzaus prasibrovė vieno sinagogos vyresniojo žmonės ir ėmė prašyti eiti drauge, nes vyresniojo dukrelė miršta, o gal jau ir mirė. Pats tėvas irgi buvo su jais, bet jis Jėzui nieko nesakė, tik žiūrėjo į jį. Jėzus pamojo Petrui, Jokūbui ir Jonui eiti kartu, o kitus mokinius paliko saugoti laivą. Bet prasibrauti atrodė neįmanoma. Iššokęs iš laivo Jėzus brido į krantą. Tada sinagogos vyresniojo žmonės ėmė stumdyti minią į šalis, piktai rėkaudami ir grasindami, o Petras su Jokūbu ir Jonu beveik vilko Jėzų per žmonių tirštybę, nes minia būtų pargriovusi jį žemėn. Kilo baisus triukšmas bei staugimas. Begalė rankų tiesėsi į jį, plėšdamos rūbus, daugybė balsų, vieni kitus perrėkdami, reikalavo ir maldavo išgydyti. Kai pagaliau jie ištempė Jėzų iš minios, jis atrodė gerokai apipešiotas ir apdraskytas. Atsisukęs dar bandė žmonėms pasakyti, kad greitai grįšiąs, bet niekas negirdėjo, nes visi baisiai šaukė. Tada jie greitai pasuko į sinagogos vyresniojo namus. Atėjus ten, jau iš toli girdėjosi šūksniai ir raudojimas. Moterys stovėjo kieme, apsupusios mergaitės motiną, kuri gulėjo ant žemės. Jėzui pasakė, kad mergaitė jau mirė.

– Prakeikta minia… – sugriežė dantim Jokūbas. – Dar būtume spėję!

– Ša, – nutildė jį Jėzus. – Nekelk panikos. Man jau ausyse spengia.

Ir žengė į vidų. Ten jam parodė, kur yra mergaitė.

– Nesivargink, per vėlu, – patarė kažkas.

O vienas pašaipus balsas garsiai paklausė:

– Kiek jis ima už vizitą?

Jėzus pasilenkė prie gulinčios mergaitės. Visi nutilo, bet tik trumpam. Tada Jėzus liepė visiems išeiti. Keli nenorėjo ir tik nusijuokė. Jėzus pažvelgė į juos ir jie staiga pajuto, kaip nuo to tamsių akių žvilgsnio tirpsta veidas ir kūnas. Jie tuoj nusuko akis ir paliko kambarį. Išvedė ir mergaitės tėvą, kuris elgėsi, lyg sapnuotų. Jonas išėjo paskutinis ir uždarė duris. Labai ilgai ten buvo visai tylu. Po to tie, kurie klausė prie durų, išgirdo lyg kažkokį gargaliavimą, lyg urzgimą. Arba jiems taip vaidenosi, nes daug kas pradėjo bijoti. Vėl ilgai buvo tylu. Tada jau visi išgirdo rūbų šlamėjimą. Atsidarė durys. Už jų stovėjo Jėzus. O už jo matėsi mergaitė. Ji sėdėjo, bet atrodė kaip mieganti, nors akys buvo plačiai atmerktos ir lyg aptrauktos migla.

Jėzus tarė:

– Duokit jai atsigerti, – ir išėjo iš kambario.

Visi, išskyrus mokinius, ėmė trauktis, nes buvo nustėrę. Sinagogos vyresnysis staiga padarė didelį šuolį ir atsidūrė tarpdury. Bet prie dukters nesiartino. Tik žiūrėjo į ją. Jėzus jau pasisuko eiti, kai sinagogos vyresnysis šoko prie jo ir apkabino. Petras žengė artyn. Sinagogos vyresnysis stovėjo, apkabinęs Jėzų, ir nepaleido, o jo akys atrodė kaip bepročio, nukreiptos į tuštumos gelmę. Taip ir stovėjo sustingęs, didelėm rankom sugniaužęs Jėzaus pečius, nes buvo didelis vyras.

Petras:

– Gerai jau, seni, paleisk.

O fariziejai, čia atėję pažiūrėti, stovėdami prie lauko durų pradėjo kalbėti: „Jis išvaro demonus demonų pagalba ir prikelia mirusius Nelabojo jėga!“

Sinagogos vyresnysis jau buvo Petro atitrauktas nuo Jėzaus. Jis, pasukęs ausį, nugirdo ir, kelis kartus keistai pakratęs barzdą, priėjo prie fariziejų, o jo žvilgsnyje tebetvyrojo ta pati keista, beprotiška tuštuma. Jis linksmai paklausė:

– Kaip sakot, vyrai?

Fariziejai atsainiai tylėjo. Tada jis nusijuokė ir savo ilga ranka, dideliu plaukuotu kumščiu smogė vienam į veidą. Po to vėl, kitam. Pabiro kruvini dantys, kilo riksmas. Tėvas švaistėsi iš peties, o jo tuščios akys juokėsi. Jam visai nerūpėjo, kad primušęs fariziejus praras tarnybą ar, dar blogiau, bus uždarytas į kalėjimą arba išvytas iš bendruomenės, nes jo laimės tuo metu niekas negalėjo išmatuoti.

Jonas tarė Jokūbui:

– Dingstam iš čia. Vesk Mokytoją. Matai, koks jis pavargęs.

Ir jie visi greitai išėjo, bet žmonės nusekė iš paskos. Jėzus iš tiesų atrodė pavargęs ir eidamas į nieką nežiūrėjo.

46

Vieną labai keistą dieną nyki saulės šviesa krito ant tuščios aikštės, kurioje kažkodėl nieko nebuvo, tik perkarę liūdni šunys gulėjo dulkėse tai šen, tai ten. Ne, dar buvo senis ilga suskretusia barzda. Jis tupėjo prie namo sienos. Jis taip pat buvo nusėstas dulkių, nešiojamų karšto ir troškaus vidurdienio vėjo. Jėzui su mokiniais einant per aikštę, senis sekė juos blyškių kaip pieno išrūgos akių žvilgsniu. Jis atrodė kaip aklas, bet aklas nebuvo. Jiems priartėjus, senis ėmė juoktis. Žiūrėjo ir juokėsi, juokėsi, kratydamas barzdą. Net šoktelėjo į viršų ir vėl atsitūpė dulkėse. Ir vis juokėsi. Mokiniai ėjo pro šalį abejingai, galvodami, kad tai pamišėlis. Bet Jėzus staiga sustojo, atsisuko ir lyg nenoromis grįžo prie senio. Tada atsistojo prieš jį, nieko nesakydamas, o jo šešėlis krito ant sienos šalia tupinčiojo.

– Kas yra? Ko nori? – piktai paklausė senio vienas mokinys irgi priėjęs. Bet senis žiūrėjo tik į Jėzų.

Tada Jėzus irgi paklausė, tik švelniai:

– Ko nori?

Blausios senio akys išsiplėtė.

– Tu priėjai! Ko nori?! – suriko jis.

Jėzus pasisuko eiti, bet senis tarė:

– Kalba, prikėlinėji negyvėlius.

– Kas kalba? – paklausė Jėzus.

Senis apsižvalgė, pakratė barzdą ir vėl įsispoksojo į Jėzų iš apačios, atsišliejęs į sieną. Atrodė kaip užspeistas padaras, kuris nugara spraudžiasi į tą sieną, norėdamas į ją sulįsti ir taip pabėgti nuo Jėzaus. Staiga jis sušvilpė ir pro išgedusius dantis piktai sušvogždė:

– Treniruojies?

– Kaip? – paklausė Jėzus. Jo šešėlis krito ant sienos, kai stovėdamas iš viršaus žvelgė į susigūžusį mažą senį.

– Save prikelti! – suriko senis ir švilptelėjo.

– Einam, Mokytojau, – ėmė raginti mokiniai.

– Kur tie nabašnikai eis prikelti? – dusliai paklausė senis ir pusiau atsistojo, atsirėmęs į sieną. Ištiesęs į priekį plonas, juodas, kaulėtas rankas jis parodė, kaip anie eina kažkur, nežinodami nieko. Tada jo menkas kūnas susipurtė nuo juoko ir jis vėl susmuko į dulkes. Jėzus jau buvo nutolęs gal dešimčia žingsnių, kai senis pavymui suriko:

– Kur padvėsėliam eit?! Kur jiem eit iš mirties?! Atgal?!

Nuo jo šauksmo keli šunys kilstelėjo galvas ir palydėjo nueinančiuosius abejingais išbadėjusių akių žvilgsniais. Atrodė, kad ne vėjas, o švogždus senio juokas kelia geltonų dulkių sūkurius tuščioje aikštėje.

57

Tą naktį visi jie vėl miegojo palapinėse, toliau nuo gyvenviečių ir žmonių. Jėzus visada nakvodavo savo palapinėje vienas. Buvo jau labai vėlus metas, kai jis įlindo į vidų, pastovėjo tyloje, nusimetė apsiaustą ir atsidusęs atsigulė. Moliniame dubenyje švietė žarijos, uždengtos skylėtu gaubtu. Greitai jis pajuto, kad šalia kažkas guli. Palaukė, kol akys priprato prie tamsos, bet vis tiek tematė tik blausų siluetą. Tada atsikėlė ir atidengė gaubtą. Tai buvo jauna graikė, vardu Sibilė. Prieš mėnesį Jėzus išgydė jos motiną nuo galvos skausmų ir pamišimo. Tėvo ji neturėjo. Nuo to laiko keistos užgaidos pagauta ji keliavo kartu su Jėzaus gauja, nors buvo pagonė. Sibilė kalbėjo tik graikiškai, nelabai domėjosi Mokytojo misija ir nesutarė su kitomis moterimis, kartais keliaujančiomis kartu. Kai šios nutarė ją išvaryti, Jėzus neleido. „Ji moka joti, ir ne tik ant asilo, žvejoti, megzti tinklus, pažįsta žvaigždynus, geria vyną, dažnai juokiasi, o laisvalaikiu svaido peilį į taikinį. Tiesiog gražu žiūrėti“, – paaiškino jis. O moterys pašaipiai atkirto: „Bet ir pati ji graži pažiūrėti. Tiesiog širdis džiaugiasi. Ypač Mokytojo.“ Jėzus tik kaltai gūžtelėjo pečiais ir lyg teisindamasis pridūrė: „Be to, ji moka skaityti bei rašyti graikiškai ir turi gerą šunį. Tegu lieka.“

Dabar Sibilė gulėjo nuoga jo palapinėje.

– Kur tavo šuo? – paklausė Jėzus graikiškai.

– Laksto, – atsakė Sibilė.

– Aišku. Ir tu nusprendei palakstyti.

– Ne. Aš guliu.

– Taip. Bet kodėl čia?

– Norėjau būti su tavim.

Jėzus atsisėdo šalia ir įsižiūrėjo į ją. Po to tarė:

– Reikėjo tave išvaryti.

– Aš tau nepatinku? – paklausė Sibilė.

Jėzus tyliai švilptelėjo ir tarė:

– Ir kokį atsakymą tu norėtum išgirsti, Sibile?

– Kad tau patinku.

– Be abejo. Tu man patinki.

Ji paglostė jam plaukus. Jėzus švelniai suėmė jos ranką ir padėjo jai ant kelių. Jėzaus plaštaka buvo apvyniota drobės gabalu.

– Kas tavo rankai? – paklausė Sibilė.

– Niekis. Įsidrėskiau, kapodamas šakas laužui.

Ji nuvyniojo tvarstį, pažiūrėjo ir pakėlusi prie lūpų lyžtelėjo žaizdą. Kai pakėlė akis, Jėzus keistai stebėjo ją. Tada visai netoli garsiai užkaukė šuo.

– Bjaurybė… – sušnabždėjo Sibilė.

– Nepyk už meilę, – tarė Jėzus. – Jis negali ištverti be tavęs.

– Negali ištverti pririštas.

– Tai kam pririšai? Eik atrišk. Visus prikels.

Šuo vėl užkaukė.

– Tuoj! – Sibilė pašoko ir užsimetė skraistę.

– Ir negrįžk. Girdi? – pasakė Jėzus, rimtai žiūrėdamas į ją. – Iš tiesų sakau tau. Kitaip supyksiu. O piktas aš baisesnis už pragaro šunį.

Ji tebestovėjo prie išėjimo.

– Eik! – paragino Jėzus.

– Tu visada vienas, – pasakė Sibilė.

– Taip. Ir kartais kaukiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

61

Po kelių dienų Jėzus vienas ėjo per dyką lauką ir pamatė jame stovintį žmogų. Jis iš karto suprato, kad tai savižudis. Ne tas, bet kitas. Prisiartinęs Jėzus sustojo. Žmogus tylėjo. Tada Jėzus paklausė:

– Kaipgi tu, vargšeli, nusižudysi, jeigu atėjai į dyką lauką ir nieko po ranka neturi? Negi šoksi į dangų ir užsimuši?

– Pasmauk mane, – griežtai paprašė žmogus.

Jėzus pakratė galvą:

– Nee… aš negaliu. Aš atnešu gyvenimą, o ne mirtį.

– Bet juk tu atėjai su kardu, – pasakė žmogus.

– Kardo neturiu. Tiktai durklą, – ir ištraukęs iš po apsiausto Jėzus parodė durklą spalvotais akmenimis inkrustuota rankena.

– Gražus, – dirstelėjęs tarė žmogus.

– Man jį padovanojo vienas turtuolis, – paaiškino Jėzus, – už tai, kad išgydžiau jo žmoną nuo isterijos.

– O kam tu jį nešiojies? – paklausė žmogus.

– Apsiginti.

– Negi tau reikia durklo apsiginti?

– Būna visokių maniakų, – šyptelėjęs atsakė Jėzus. – Bet aš niekada nepaleidžiu jo į darbą. Tik pagąsdinu.

Žmogus susimąstė.

– Sakoma, – tarė jis, – kad jei nesi pasiruošęs panaudoti ginklo, geriau jo išvis nesinešioti. Nes kitaip vienąkart jis bus atimtas ir panaudotas prieš tave patį.

Kurį laiką tvyrojo tyla.

– O kas tau sakė, – pagaliau prabilo Jėzus, – kad aš nepasiruošęs jo panaudoti? Aš tik pasakiau, kad man dar neteko jo panaudoti.

Tada žmogus prisiminė, ko atėjęs į dyką lauką už miesto.

– Padarykim romėniškai, – pasiūlė jis Jėzui. – Tu mane apkabink ir įremk durklo ašmenis man į krūtinę. Tada ir aš tave apkabinsiu, o paskui prisitrauksiu. Stipriai prisiglausiu prie tavęs ir ašmenys susmigs į mane.

Jo klausydamas Jėzus žaidė durklu ir žiūrėjo į žemę.

– Tau nereikės nieko daryti, – pridūrė žmogus, lyg atsiprašydamas už sutrukdymą.

– Kodėl manęs to prašai? – paklausė Jėzus.

– Nes tu, girdėjau, neatsisakai padėti nelaimėje.

– Gerai! – pagalvojęs tarė Jėzus. – Kur man atsistoti?

– Ogi bet kur! – pralinksmėjęs sušuko žmogus.

Jie atsistojo vienas prieš kitą. Jėzus įstatė tarp jų durklą ir uždėjo rankas žmogui ant pečių. Tada ir anas lėtai apkabino Jėzų didelėmis pavargusiomis rankomis.

– Kur man žiūrėti? – paklausė jis pro sukąstus dantis. – Į dangų ar į tave?

– Ogi kur nori! – atsakė Jėzus.

Žmogus ilgai delsė. Jėzus laukė. Pagaliau pajuto, kaip iškankintas savižudžio kūnas ir siela sudrebėjo ir staigiai, su konvulsyviais pertrūkiais įkvėpęs oro žmogus iš visų jėgų prisitraukė Jėzų. Prisiglaudė prie jo. Taip jie ir stovėjo sustingę, girdėdami tik spengesį savo galvose, kol žmogus lėtai ir keistai atsitraukė. Durklo nebuvo. Paskutinę akimirką Jėzus spėjo jį patraukti.

– Niekše! – suriko žmogus lūžtančiu balsu, o per veidą jam tekėjo ašaros ir prakaitas.

– Ša! – irgi piktai užriko ant jo Jėzus. Tada priėjo ir apkabinęs per pečius tarė: – Einam, pavaišinsiu tave vynu.

– Tu niekšas, – sušvogždė žmogus pro kalenančius dantis ir griebė Jėzui už rankos, nuplėšdamas rankovę. – Tu pasityčiojai iš manęs… aš užmušiu tave!

– Vėliau, – atšovė Jėzus. – Dabar einam. Tau linksta keliai. Reikia pasistiprinti.

Ir jie nuėjo per lauką. Žmogus kiūtino paskui Jėzų sulinkęs, tarsi nešdamas ant pečių beveik nepakeliamą naštą. Vienu metu jis lyg nusimetė ją ir susiruošė pulti Jėzų, bet kai susikaupė šuoliui, tas eidamas priekyje ir neatsisukdamas tarė:

– Negarbinga.

– O tu?! – suurzgė žmogus. – O tu pasielgei garbingai?!

Jėzus sustojo, palaukė jo ir vėl apkabinęs, tik šįkart per liemenį, tarė:

– Einam išgerti. Ten galėsi pasakyti viską, ką galvoji apie mane.

Tą vakarą užeigoj jie sėdėjo ilgai ir tuštinant ne vieną ąsotį liūdnasis žmogus papasakojo visą savo gyvenimą. Jėzus įtikino jį atsisakyti lemtingo sumanymo ir stojus nakčiai išraudęs sugėrovas jau laikė jį geriausiu savo draugu bei gelbėtoju. Tačiau Jėzus niekada nesužinojo, ar išsisklaidžius vyno dvasiai ir jam išėjus iš užeigos kartu su globojančia naktimi, palikus ten naująjį draugą vieną, žiaurioje ir aiškioje artėjančios dienos šviesoje jo geriausi argumentai neprarado galios ir neištirpo numirėliškam ryto vaiskume.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.